Pasak L. Klimkos, išgenama būtinai su apeigomis – pavyzdžiui, šeimininkė, į kokią seną vyžą įdėjusi žarijų, užmeta ant jų verbos spygliukų, kitų žolelių ir pasmilko karvių snukius bei tešmenis. Tikėta, kad taip karvės nesirgs, bus pieningos, joms gyvatė nekirs.
Etnologas rašo, kad moterys per Jurgines neausadavo – esą minant pakojas, darosi vilko nasrus primenančios žiotys. Tačiau griežčiausi draudimai buvo susiję su žeme – tikėta, kad nevalia jos judinti: arti, sėti, kasti. Arklius tądien ilsindavo, duodavo daugiau pašaro, ankstyvą rytą maudydavo, šukuodavo, apipjaustydavo kanopas. „Manoma, kad Jurginių šventė yra labai senos kilmės, gal dar menanti senojo tikėjimo dievaičių – gyvulių ir augalų globėjų garbinimo apeigas”, - rašoma L. Klimkos knygoje.
Išginti karvių nėra kur
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos ir metodikų skyriaus viršininkė dr. Audronė Galvonaitė sako, kad nors lauke atrodo šalta, vis dėlto pavasaris šiltesnis, nei turėtų būti pagal klimatinę normą. Pasak klimatologės, Jurginių irgi yra buvę įvairių – pavyzdžiui, 1996 m. būta per 20 laipsnių šilumos, o 1981m. – beveik iki 10 laipsnių šalčio.
„Ir dabar galėtume išginti karves, jeigu būtų buvę lietaus. Jei būtų buvę lietaus, žolė būtų gerokai labiau ūgtelėjusi, nei dabar paaugusi. Dabar labai labai sausa – ir visi augalai, ir medžiai labai
nenoriai, nedrąsiai sprogsta, lapus suka, žolė labai pamažu auga“, - sakė A. Galvonaitė.
Pašnekovė pritaria senolių išminčiai, kad balandžio lietūs – aukso vertės. „Yra netgi toks pasakymas – balandis turi 30 dienų, gerai, kad lytų 31”, - kalbėjo specialistė.
Pasak A. Galvonaitės, kritulių šįmet mažai – jau anksčiau numatyta, kad jų bus mažiau už normą. Tad, sako klimatologė, klimato kaita daug ką keičia – ne veltui siūloma prisitaikymo politika. „Jau reikia galvoti apie kitokius dalykus, kad mes prisitaikytume prie vykstančios kaitos. Galbūt auginamas kultūras šiek tiek teks patobulinti, pakoreguoti, nes, kaip matote, ne visada gamta su mumis sutinka, ką norėtume matyti ir daryti tuo momentu“, - svarstė klimatologė.
Savaitgalį – Jorės šventė Molėtų rajone
Su visomis tradicijomis pagal pagoniškas apeigas etnografinėje sodyboje Kulionyse, Molėtų rajone, švenčiamos ne Jurginės, o Jorės šventė. „Mums, civilizuotiems žmonėms, irgi verta bent kartą per metus sąmoningai išeiti į gamtą. Kaip mūsų protėviai išgindavo gyvulius, taip mes patys save išginkime. Turime atsiminti patys esantys gamta, juk ir pačių kūne po žiemos vyksta tam tikri pakitimai, jie – tarsi pavasarinių galių atbudimas, startas visiems metams. Tos galios anksčiau ir buvo vadinamos Jorės vardu“, - DELFI sakė etnologas, Molėtų krašto muziejaus etnografinės sodybos Kulionių kaime vadovas Jonas Vaiškūnas.
Ateinantį šeštadienį ir sekmadienį Kulionių kaime Jorės šventė bus rengiama 13-ą kartą. Pasak J. Vaiškūno, iš visos Lietuvos į sodybą suplaukiantiems žmonėms šventė įprasta kaip Kūčios ar Kalėdos. „Švenčiame ne Jurgines, o Jorę dėl to, kad tai – ikikrikščionišką šventės turinį atspindintis pavadinimas. Apie jį rašė dar Simonas Daukantas“, - pasakojo etnologas.
J.Vaiškūnas sako, kad Jorė minima aiškiai laikantis gamtos ženklų – švenčiama pasirodžius pirmajai žalumai, paskutinį balandžio savaitgalį, mat balandžio 23 – darbo diena. Į Kulionis atvykę žmonės atlieka apeigas, pagerbia protėvius, su vėliavomis ir ženklais eina ant piliakalnio, po to švenčia prie ugnies, čia su pirmąja žaluma šokama, dainuojama.
