Fondus nuo bankroto galėtų saugoti ir reikalavimas tam tikrą procentą lėšų investuoti tik į santykinai saugius objektus, pavyzdžiui, į Vyriausybės vertybinius popierius.
Tačiau pelningumo ribojimas nėra pagrindinė priežastis, kad fondai neveikia. Esmė yra mokesčiuose, kurių našta žmonėms yra per sunki.
Užsienyje privatūs pensijų fondai populiarūs dėl to, kad jie yra laikomi alternatyviais valstybiniam pensijų fondui ir į juos mokantiems žmonėms praktiškai nereikia mokėti į valstybinius fondus (mokestis yra minimalus – keli procentai, priklausomai nuo šalies). Taip pat būtų galima taikyti mokesčių lengvatas, kaip ir draudžiantis gyvybės draudimu, kurio įmokos šiuo metu yra neapmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.
Vis dėl to naujasis įstatymo projektas yra geras tuo, kad privatiems pensijų fondams suteikiama daugiau laisvių. Matyt, priimant ankstesnius įstatymus, buvo baimintasi, kad fondus gali ištikti bankrotas, todėl įstatymai numatė pernelyg daug suvaržymų.
Čilėje pradėti kurti privatūs pensijų fondai vėliau išplito visame pasaulyje. Išsivysčiusiose šalyse jau yra susiformavusi praktika, kad valstybinių ir privačių pensijų fondų bendra išmoka žmogui prilygsta maždaug 70 proc. gauto atlyginimo.
