Tokios nuostatos šalininkai primeta šiems valdininkams tiek jų kompetencijai priklausiusius „silpnus“ sprendimus, tiek ir atsakomybę už jau seniai susiformavusias ir ne jų valioje esančias tendencijas.
Kiti mano, kad atsistatydinimai sietini su spaudimu, vykdytu tiek per politinius kanalus, tiek per žiniasklaidą, kada „taikiniai“ ( M.Mikaila bei P.Malakausas) buvo be saiko atakuojami esamais ir prasimanytais kaltinimais, politinėmis sąsajomis su neįvardinamais politiniais priešininkais, su politiniais oponentais (M.Mikailos atveju artumas socialdemokratams).
Treti tiesiog mano, kad šie du valdininkai privalėjo pasitraukti, nes jie nevykdė to, ko iš jų laukė šiandieninė Seimo dauguma, arba tiksliau toje daugumoje dominuojanti radikalioji dešinė.
Kaip ten bebūtų, rezultatas - dvi labai svarbios institucijos be vadovybės. Tai reiškia, kad šios institucijos šiomis sudėtingomis sąlygomis funkcionuos tik iš dalies – formaliai vykdys funkcijas ir lauks naujo vadovo bei su jo atėjimu vyksiančių pertvarkų vidaus sistemoje.
Sodros vadovo skyrimo problema dar gali būti sietina su krizės metu reikalingais pertvarkymais bei vyriausybės vykdoma politika, o VSD vadovo skyrimas yra Seimo ir prezidento santykių bei sutarimo reikalas. Štai čia iškyla pakankamai subtilus, tačiau vienas iš sudėtingiausių prezidentės uždavinių – įrodyti sau bei visuomenei, kad ji nėra dešiniųjų statytinė.
Konservatorių palaikymas prieš rinkimus buvo svarbus veiksnys, kurio dėka D.Grybauskaitė tapo prezidente. Tai sukuria tam tikrų jos priklausomybių nuo dešiniųjų vaizdą. Politinio gyvenimo gudrumas yra ir tame, kad D.Grybauskaitei teks derinti būsimą kandidatūrą su Seimu ir dešinieji sieks įtvirtinti šiame poste jų interesams pritariantį, o gal net ir jų politinius interesus aptarnausiantį asmenį. Taigi bus siekiama įpiršti parankų ir priklausomą.
D.Grybauskaitės problema yra parodyti visiems, kad ji iš tiesų yra savarankiška. O tai reiškia, kad jai bei jos komandai teks įrodyti visoms politinėms frakcijoms naujai teikiamo kandidato neutralumą ir tuo pačiu profesionalumą bei sąžiningumą. Juolab, kad po P.Malakausko bus sudėtinga atrodyti geresniu.
Taigi prezidentės laukia rimtas savarankiškumo testas. Jei ji sugebės atsispirti atskirų politinių grupuočių įtakoms ir paskirti sąžiningą profesionalą, ji gali prarasti ir taip silpnėjančią Seimo daugumos atramą, bet gali atrasti ją kairėje. Jei ji paklus dešinei – galutinai taps kišenine prezidente, kurios paskirtis teliks vykdyti vis radikalėjančių dešiniųjų komandas. Dešinės Seimo pusės politikai netruks prezidentei pasiųsti ženklą – vyriausybės svarstymą (ar delsimą svarstyti) dėl Mečio Laurinkaus atšaukimo ir pašalinimo iš diplomatinės tarnybos.
Pernelyg kategoriškas ir griežtas prezidentės veiksmas vieno diplomato atžvilgiu gali atrodyti palankiu dešinei pusei, tačiau pritarimas prezidentės sprendimui šioje situacijoje sukurtų sudėtingą precedentą visam diplomatiniam korpusui, nes diplomatiją ir politiką atskirti nėra lengva, jei apskritai įmanoma. Prezidentės noras atrodyti savarankiška diplomatijos erdvėje tampa didžiulės įtampos ir santykių su diplomatais atšalimo pradžia.
O situacija santykiuose tarp prezidentės ir Seimo jau tampa neišvengiamai įtempta, nes kandidato į VSD atranka bei politikų noras dalyvauti šiame procese nesukuria prezidentinės ramybės. Dar daugiau, valdančiosios daugumos vienybės problemos nuolat gresia daugumos bei vyriausybės žlugimu.
Taigi D.Grybauskaitė išties privalo labai atidžiai stebėti pokyčius Seime bei atrasti savo garbingą ir neisterišką vaidmenį tiek sureguliuodama santykius tarp nesutariančių politinių jėgų, tiek priversdama juos pripažinti jos pasirinkimą. O tam reikalinga ne tik politinė parama, bet ir savarankiškumo bei atsakingumo prieš visą valstybę jausmas.
