Artojas, kuris randa lobį, ir pirklys, kuris ieško brangių perlų, parduoda visa, ką turi, norėdami įsigyti radinius. Panašiai žmogus, suvokęs lemtingą Dievo Karalystės vertę, atsisako visko, norėdamas ją įgyti. Džiaugsmas, lydintis įsigijimą, ryškus artojo atveju, o pirklio atveju – numanomas.
Ką reiškia pasakymas „parduoda visa, ką turi“? Kur yra paslėptas šis lobis, galintis patenkinti visus žmogaus troškimus? Evangelijose Jėzus ne kartą užsimena, kad žmogaus širdyje yra Dangaus Karalystė, kurią pasiekiame maldos dėka. Bet apie kokią maldą čia kalbama?
„Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6). Prieš pradedant melstis, mes turime uždaryti duris: atsiriboti savo širdyje nuo išorinės veiklos, nuo troškimų, nuo daiktų, nuo žmonių, nuo rūpesčių, nuo baimių. Šis atsiskyrimas yra lygus „parduoti visa, ką turi“.
Jeigu mes nebandome atsiriboti nuo vaizduotės jausmų, tai jie atima iš mūsų galimybę melstis. Iš tikro daugelis meldžiasi be pasiruošimo ir be didelio noro bendrauti su Dievu. Bet tada nesimeldžiama, nes malda yra atliktas veiksmas, bendradarbiaujant žmogui ir Dievui. „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!'– įeis į Dangaus Karalystę“ (Mt 7, 21).
Melstis dėmesingai nėra lengva. Tam reikalingas kantrumas, sugebėjimas išlaukti, pasiryžimas nuo pat pirmų maldos žodžių kovoti su išsiblaškymu, stengiantis sugrąžinti arba tiksliau vėl uždaryti nuklydusią mintį maldos žodžiuose. Tik grįžus prie maldos žodžių, ta mintis nutrūksta ir išsisklaido.
Todėl šv. Diadochas Fotikietis (V a. po Kr.) pataria: „Žmogus teįsižiūri vien tik į šiuos žodžius 'Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs', visada pasilikdamas savo lobyne, kad nenukryptų į jokius kitus vaizdinius“.
Maldoje įvyksta tikrasis Dievo pažinimas. Juk, pavyzdžiui, neįmanoma pažinti asmens, jei žinome apie jį tik iš kitų. Dievas negali būti pažintas ir atrastas vien tik per pamokslus, religines knygas ar šventus paveikslus.
Maldos metu mes neturime įsivaizduoti Tėvo, ar Sūnaus, ar Šv. Dvasios kokia nors išorine forma. Dievas nėra kūrinys. Jo negalime kontempliuoti kūno akimis. Jis yra mūsų širdyje, o ne išorėje. Mes galime jausti jo buvimą, nors ir nematydami jo. „Melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6).
Įvairios gyvenimo aplinkybės – abejonės, nuodėmės, ligos – gali trukdyti pajusti Dievo buvimą. Tačiau tai nereiškia, kad Dievo nėra maldoje. Jei ši malda yra nuoširdi, tai neįmanoma, kad Dievo nebūtų maldoje. Begalinė Dievo meilė žmogui, kuris gailisi ir nusižemina, neleidžia Dievui matyti to žmogaus nuodėmių ar abejonių. Jo meilė yra pastovi.
Žmogaus kūnas priešinasi žmogaus sielai (plg. Gal 5, 17). Jis neranda prasmės maldoje. Nes nuoširdi malda tolina nuo to, kas yra kūniška, nuo aistrų, nuo netikrų troškimų. Kūnas sukuria begales priežasčių tam, kad pabėgtų nuo maldos ar bent jau ją sutrumpintų.
Skubėjimas iš maldos atima jos tikrąją dvasinę reikšmę. Tai yra ženklas, kad mes kabinamės už materialaus laiko, už to kas mūsų laukia po maldos. Todėl yra geriau neskubant ir ramiai pasimelsti penkias minutes, negu valandą skubant ar tris valandas be noro.
Maldoje mes patiriame ištremto kūrinio sugrįžimą pas savo Kūrėją, Adomo sugrįžimą į rojų. Malda atstato tai, ką buvome praradę, būdamas ilgas valandas toli nuo Dievo, tarp įvairių kasdieninių rūpesčių (plg. Lk 21, 34-36). Malda vaizduoja sugrįžimą pas Dievą.
„Ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37). Dievas kažkada išvarė Adomą iš savo buvimo, o štai dabar jis pastoviai mus kviečia sugrįžti pas jį ir likti su juo. Todėl malda turėtų tęstis slaptai širdies gilumoje, be žodžių, net ir po to, kai mes paliekame maldos vietą ir grįžtame prie kasdienių darbų.
Malda nėra proga prašyti Dievo to, kas svarbu kūnui, kas neša materialų gerbūvį ir sėkmę mūsų laikinoms iniciatyvoms (plg. Rom 8, 7; Jok 4, 3). Malda greičiau yra galimybė mūsų dvasiai pasiekti paslėptą lobį, Dievo Karalystę. Malda yra šviečiantis langas, per kurį mes galime kontempliuoti amžinąjį gyvenimą ir į kurį busime paimti po to, kai mūsų kūnas sugrįš į dulkes, o visi mūsų darbai ir veikla bus užbaigti amžinai.
Maldoje turėtume prašyti proto ir širdies vientisumo, kad nebūtų mūsų žodžiuose ir darbuose veidmainystės; turėtume prašyti drąsos, kad nebijotume grasinimų ir neliūdėtume, kai susiduriame su neteisybe ar nesėkme; turėtume prašyti nuolankumo, kad neskirstytume žmonių į gerus ir blogus, į svarbius ir mažiau svarbesnius. Tokiu būdu mūsų laikina veikla bus pašventinta ir, nežiūrint kiek ši veikla būtų paprasta ir bendra, ji taps vertinga ir svarbia Dievo kūryboje.
Jei dažnai meldžiamės, tai ši ištverminga malda keičia iš pagrindų mūsų širdį, charakterį ir elgseną. Mes patys to gal taip lengvai ir nepastebime, bet kas yra šalia mūsų, tas nesunkiai tą pastebės.
Kai nukreipiame žvilgsnį į Jėzų ištvermingoje maldoje, tai jo paslaptingas ir nematomas atvaizdas įsispaudžia mūsų būtyje. Mes gauname jo begalinės meilės ir gerumo atspindį. Jo veido šviesa apšviečia mus (plg. Sal 4, 7). „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).
Jei mylime maldą ir esame jai ištikimi, tai sugebėsime ramiai priimti įvairius gyvenimo išbandymus, ateinančius iš Dievo. Bet jeigu nekenčiame maldos, tai be abejo nekęsime ir kančios, vedančios į išganymą. Jėzus Kristus, „būdamas Sūnus, savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Žyd 5, 8-9).
Atsidavimo dvasia, kurią gauname maldos metu, yra iš tikro mūsų valios atsižadėjimas. Tai nepasiekiama taip lengvai: atsidavimo dvasia yra ilgo konflikto tarp žmogiškojo „aš“ su savo netikromis viltimis – tiek religinėmis, tiek ir laikinomis – ir dieviškosios valios, kuri trokšta vien tik mūsų laimės ir išganymo, rezultatas.
Kada širdis tampa jautri meilei, tada ji įžengia į Dievo Karalystės slėpinį, kurį apreiškė Jėzaus meilės auka. Būdami dvasinėje bendrystėje su Jėzumi, pradedame kartu su juo užjausti nusidėjėlius, prislėgtuosius ir vargšus. Mūsų širdis pasidaro panaši į jo širdį. Maldoje mes gauname visų žmonių išganymo troškimą, meilę nusidėjėliams, norą pagelbėti broliams ir seserims.
Kai mes pastebime savyje bendrystės su Jėzumi džiaugsmą, gautą maldos metu, ir jaučiamės esąs verti nešti jo kryžių, tai dar nereiškia, kad mūsų malda pasiekė pabaigą. Priešingai, tai greičiau yra kvietimas pradėti maldos slėpinį, kuris viršija žmogiškąjį suvokimą. Mes atrandame, kad mūsų malda tampa dvasinės galios šaltiniu kitiems: juos guodžia, gydo ir net gauna jiems nuodėmių atleidimą.
Jeigu mes iš tiesų susijungiame su Jėzumi maldoje, tada mes tampame įgalus atsistoti nusidėjėlio vietoje, užsidėti ant savęs jo nuodėmę ir silpnumą. Mūsų malda pradeda turėti neparastai svarbų vaidmenį kitų išganymui, jų nuodėmių atleidimui ir dieviško gailestingumo pasireiškimui tuose žmonėse, kurie per abejingumą ar nežinojimą yra nutolę nuo Dievo Karalystės.
Kai Dievas mus kviečia melstis, tai daro ne vien tik turėdamas mintyje mūsų asmeninį išganymą, bet taip pat trokšdamas pasinaudoti mūsų maldomis ir dėl kitų išganymo. Mes nesame atskirti vienas nuo kito individai, atskiros salos, bet esame tos pačios žmogiškosios prigimties nariai, to paties Dievo vaikai. „Pamatęs jų (paralyžiuotojo draugų, atnešusių jį neštuvais) tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: 'Nenusimink, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!'“ (Mt 9, 2).
