Tačiau išvykstantieji, kuriems pakakdavo tik kreiptis su prašymu dėl teisės išvažiuoti į Valstybės tarybą, beveik automatiškai prarasdavo Lenkijos pilietybę.
Nuo 1995 metų šalyje ėmė ryškėti atvirkštinė tendencija. Vis daugiau emigrantų, pastaraisiais dešimtmečiais išvykusių ieškoti geresnio gyvenimo, nori atgauti buvusios savo tėvynės pilietybę. Vieni - su tikslu lengviau įvažiuoti į Lenkiją, kiti - sutvarkyti savo turtinius klausimus, treti - įsigyti nekilnojamąjį turtą.
Tačiau pasirodė, jog pilietybę susigrąžinti yra kur kas sunkiau negu jos atsisakyti. Nors šalies Aukščiausiasis administracinis teismas nusprendė, jog asmenys emigravę iš Lenkijos 1950-1989 metais turi teisę atgauti pilietybę, raštiškai jos atsisakiusiems asmenims tokia galimybė nenumatoma.
Valdžia tokių priemonių imasi dėl nuogąstavimų , jog ji neturės pakankamai lėšų kompensuoti savo piliečiams už prarastą nekilnojamąjį turtą.
Būtent dėl šios priežasties šalyje vis dar nepriimtas privatizacijos įstatymas. Kol kas vyriausybės parengtame šio įstatymo projekte yra straipsnis, kuriame sakoma, jog kompensacijos nebus išmokamos tiems asmenims, kurie Lenkiją paliko iki 1984 metų.
Susigrąžinti po Antrojo pasaulinio karo prarastą Lenkijoje turtą norinčių yra labai daug. Tarpukario metais Lenkijoje gyveno iki 4 mln. žydų, kuriems didžiuosiuose šalies miestuose ir kurortuose priklausė apie 70 proc. visų pastatų.
Be to, iš Silezijos po karo buvo išvaryta apie 1,5 mln. vokiečių.
