Tiesa, Lennartas Meris taip pat pabrėžė, jog šiuo metu šalies parlamentui ir vyriausybei iškilo labai sudėtinga užduotis - išsaugoti ūkio plėtros tempus ir sumažinti socialinę nelygybę.
"Privalome suprasti, kad vis didėjantys skirtumai tarp įvairių socialinių grupių yra išvirkščioji mūsų sėkmės pusė. Tai iliustruoja ir faktas, jog šiuo metu šalyje iš vienos pusės turime didžiulę bedarbių minią, o iš kitos - mums trūksta darbo jėgos", - kalbėjo Estijos Prezidentas.
Lennartas Meris taip pat akcentavo, jog efektyviausias būdas sumažinti socialinę nelygybę yra investicijos į švietimo sistemą. "Aišku, tokios strategijos rezultatai pasirodo ne iš karto. 2012 m. pajamos vienam Estijos gyventojui turėtų būti didesnės nei skurdžiausioje Europos Sąjungos valstybėje", - sakė jis.
Prezidentas taip pat paminėjo, jog vargingiausiai gyvenantys Estijos žmonės neturėtų laukti tiek ilgai. Parlamentas ir vyriausybė privalo išspręsti sudėtingą uždavinį, kaip panaudoti valstybės suteiktas valdymo funkcijas spartesnei šalies ūkio plėtrai, mažinant socialinę nelygybę. "Estija negali gyventi geriau nei jos piliečiai", - sakė Prezidentas Lennartas Meris.
O štai Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus naujametinė kalba: “Mūsų akivaizdoje keičiasi tūkstantmečiai. Palydime XX amžių, laimėję esmingą kovą – atkūrę savo valstybę, sugrįžę pasaulio istorijon, tapę savo krašto šeimininkais.
Šios pergalės mums niekas nepadovanojo. Ją pasiekėme patys – veikdami vieningai ir drąsiai. Manau, kad tai svarbiausia praėjusio amžiaus patirtis, kuria privalome remtis grumdamiesi su visais dabarties ir ateities sunkumais.
“Saugokite sienas”, - įspėjo mus išeidamas šviesios atminties Stasys Lozoraitis. Šiandien noriu pridėti: saugokime savo laisvę, savo demokratiją. Nes tik veikianti demokratija gali užtikrinti mūsų pažangą dabarties pasaulyje bei kiekvieno mūsų gerovę.
Mūsų laisvė niekad nebus tikra be moralės pagrindų, be pasitikėjimo ir bendrų įsipareigojimų. Mūsų demokratija nebus gyva, jei stokosime teisingumo. Ne tam atkūrėme Lietuvą, kad ją atiduotume į vienų ar kitų grupuočių rankas. Tokioms tendencijoms nuolat privalome priešinti pilietinės visuomenės jėgą. Ji - patikimiausias mūsų laisvės garantas.
Pastaraisiais metais ne kartą klausiau savęs: kodėl lėtai brendame iš skurdo ir nepriteklių? Kodėl taip sunkiai vaduojamės iš dvasinės krizės? Ar ne todėl, kad praradome visumos jausmą, didesnių siekių ir tikslų suvokimą? Ar ne per dažnai liekame tik savo kaimo, savo verslo, savo partijos žmonėmis, pristigdami mus jungiančio pilietinio solidarumo? Ar vis dar nežiūrime į savo valstybę kaip baudžiauninkai į dvarą – svetimą, keikiamą, bet mūsų gyvenimais pasirūpinti turintį, vengdami imtis iniciatyvos ir asmeninės atsakomybės?
Mums prieš akis atsiveria naujas šimtmetis. Jis reikliai tikrins mūsų vertybes, kels mums vis sudėtingesnių klausimų. Nebus nei lengvas, nei gailestingas. Tad jo akivaizdoje privalome išsaugoti žmogaus vertės įtvirtinimo siekį, mus jungiantį Lietuvos atsinaujinimo brėžinį. Toks brėžinys tikrai vertas mūsų bendrų pastangų. Nes tik eidami į priekį, tik ryžtingai keisdami tikrovę, šiandien galime išlikti savimi.
Išgyventi tūkstantmečių sandūrą – mums tekusi likimo dovana. Tesuartina ji mus, tenuskaidrina mūsų santykius, tesuteikia mums džiaugsmo ir pasitikėjimo rytdiena. Laimės Jums, Jūsų šeimoms, Jūsų artimiesiems. Laimingų Naujųjų Metų, laimingo naujojo šimtmečio”.
Atkreipiame dėmesį, kad Estijos Prezidento kalboje daugiau konkretumo, problemų matymo ir siekio jas išspręsti, o Lietuvos Prezidento kalboje - daugiau abstrakčių pasamprotavimų, neatsakytų klausimų. Išvadas darykite patys.
