– Atvirkščiai – daug ryšio. Pats mano darbas gal tiesiogiai su poezija ir nesusijęs – nepradėsi paskaitos nuo poezijos, bet nuo patarlės, priežodžio ar dar ko nors panašaus galima ir pradėti, ir užbaigti.
– Būsimus muitininkus mokote taisyklingai kalbėti?
– Mokome taisyklingos profesinės kalbos, teisingo svarbiausių terminų ir pavadinimų, vietovardžių kirčiavimo. Be to, dar ir kanceliarinės kalbos, etiketo – visko, ko reikia muitininkų darbe.
– Žmonės domisi? Suinteresuoti?
– Nuostabi auditorija, dėkinga. Žmonės nori dirbti būdami pasirengę.
– Koks jų kalbos išmanymo lygis? Jie ateina pas jus iš pačių įvairiausių sričių.
– Gal Nacionalinį diktantą ir ne visi gerai parašytų, bet jaunesni penkiasdešimt didžiųjų kalbos klaidų ištaiso žaibiškai. Kitas dalykas – žmonių nuostatos. Vienas kitas savo karjerą planuoja tęsti kur nors užsienyje, tai, žinoma, jie daugiau dėmesio skiria užsienio kalboms. Bet šiaip jiems daug aiškinti apie lietuvybės reikšmę netenka. Jie patys savo misiją puikiai supranta.
– Anksčiau apie muitininkus visaip pakalbėdavome.
– O ką gero mes galėjome turėti prieš keliolika metų? Nebuvo nei valstybės, nei tuo labiau muitinės. Visada pradžia sunki. O kitose srityse, kur mes dabar turime idealią tarnybą?
– Nacionalinį diktantą jau paminėjote. Ar mokymo centre nemalonės, kaip jo teksto autorė, neužsitraukėte? Nepradėjo jūsų vadinti kankintoja? Komentuoja?
– Daug mūsiškių rašė namuose, tai, suprantama, pasikalbam. Pasitikrinti reakcijas galimybių turiu ir nusivilti neteko.
– Jūs save pati rašydama diktanto tekstą pasitikrinote? Ir ne tik dalykiniu požiūriu, bet gal ir dvasiniu? Šiaip ar taip – nauja patirtis.
– Laisvė – suvokta būtinybė. Ilgai manęs įkalbinėti neteko, nes juk vis vien kas nors turi šį darbą padaryti. O atsisakiusių jau buvo. Tai ir ėmiausi. Antra vertus, negana šiokia tokia poetė, dar esu ir praktikė. Be to, esu dirbusi su vaikais, kartu mokėmės, kaip iš žodžių išauginti tekstą.
Poezijoje retai taip būna, kad žodžiai lietųsi savaime.
Viskas prasideda nuo to vieno, paties tikrojo. Ir diktantą rašydamas susiduri su panašiais dalykais. Gauni tam tikras sąlygas, konkrečius sunkesnės rašybos žodžius ir turi juos apauginti kitais žodžiais, sukurti rišlų tekstą. Net iš pradžių galvojau rašyti humoristinį tekstą, bet paskui susigriebiau, kad rašant diktantą žmonėms ne juokai galvoj.
Pamačiau, kad tokiam diktantui reikia rimtai nuteikiančio teksto. Juk čia svarbu suprasti, kad juo mes tikrinamės, ar esame pasiruošę netikėtoms situacijoms, kai prireiks tų sunkesnės rašybos žodžių. Juk ir vairuotojų sugebėjimus geriausia tikrinti blogame kelyje.
O dėl dvasinės patirties – tai dar kartą aiškiai pamačiau, kad vienintelė laisvė žmogui yra jo paties kūryba.
– Galima laisvės temą ir kitaip pakreipti. Pastebėjau, kad pernai diktantą rašiusieji lyg ir buvo labiau įsitempę. Matei, kad ne vienas tiesiog bijojo pridaręs klaidų apsijuokti prieš kitus. Šiais metais atsirado tam tikro laisvumo, tam tikras supratimas, kad pirmiausia rašai sau, kad svarbiausia – pasitikrinti sugebėjimus...
– Kad palaikytum formą.
– Apie patį diktanto tekstą atsiliepimų teko girdėti?
– Ne. Nebuvo laiko domėtis. Žinoma, visiškai kitaip žiūrėčiau į pretenzijas diktantui ir jei tai būtų koks rašinys, miniatiūra ar eilėraštis tokiu pačiu pavadinimu, ką aš tikrai ketinu padaryti. Jau esu pradėjusi eilėraštį. Geriausia būtų parašyti sonetą. Jei būčiau laisva – taip ir padaryčiau. O jeigu kam ir nepatiko tas tekstas, tai čia natūralu.
– O kaip čia buvo su ta teisybe? Sakėte, kad pradėjote eilėraštį. Ar tik ne poetinis vaizdinys jus pastūmėjo šia tema rašyti ir diktanto tekstą? O gal jums ta tema rūpi tiesiog iš principo?
– Yra toks žodis „prievolė”. Aš atlikau prievolę. Aš esu valstybinių pažiūrų lituanistė ir tikrai atlikau prievolę.
– Kalbėti apie teisybę?
– Taip. Bet pirmiausia parašyti tą tekstą.
– Mums, diktanto organizatoriams, norėjosi aktualaus, kaip dabar madinga sakyti, „pranešimo”. Seni, chrestomatiniai diktantams naudojami tekstai dalykiniu požiūriu tinka, tačiau realijos, patosas dažnai yra senstelėję. Tai štai jūsų tekste kalbama apie daugeliui iš tiesų aktualų dalyką.
Pats „grubiausias” kontekstas – rinkimai. Ir dar vienas dalykas, kitam diktantui aktuali tema: pasigirdo daug komentarų, kad lietuvių kalba apskritai pernelyg sudėtinga, kad laikas būtų ją gerokai supaprastinti. Įsivaizduoju kito teksto pavadinimą „Melioracija”. Čia kalba galėtų prasidėti kad ir nuo „numelioruotų” mūsų vienkiemių. O baigtis niūria fantastika apie penkis šimtus žodžių žodyne ir porą vingių smegeninėje.
– Viena yra teorija, o kita – praktika. Racijos tokiuose samprotavimuose yra. Dvyliktokus mes išleidžiame iš mokyklos su 20 000–30 000 aktyviosios kalbos žodžių. Tačiau paskui jiems gyvenimas padiktuoja jų kalbą, perkrato jų žodyną. Vienur tų žodžių nubyra, kitur – priauga.
Koks matematikas tikrai nežino tiek visokiausių varžtelių pavadinimų, kaip tos srities prekybininkas. Matyt, atėjo laikas į kai kurias pastabas reaguoti. Kad neatrodytų, jog mūsų kalba yra privatizuota, kad yra kalbininkų valdžia. Kalba yra gyva ir reikia tai suprasti.
– O kalbos autoritetas? Kaip dalis autoritetų sistemos. Kaip būtina sąlyga žmogui įgyti ar palaikyti autoritetą visuomenėje. Britų aristokratas negali sau leisti kalbėti prasčiokiškai. Taip pat ir prancūzų intelektualas. Amerikiečiams gera anglų kalba reiškia „tikresnį” nei jie anglosaksą. Lietuvoje ar atkreipiamas dėmesys į sklandžiai taisyklingai kalbantį žmogų?
– Atkreipiamas. Mokymo centre mes turime elitinės kalbos kursą. Tai neišvengiamai su žmonėmis pasikalbame šita tema: jie visiškai natūraliai labiau vertina gerai kalbančius politikus. Ne kokių nors pažadų, o pačios kalbos sklandumo ir taisyklingumo požiūriu.
– Bet vis vien dar mūsų visuomenėje nėra tokio aiškaus supratimo, kad aukštas socialinis statusas ir gera kalba turėtų būti neatsiejami dalykai. Gal tarpukariu to supratimo būta kiek daugiau. Antra vertus, dabar Lietuvoje demokratija.
– Iš kur bus tas ryšys tarp socialinio statuso ir kalbos, jei mes beveik nesame turėję inteligentijos tęstinumo. Dar buvo ir tokie laikai, kai aukšti pareigūnai, vakarykščiai prasčiokai, niekino gimtąją kalbą ir ją visaip darkė. Nei mes turėjome aukšta lietuvių kalba kalbančių aristokratų, kad žmonėms būtų į ką lygiuotis.
– Nei rimtų teismo procesų, kuriuose advokatai žarstytų retorikos perlus.
– Bet svetimus turėtume kaltinti mažiausiai. Mes patys kalti, kad nesugebėjome mylėti savo kalbos kasdien. O dabar daug kas dar ir laiko gimtąją kalbą kliūtimi kelyje į spindinčius Vakarus. Bet vis vien, kol dar mūsų kalbą gina mūsų valstybė, skambinti varpais dar per anksti.
– Kokia skaitymo padėtis? Juk jis daro tiesioginę įtaką mūsų kalbėjimui. Ar bent turėtų daryti. O poezijai, ko gero, čia tenka ypatingas vaidmuo? Turiu galvoje praktinę poezijos skaitymo reikšmę.
– Žinoma, poezijos reikšmė yra labai didelė. Net nebūtinai tai turi būti chrestomatiniai kūriniai. Nepamirškime ir dainų ar net kokiuose televizijos šou laidomų epigramų. Visais atvejais poezija atskleidžia kalbos jėgą, jos lankstumą.
– Vien metaforos ką reiškia...
– Ir reikia pabrėžti, kad žmonės net ta poezija kasdien nesidomėdami vis vien jos yra veikiami. Daugybe netiesioginių būdų. Poezija šalia mūsų ar kur nors tolimame fone visada kelia kalbos kartelę aukščiau. Čia ir visa praktinė poezijos nauda. Tiek profesoriui, tiek šaltkalviui.
– Tai poetas ir dabar dar turėtų būti didžiai gerbtinas žmogus.
– Arba tokie žmonės kaip Laimonas Noreika.
– Bet pačiam poetui gal tos garbės ne taip ir reikia? Kas jums svarbiausia sėdus prie balto popieriaus lapo?
– Svarbiausia – laisvė.
