Kitokia Lietuva: kasdien keliasi 4 val. ryto, nuvažiuoja 100 km

Atvykus į Kelmės pašto skyrių, laiškininkė Edita Geštautienė nuvedė į kambariuką, kuriame stovi stalas nukrautas saldainiais, sausainiais ir dideliu kalnu sumuštinukų. Kol paštininkė verda kavą, paklausiu, kam visos tos vaišės, žurnalistų paprastai juk taip niekas nepasitinka, gal kokių svarbių svečių laukiama. „Čia jums. Aš kitaip negaliu, svečius visada taip priimu“, – šypteli E. Geštautienė.

Mūsų herojė laiškininke pradėjo dirbti prieš dešimt metų. Tada Lietuvos pašte vyko didžiulė reorganizacija, darbuotojų mažėjo, o likę turėjo dirbti efektyviau.

„Anksčiau visi važinėjo su dviračiais. Pamenu, kad matydavome, kaip laiškininkė anksčiau žiemą važiuodavo pro mumis su pilnu krepšiu, stumiasi į kalną tą dviratį per pusnis“, – su pagarba apie anksčiau už ją dirbusius atsiliepia E. Geštautienė.

Mirštantis kaimas

Pradėjusi dirbti pašnekovė buvo pati pirmoji apylinkėse, kuri pas žmones keliavo automobiliu. Anksčiau jos darbą atlikdavo keturi paštininkai. Kaip ji pati pasakoja, per dieną nuvažiuoja maždaug 100 km. ir aplanko 50 kaimų.

„Bet tas kaimas... būna dvi ar trys trobelės. Daug kaimų dabar yra apleistų, bet ir anksčiau kai kurie stovėdavo potuščiai. Bet dabar kaimas labai tuštėja. Daug kas išeina anapilin. Važiuoji ir pasako, to nebėra ir to nebėra. O aš būnu viena pirmųjų sužinančių apie tai, nes kai pensiją nešiojam, tai turim žinoti.

Jaunimas išvažiuoja, jo likę labai nedaug, tik keli, kurie įsitvirtinę kaip ūkininkai, o lieka vidutinio, vyresnio amžiaus žmonės. Anksčiau dar turėjome paštą Kukečiuose, kur aš gyvenu, bet jį panaikino, nes buvo per mažai klientų“, – apie mirštantį Lietuvos kaimą, kurį mato iš labai arti, pasakoja E. Geštautienė.

Anot jos, žmonės keltis į kaimą nesiveržia, atsiranda nebent tokių, kurie statosi sodybas, kad galėtų atvykti pailsėti vasarą.

Paštininkas pasirūpina labiau nei vaikai

Paštininkės diena prasideda truputį po penkių, ji išgeria puodelį kavos ir tris kilometrus keliauja iki Kelmės pašto skyriaus. Pirmąsias darbo valandas ji kartu su kolegomis pasiskirsto laiškus, laikraščius, kitus siuntinius ir apie aštuntą valandą ryto jau važiuoja pas jos laukiančius žmones.

Turbūt svarbiausią jos klientams dieną – pensijų išmokėjimo, užtrunkama kiek ilgiau, nes dar reikia susiskaičiuoti pinigus. Kaip sako E. Geštautienė, ši diena būna didžiausias darbymetis, tačiau tuo pačiu labai smagu, nes žmonėms tai – šventė. Bet didelis krūvis tenka ir trečiadienį bei šeštadienį, kai reikia išvežioti šimtus laikraščių.

E. Geštautienė aplanko maždaug 350 žmonių ir į kiekvieną iš jų gali kreiptis vardu: „Visus žmones pažįstu kaip savo pirštus. Mano rajone žmonės nuostabūs. Nežinau, kaip yra kituose rajonuose ir nežinau, ar aš moku bendrauti, bet nėra jokių konfliktų.“

Senyviems žmonėms, o ypač gyvenantiems atokiau, paštininkas yra kone vienintelis ryšys su pasauliu, todėl jo atvykimo jie visada laukia nekantriai.

„Laukia, laukia labai žmonės. Aš kai įeinu, pasisveikinu su šypsena, sako, mano saulytė atėjo. Kartais ir su kava laukia, pavaišina, viskas žmoniškai. Dažnai būna gaila, nes norėtųsi ir ilgiau pabendrauti, pasikalbėti, bet juk reikia pas visus suspėti, tad leki tekinom.

Kitąsyk būna, viena senutė gyvenanti miške, paprašo duonos. Šiaip papildomai neapsikraunam per daug, norim sąžiningai atlikti savo darbą. Bet būdavo, kad prašydavo, būk gerutė, atvežk man duonos. Vaikai gyvena toliau, retai beatvažiuoja, tai tekdavo man“, – sako E. Geštautienė.

Pašnekovė priduria, kad šiame darbe jai didžiausias malonumas ir yra bendravimas su žmonėmis, tai padeda atsigauti. O patiems žmonėms labai svarbu, kad paštininkai nesikeistų ir juos visada aptarnautų tas pats žmogus.

„Jiems patinka, kad pažįsta, pasitiki, kad yra artimas žmogus, kad galima pasišnekėti, pabendrauti, jie to labai nori. Jie nori pastovumo, kad nesikaitaliotų laiškininkas. Jie viską gali man patikėti. Esu sąžininga, jie ir mokesčius man patiki ir dar ko paprašo, ir prekių, ir dar kažko“, – sako E. Geštautienė.

Jai tenka ne tik priimti mokesčius už įvairias paslaugas, bet ir padėti senyviems žmonės nurašyti vandens ar elektros skaitiklius arba užpildyti mokėjimo knygeles.

Rajonuose žmonėms paštininkas yra labai svarbus ir gerbiamas žmogus. Didelė dalis interneto neturi, Lietuvos pašto duomenimis, maždaug 7 iš 10 kaimo paštuose gaunamų įmokų už įvairius mokesčius sumokami tiesiai namuose laiškininkams, o trys ketvirtadaliai spaudos leidinių prenumeratų taip pat priimamos namuose.

Pristatyti siuntos nesutrukdo niekas

E. Geštautienė pasakoja, kad didelį malonumą ji jaučia ne tik bendraudama, bet ir džiaugiasi turima galimybe darbe kasdien stebėti gamtą, o ypač pavasarį.

„Visos mano kelionės yra važinėti miškais, tai kai bunda gamta – labai gražu. Kitąsyk žmogus, kai dirba, nemato tos gamtos, o aš matau“, – džiaugiasi E. Geštautienė.

Paklausta, kaip miškais sekasi važinėti žiemą, laiškininkė pripažįsta, kad ekstremalių situacijų pasitaiko. Tačiau ji negailėjo gerų žodžių daug kritikos sulaukiantiems kelininkams.

„Jie, kiek turi galimybių, tiek stengiasi. Jau 4 valandą ryto pralekia mašinos, pabarsto, o tuos žvyrkelius, miško keliukus, kas juos barstys. Patys žmonės pasibarsto. Anksčiau dar kelių nevalydavo, paskui, kai mašinos pradėjo vežioti paštą, tada labiau pradėjo valyti“, – pasakoja paštininkė ir nusijuokia, kad dabar ir tų žiemų nebelabai būna.

Tačiau būna atvejų, kai tenka pačiai kasti sniegą, kad pravažiuotų per apsnigtus keliukus, o kartais užklimpus tenka kviesti į pagalbą traktorių: „Bet laiškas vis tiek pristatytas, nes jei tu nepristatai, tau tai gula ant sąžinės, kad va, žmogui reikia, tu negali taip elgtis, privalai žmogui įteikti.“

Moka iš savo kišenės

Paklausta, kas jai darbe sunkiausia, pašnekovė sako: „Man, kaip moteriai, su technika sunkiau. Neramu, kai jauti, kad pradeda kažkas barškėti.“

Tačiau kiek daugiau paklausinėjus, E. Geštautienė prisipažįsta, kad per tiek metų jau pradėjo išmanyti automobilius: „Pagal barškėjimą jau atspėju, kas negerai ir vyrui sakau, va tas ir tas, ir tas, sako, nu jau, išsigalvoji“, – juokiasi pašnekovė.

Paštininkų alga – minimali. E. Geštautienė sako, kad kaime iš jos išgyventi įmanoma, be to, ji turi ir savo darželį, kuriame vasarą užsiaugina visko, ko reikia šeimai. Tačiau, jei paskaičiuotume, kokios iš tiesų paštininko pajamos, jos būtų dar mažesnės, nes dalį atlyginimo tenka išleisti nuosavo automobilio remontui ir benzinui.

„Mašiną reikia prižiūrėti, taisyti, kažkiek moka už amortizaciją, bet to neužtenka, reikia ir savo atlyginimą pridėti. Kol viskas eina, tada gerai, bet jei ne, tai reikia ir iš savo kišenės. Būna, sugriūna mano mašina, tenka skolintis vyro.

O, pavyzdžiui, lapkričio mėnesį jau buvo prisnigę, todėl pravažinėjom daugiau benzino, o žiemos norma tik nuo gruodžio, tai teko piltis ir iš savų pinigų. Nesvarbu, kad visą lapkritį snigo, ar kovas ir balandis pilnas sniego, vis tiek pravažinėji daugiau, pili už savus, nes daugiau pinigų benzinui gauni tik žiemą“, – atskleidžia E. Geštautienė.

Nors E. Geštautienė ir dabar nemažai padeda žmonėms, ateityje darbo tik daugės. Lietuvos paštas jau pristatė „Ateities laiškininko“ koncepciją, kurios esmė – aprūpinti tokius darbuotojus kaip E. Geštautienė planšetėmis, kad šie galėtų žmonėms suteikti dar daugiau įvairių paslaugų, o gyventojai, esant reikalui, telefono skambučiu galės laiškininką išsikviesti į namus.

„Čia dabar yra tas, kad mums irgi žada duoti planšetes. Ką aš žinau. Man rodos, žmonėms tai tas pats, svarbu, kad ateisi, atneši laiškus ir visą kitą. Jeigu teks mokytis, tai išmoksim, viskas yra išmokstama“, – šypsosi E. Geštautienė.