Kaip ir dauguma studentų, pagal "Work & Travel USA" programą, nutariau praleisti vasarą Amerikoje. Ir štai liko tik kelios paskutinės minutės. Mojuoju jam ranka, ašaros bėga nesustodamos. Džiaugsmas, skausmas ir vienatvė susimaišo į didelį jausmų “mix'ą”. Raminu save, kad ištversiu, gi aš niekada neverkiu!!! Įlipus į lėktuvą, ašaros dingo. Žvalgausi ir šypsodamasi sveikinuosi, susipažįstu su studentais iš to paties universiteto! Čia tiek daug jų, net neįtikėtina. Nuojauta kužda, kad viskas bus gerai! Ir ji neapgavo.
Vasaros dienos bėgo beprotiškai pašėlusiu greičiu: saulė, žydras vanduo, saulėti paplūdimiai, naujos pažintys. Tik žinutės iš Lietuvos vis retėjo, šaltėjo. Kol vieną dieną supratau , kad atstumo egzamino neišlaikėm. Sukaupiau visą drąsą ir parašiau atsisveikinimo laišką, kad taip tęstis daugiau nebegali, ir kad mes nesame skirti vienas kitam .
Po "Send" mygtuko paspaudimo buvo visokiausių minčių ir abejonių: ar teisingai pasielgiau, bet šitoje vietoje prasidėjo kita mano gyvenimo istorija.
Posakis, kad vieno pabaiga yra kito pradžia - visiškai teisingas. Dar prieš išvykstant į kelionę, būriausi kortomis pas seną kaimo moterėlę. Ji man išmetusi kortą "lapų berniukas" vis sakydavo:
- Ar nepažįsti kokio kareivuko ar kokio tamsiaplaukio vaikino?
- Na, lyg ir ne, - atsakydavau aš jai.
- Nieko tokio, dar sutiksi, nes kortos tai rodo, - patikino senolė.
Aš net ir nepaklausiau, ką tos kortos rodo, nes ir pati nelabai tikėjau, mat draugavau su šviesiaplaukiu vaikinu.
Praėjus kelioms dienoms po išsiųsto laiško, supratau, kad pasielgiau teisingai. Vaikinas tik pritarė mano išsakytoms mintims.
Viena vakarą, likusi viena namuose, prisiminiau vieną pažinčių puslapį, kuriame buvau užsiregistravusi ir vis pabendraudavau žinutėmis su kitais portalo nariais. Lyg koks velniukas kuteno pelyte paspausti naujai užsiregistravusių narių skiltį.
Pamaniau, tik pažiūrėsiu, kokie nauji kauniečiai čia užsiregistravo. Peržiūrėjusi kelių vaikinų nuotraukas, "užstrigau" ties vieno aukštaūgio, tamsiaplaukio, sportiškos išvaizdos vaikino nuotraukos. Labai gražus ir simpatiškas! Beprotiškai gražus, - pagalvojau ir nusijuokiau, prisiminusi dar paauglystėje susikurto vaikino - idealo paveikslą. Parašysiu “Labukas”, gal atrašys?
Vienas žodis žinutėje atrodė keistai, bet išsiunčiau. Kitą dieną gaunu atsakymą iš gražuoliuko –"Labukas". Negalėjau patikėti, kad jis man atrašė. Prasidėjo mūsų susirašinėjimai. Laukdavau jo žinučių kaip išprotėjusi. Pačiose pirmose žinutėse jis klausė ar nerūkau, ar nevartoju narkotikų, kas iš pradžių atrodė labai keista. Buvau net pagalvojusi, gal jis narkomanas, kad tokius klausimus užduoda. Buvo kilęs noras net jam pameluoti, kad esu visko bandžiusi, bet susilaikiau ir parašiau nuoširdžiai, ką apie tokios dalykus mąstau.
Žinutė po žinutės ir mes susirašinėdami atradom daug bendrų pomėgių, minčių apie žmonių jausmus ir gyvenimą. Taip bėgdavo mano rytai - jo naktys, nes 7 valandų skirtumas priversdavo mane vėlai eiti miegoti, o jį - laukti mano Skype skambučio per visą naktį. Atrodė kažkas neįtikėtino, kad žmogus, esantis kitame žemyne, laukia mano laiškų, skambučio 24 val. per parą, nors matė tik kelias mano fotografijas.
Abu jautėmės išprotėję vienas dėl kito, atrodė, kad pažįstame vienas kitą visą gyvenimą ir kad esame be galo artimi.
Taip prabėgo 1,5 mėnesio. Artėjo ta diena, kai jau turėjau sugrįžti į Lietuvą. Susitarėm, kad susitiksim Kaune, kur abu ir gyvenome.
Grįžau, aplankiau tėvus, draugus, persikrausčiau į naują nuomojamą butą, kuriame turėjau gyventi su drauge, ir vakare pakviečiau ją drauge nueiti į prekybos centre esančią kavinę pavalgyti cepelinų, kurių skonio buvau be galo pasiilgusi.
Žinoma ,nepamiršau savo internetinės meilės ir laukiau rytojaus, kada susitiksim! Po valandėles jau sėdėjome kavinėje, kai staiga suskambo mano telefonas:
- Labas, ko maivaisi, ko liežuvį rodai ?- išgirstu pažįstamą balsą. Suglumstu:
- O iš kur žinai? - klausiu jo ir ieškau akimis, kur jis galėtų būti, kad mane mato. Draugė rodo pirštu: štai ten! Negaliu patikėti, juk mes turėjome susitikti tik kitą dieną. Pasirodo, jis sėdėjo toje pačioje kavinėje su draugu ir mane atpažino. Pakviečiau prisėsti prie mūsų staliuko. Realybėje jis dar gražesnis. Ir toks savas! Iš pradžių jį ištiko šioks toks šokas, nes negalėjo patikėti, kad sėdi šalia tos pačios merginos, su kuria bendravo. Šnekučiuodamiesi net nepajutom, kaip greitai atėjo gilus vakaras.
Nutarėm, kad keliausim namo. Džentelmeniškai jam pasisiūlius mums palydėti, leidau. Paskui pakviečiau jį užsukti pas mus į svečius. Nuo tos dienos prasidėjo mūsų bendravimas nebe internetiniame pasaulyje. Susitikdavome kiekvieną dieną, kalbėdavomės, linksmai leisdavom laiką kartu.
Supratom, kad esam vienas kitam ta antra širdies puselė, kurios ieškojom. Po pusės metų susituokėm, ir lygiai taip pat laimingai, beprotiškai mylėdami ir saugodami vienas kitą, gyvenam iki dabar. Mažas sutapimas, kad niekada nemėgdavau, kai moterys po vestuvių tampa kokia nors -IENE. Man norėdavosi kokios nors įdomios pavardės ir kad ji būtų tokia pati kaip vyro. Likimas šį mano norą išpildė. Be galo esu dėkinga likimui, kad sutikau savo "Lapų berniuką" .
Saulė
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
