Politinis akibrokštas
Willy Brandto, kurio tikroji pavardė Herbertas Ernstas Karlas Frahmas, politinė karjera prasidėjo labai anksti - jau nuo septyniolikos metų jis dalyvavo jaunimo socialdemokratiniame judėjime. Iš pradžių dirbęs žurnalistu, Brandtas netrunka tapti svarbiu VFR politiku.
1966 metais jis pradeda eiti VFR vicekanclerio ir užsienio reikalų ministro pareigas, 1969 metais tampa kancleriu. 1971 metais už įtampos mažinimo su Rytais politiką apdovanojamas Nobelio taikos premija.
Brandtas buvo gerbiamas politikas, todėl 1974 metų pavasarį į viešumą iškilęs šnipinėjimo skandalas tapo politiniu akibrokštu. Balandžio 24 dienos naktį suimamas Brandto asmeninis referentas Guillaume ir jo žmona Christel. Iškart paskelbiama, jog sutuoktiniai įtariami aštuoniolika metų užs Šimantys šnipinėjimu.
Garbingai prisiėmė atsakomybę
Paaiškėjus, kad kanclerio aplinkoje yra VDR agentų, Brandtas nedelsia ir imasi ryžtingų veiksmų. Po poros savaičių šalies prezidentui kancleris įteikia atsistatydinimo raštą. 1974 metų gegužės 6 dienos dokumente Brandtas rašo: "Prisiimu politinę atsakomybę dėl aplaidumo, susijusio su Guillaume šnipinėjimo skandalu, ir pranešu apie savo pasitraukimą iš valstybės kanclerio pareigų".
Sugebėjęs garbingai susidoroti su šnipinėjimo skandalu ir laiku atsistatydinęs, Brandtas liko gerbiamu politiku ir jo karjera toliau sėkmingai klostėsi: jis aktyviai dalyvavo Artimųjų Rytų konflikto reguliavimo procese, 1979-1983 metais buvo Europos Parlamento narys, 1984 metais Niujorke apdovanotas Trečiojo pasaulio premija, dar po metų - Alberto Einsteino taikos premija.
Atvyko su užduotimi
VFR bundestagas iškart atsistatydinus Brandtui sudaro specialų tyrimo komitetą, kuriam pavedama išsiaiškinti šnipinėjimo skandalo aplinkybes. Paaiškėja, kad 1956 metais į VFR atvykusių sutuoktinių Guillaume pabėgėlių statusas tebuvo maskuotė.
Iš tiesų jie čia atvyko šnipinėti. Paaiškėja ir tai, jog Christel Guillaume dirbo sekretore VDR valstybės saugumo ministerijoje, kur gavo puikias žvalgybos pamokas. Ši institucija ir skyrė sutuoktiniams užduotį.
Netrukus pora Frankfurte prie Maino atidaro tabako parduotuvę. Po metų sutuoktiniai įstoja į Vokietijos socialdemokratų partiją (VSP). Guenteris 1963 metais pradeda eiti šios partijos Frankfurto prie Maino apygardos sekretoriaus pareigas, o 1968 metais tampa miesto tarybos nariu.
Tarpininkaujant federaliniam ministrui Georgui Leberiui, 1970 metais Guillaume tampa bundeskanclerio tarnybos referentu. Taip jam buvo atsidėkota už pagalbą Leberio rinkimų kampanijoje. Tikrinant Guillaume patikimumą didesnių sunkumų neiškyla - jis atrodo esąs vertas pasitikėjimo.
Taikos žvalgai
1972 metais Guillaume tampa asmeniniu kanclerio Brandto referentu, taip įsiliedamas į artimiausią jo aplinką. Jis lydi kanclerį per rinkimų kampanijos ir informacines keliones, kurias pats ir organizuoja.
Dalyvaudamas kanclerio artimiausios aplinkos pokalbiuose, Guillaume pasinaudoja galimybe išgirsti slaptą informaciją. Negana to, VDR šnipas, naudodamasis puikiais santykiais su Brandtu, tampa jo draugu, kuriam leidžiama netgi pažvelgti į kanclerio asmeninį gyvenimą.
Skandalui iškilus į viešumą, kanclerio referentas neigia savo kaltę. 1975 metų gruodį sutuoktiniams Guillaume už valstybės išdavystę skiriama įkalinimo bausmė Guenteriui trylika, Christel - aštuoneri metai.
1981 metais porai pritaikoma amnestija ir jie išsiunčiami į VDR. Čia sutuoktiniai sutinkami kaip "taikos žvalgai", netrukus pradeda rengti naujus agentus. Guenteriui Guillaume 1985 metais už šnipinėjimo veiklą suteiktas Potsdamo universiteto garbės daktaro vardas. Jis mirė 1995 metais Berlyne.
