Tradiciškai beveik tokia pat linkme vyksta ir diskusijos apie Kaliningrado sritį. Maskvos pozicija pateikiama ir prisiminus priešiškus Vakarų ir Rusijos santykius, ir nagrinėjant svarbiausius neigiamus ES plėtros padarinius, susijusius su Kaliningrado sritimi.
Geopolitinis disputas yra kiek vangus: ES – juk ne NATO, tokio didelio nepasitenkinimo ir priešiškumo jos plėtra nesukelia, tuo tarpu vizų įvedimas įvažiuojant į Lenkiją ir Lietuvą yra gyvai svarstomas.
Labai dažnai pareiškiamas susirūpinimas, kad kaliningradiečiai beveik praras galimybę įvažiuoti į Rusiją (lėktuvas juk labai brangus, o važiuojant traukiniu reikės įsigyti tranzitinę vizą), kad brangus ir sudėtingas bus srities aprūpinimas būtinomis buities ir maisto prekėmis iš „didžiosios žemės”.
Būtent taip, gana praktiškai, o ne pasiremdami kuria nors karine ir politine doktrina, dauguma rusų vertina šį klausimą. Tačiau netgi taip iš pirmo žvilgsnio pragmatiškai vertindamas šią problemą, retas kuris rusas suvokia ją iš tikrųjų. Ir ypač patys anklavo gyventojai.
Pastariesiems atotrūkis nuo Rusijos neatrodo labai opi problema. Neturtingi rusai, nesvarbu, kur jie gyvena, keliauja gana retai, netgi traukiniu. Turtingesni gali sau leisti ir kelionę lėktuvu.
Rusijos prekių tranzito per teritoriją klausimas nėra paprastas, tačiau techniškai išsprendžiamas. Tai apskritai labiau yra ginčytinai vertinamo Rusijos muitinio reguliavimo problema. Papildomų muitų barjerų panaikinimas ir protekcionistinės politikos atsisakymas pagelbėtų tiek Rusijos ekonomikai, tiek ir sprendžiant siauresnę Kaliningrado srities problemą.
Patiems kaliningradiečiams labiau nerimą kelia pasienio režimo pakeitimas. Pirmiausia tai susiję su visų lygių ekonominiu bendradarbiavimu su Lenkija ir Lietuva – šešėline benzino rinka, daugeliu bendrų įmonių, įsteigtų pasienio rajonuose. Kaliningrado srities ekonomikos nepavadinsi sėkminga palyginti su kitais Rusijos Federacijos subjektais, o jos integracija į nacionalinę ekonomiką – taip pat gana menka.
Tačiau Kaliningrado srities ekonominiai ryšiai su kaimynais yra svarbi ekonominė bazė ir juos nutraukus regioną gali ištikti rimta krizė.
Nors ir mažiau, bet šis klausimas yra aktualus ir Lietuvai bei Lenkijai, ypač jų pasienio rajonams. Tie Lenkijos ir Lietuvos gamybininkai, kurie plėtoja gana sėkmingą verslą pačioje Rusijoje, taip pat susidurs su sunkumais – Rusijos užsienio reikalų ministerija įves tokius pat barjerus, kokie bus įvesti Kaliningrado srities gyventojams.
Į tradicinį Rusijos klausimą „ką daryti?” šiandien ir toliau yra neatsakyta. Rusijos ir Kaliningrado srities vadovybėms geriausia būtų, jei išliktų dabartinis režimas.
Tuo tarpu Europos Sąjungai tai yra visiškai nepriimtina. Kalbos apie ypatingą anklavo statusą ilgainiui persimeta į svarstymus apie Konstitucijos keitimą, nors kai daugiau nei pusė Rusijos regionų susiduria tik su joms būdingomis problemomis, niekas nesupranta, kodėl išimtys turi būti daromos tik Kaliningrado sričiai.
Griežta ES pozicija šiuo klausimu kontrastuoja su jos reveransais Rusijos reformoms. Žinoma, Lenkijos ir Lietuvos gyventojai daugiau laimės įstoję į ES, nei išlaikydami dabartinį režimą su Kaliningrado sritimi, nors socialinių padarinių pakeitus režimą tikrai bus. Be to, geriau turėti turtingą kaimyną nei neturtingą.
