Sveiki,
nežinau, ar čia problema, nes man tai kelia tik nerimą. Man dabar beveik septyniolika metų, mokausi gimnazijoje, 10-oje klasėje. Viskas gal būtų gerai, bet aš niekaip nesusitvarkau su savo laisvalaikiu, pamokų ruošimu, popamokine veikla. Visi aplinkiniai sako, kad aš išprotėjau, todėl niekam nieko nesakau ir tyliu.
Prieš porą savaičių su manim pakalbėjo viena mokytoja - ji sakė, kad yra tokia liga, kai žmogus įsitikinęs, jog jis būtinai viską turi padaryti idealiai gerai. Ji, manau, tiksliai apibūdino mano būseną. Aš nuo pat pradinių klasių visą laiką buvau pirmūnė, dar nebuvo nė karto, kad mano metinis vidurkis butų žemesnis už kokio klasioko. Visuose būreliuose, į kokius tik benueičiau, vis prasimušu tarp taip vadinamųjų „proto gumbų“, kuriems viskas sekasi.
Čia, aišku, geros savybės, bet aš, ką nors pradėjusi, negaliu baigti - man dabar prisikaupė tiek visokių užsiėmimų, kad nieko nebespėju. Negaliu ko nors atsisakyti, nes vos tik užsimenu būrelio vadovei, kad nebegaliu ateiti, mane tiesiog priverčia pasilikti. Jie priveikia mane savo pasakymais, kad be manęs viskas subyrės ir panašiai, gal supranta, kaip mane veikia jų nuomonė, kad aš protinga ir kad galiu daug pasiekti. Man patinka kuo daugiau žinoti, mokėti, ir negaliu visko mesti, nes tada jausčiausi bevertė ir tuščia.
Žinau, kad neįmanoma visur būti geriausiai, bet negaliu visko mesti. Praeitais metais bandžiau - perėjau iš vienos gimnazijos į kitą, ten liko visi būreliai, visi draugai ir viskas, kas galėjo atimti man laiką. Deja, dabar vėl tas pats - atsirado nauji užsiėmimai: lankau šokius: neišeik , gerai šoki, lankau fizikos būrelį: neišeik, esi gabi, lankau gitaros pamokas: gerai groji, gali prasimušti... Kai nusprendžiu dar kur nors nueiti, atrodo, kad viskas labai gerai, bet tik paskui pamatau, kad nebėra laiko pamiegoti ar tuo labiau pažiūrėti kokią TV laidą.
Pamokas tenka daryti iki trečios valandos ryto ar dar ilgiau, o kai po pamokų važiuoju namo ir galvoju, ką reikės padaryti grįžus, sąrašas susidaro kokioms trim paroms. Tėvai manimi didžiuojasi, mokytojai giria, o būrelių vadovai laiko įsikibę ir nepaleidžia. Blogiausia tai, kad man visur patinka, man viskas įdomu, tik kai pora savaičių kasnakt miegu po keturias valandas, apima apatija. Aš žinau, kad reikia kažką keisti, bet nežinau, ką ir kaip. Gal galėtumėt patarti?
A.
Atsakymas
Gerbiama A,
Atrodo, kad esi kažkieno laukimų ir vilčių vykdytoja. Kažko iš tavęs vis tikisi, o ko pati iš savęs tikiesi, nežinai. Jei tavo siekis - tiesiog būti visur ir mokėti viską, tai labai šaunu. Tačiau tuomet tu būsi jau nebe žmogus, o deivė. O Žemė - ne dievų, o žmonių planeta. Kaip tau sužmogėti?
Iki.
Olegas
