aA
Drąsi tauta esame ar nelabai – spręsti kiekvienam asmeniškai. Tačiau tai, kad turime neregėtai drąsius ir optimistiškus vadus – abejonių, manau, nekyla niekam.
Balsavimas
Balsavimas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Paprasčiausias dalykas: pasitikėjimas partijomis smukęs iki krizinės ribos. Politinėmis organizacijomis, rinkėjų valia įgaunančiomis teisę lemti mūsų visų likimus, pasitiki vos 4,8 proc. gyventojų. Seimui, suformuotam iš nepatikimų partijų, šiokią tokią simpatiją dar jaučia 6,1 proc. rinkėjų, o nepatikimo Seimo valdantiesiems deleguota Vyriausybe pasitiki tik 12,6 proc. piliečių.

Regis, žinant tokius apklausų rezultatus, aktyviems politikams reikėtų barstytis galvą pelenais ir sutelkus visas jėgas bandyti per likusius iki rinkimų mėnesius bent šiek tiek pasistengti nuplauti dėmes nuo mundurų.

Anaiptol – partijų ir jų drąsių vadų galvose šmėžuoja tik optimistinės ateities po rinkimų vizijos. Štai socialdemokratų vadovas Gediminas Kirkilas, kuriuo pasitikinčių piliečių sumažėjo iki kritinės ribos, o jo vadovaujamos Vyriausybės populiarumas taip pat minusinis, drąsiai svaičioja apie tai, kad ir po Seimo rinkimų jo partija turės pakankamai vietų Seime, kartu su kitais tokiais pat drąsiais politikais vėl formuos Vyriausybę ir taip išsaugos savo vadui premjero kėdę.

Kas, kad eiliniai partijos nariai vis garsiau ūžia, jog su G.Kirkilu priekyje jie tiesiu taikymu nukeliaus ne į Seimą, bet į politikos sąvartyną. Vadas, kurio optimizmą iš vienos pusės skatina dujų prekijai, iš kitos – liūtu pasivadinę kruopų pardavėjai, tikisi dar ketverius metus išbūti ant bangos. Kodėl ne – juk dar ne viskas parduota.

Ne mažiau savimi pasitikintys liberalcentristai, tarsi pamiršę nuo jų atskilusį ir dalį balsų nusinešusį Liberalų sąjūdžio sparną, politiniuose sapnuose mato užsėstas dvidešimt penkias Seimo kėdes. Optimizmo jiems esą suteikia tai, kad ir prieš ketverius metus rinkėjų apklausos buvusios nepalankios, o štai, žiūrėk, – net 19 liberalcentristų puikuojasi parlamente. Prisiminti 2000-ųjų, kai užliūliuoti drąsių svajonių dar prieš rinkimus formavo ministrų kabinetą, rinko aptarnaujantį personalą, o rinkimų naktį, iškovoję vos kelias vietas Seime, liko prie suskilusios geldos, liberalai nenori.

Valstiečiai liaudininkai it dirbtinėmis povo plunksnomis savo sąrašą kaišo anksčiau liaudies numylėtinėmis buvusiomis aktorėmis ir šiuo metu pinigų maišus valdančių vyrų žmonomis. Jų šlovės vainikas – Europos Sąjungos pinigai, kuriuos valstietišku vardu prisidengusi partija dalija kaip asmeninius, nepamiršdama pridurti, kam turėtų dėkoti žemę ariantys lietuviai.

Net Pilietinės demokratijos ir Naujosios sąjungos atstovai, kurie jau dabar turėtų skelbti savo politinį bankrotą, nes partijų žemėlapyje iki šiol egzistuoja tik iš inercijos, neprabunda iš šviesių sapnų. Ir jie – tarp nugalėtojų, ir jie dėlioja dešimtis vietų, kurias turėdami tikisi, kaip ir dabar, prisiplakti net prie paties velnio, kad tik tas duotų menkutį priėjimą prie valstybės kapšo.

Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“, kurių reitingai auga laistomi į neviltį puolusių piliečių ašaromis, jau paskelbė susikibsią rankomis ir po rinkimų atnešią mums savo saulę – teisingumą, kaip patys supranta.

Pasiklausius šių dviejų retorikos, gali susidaryti įspūdis, kad tai ne „darbiečiai“ dvejus metus, kol buvo išdrėbti lyg musės iš barščių, sudarydami valdančiąją daugumą vedė visus į šviesų rytojų, o patys dėliojo ir perdėliojo slaptus pinigėlius. Kur mus nuvedė, galima pamatyti kiekvienoje parduotuvėje žvilgtelėjus į kainas, o kaip sudėliojo savo pinigus – po truputį papasakoja prokurorai.

Atrodo, ir ne „tvarkiečių“ būrys jau ketverius metus išbuvo Seime, o kiek mažesnis būrelis – prie Vilniaus miesto vairo. Ketverių metų darbą Seime užbaigia šūkis: mūsų vadas nekaltas, o savivaldybėje – Specialiųjų tyrimų tarnybos atverstos bylos. Jeigu visiems vagims, kaip bandoma įteigti, bylos sufabrikuojamos, tai Lukiškės jau seniai turėjo būti paskelbtos disidentų rezervatu.

Drąsos nestinga ir konservatoriams. Ko vertas vien tik sprendimas viešai atskleisti kortas ir parodyti, kad duotas žodis ir konservatoriai, teisingiau, tie, kurie dabar partijos užkulisiuose nematomi užsako muziką, – nesuderinamas dalykas. Kalbu apie drąsų sprendimą išmesti iš rinkimų sąrašų pačių suvedžiotus buvusius Valstybės saugumo departamento karininkus, apkaltintus kadaise paklusus konservatorių idėjinio lyderio kvietimams ir iš priešiškos stovyklos parbėgus ginti Tėvynės. Apkaltinus po to, kai visa partija ištisus metus suremtais pečiais palaikė liūtų narvų valytoją premjerą.

Įdomiausia, kad vadų drąsą augina tokie pat drąsūs piliečiai. Drąsiai susitaikantys su viskuo, kas normalaus pasaulio normaliems žmonėms atrodytų neleistina riba. Ją peržengusiems tenka atsakyti pagal visus demokratinės valstybės reikalavimus.

„Lietuvos žinios“