Iššifruoti Rusiją. Paskutinę tarybinio kino sensaciją matė visi, kas turėjo akis

 (354)
Nepradėsiu, gink Dieve, kalbėti apie tai, kad šis filmas, kurį mano kartoje matė visi, kas turėjo akis ir kelias monetas bilietui į kiną, buvo „legendinis“ arba „kultinis“. Tai beprasmiai žodžiai, nes juos sako beveik apie visus filmus iš sovietinių laikų (istorinė kinematografo kritika Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, dažniausiai apsiriboja begaliniais, dramatiškais kartojimais apie legendas, legendinius aktorius, klasiką, mitus ir vėl ir vėl apie legendas).
<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Paskutinę tarybinio kino sensaciją matė visi, kas turėjo akis
© Filmo stopkadras

Filmas, pasirodęs 1988 metų sausį (gamybos metai nurodomi 1987-ieji), buvo labai įtakingas kūrinys ir turbūt paskutinis tarybinio kino superhitas, po kurio jau liko tik sugriuvusios šalies apgailėtini bandymai kažką kurti ekranuose, paskui – Rusijos greitomis lipdomi filmai apie banditus ir teisėsaugą, o paskui atėjo propagandinio kino laikai. Bet tai jau buvo Rusija, o filmas „Assa“ buvo kuriamas dar Sovietų Sąjungoje, dar labai labai sovietinėje Sovietų Sąjungoje, nors jau pasiruošusioje mirti, gulinčioje mirties patale su lašine prie rankos.

Tai, kad veiksmas vyko Jaltoje, kuri dabar iš Ukrainos atimta ir užgrobta Vladimiro Putino Rusijos – tik šioks toks sutapimas, tik šiek tiek pabrėžia tai, kad prieš daug metų sukurtas filmas yra paminklas ne tik išėjusiai sistemai, bet ir Ukrainos teritoriniam vientisumui, kurio nebėra. Jalta jau nebe ukrainiečių.

Kai buvo kuriamas ir rodomas filmas, jau buvo Michailo Gorbačiovo laikai – jis 1985 metais tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ir jam teko įsikišti į kino gamybą, kai užsieniečiams skirtas viešbutis Jaltoje, prižiūrimas saugumiečių, nenorėjo įsileisti filmavimo grupės. Režisierius Sergejus Solovjovas, kelių sovietinių premijų laureatas, nesėkmingai mojavo savo statusu, kuris ten kurortiniams saugumiečiams jokio įspūdžio nebedarė, o paskui išsiuntė telegramą šalies lyderiui Gorbačiovui, kuri kažkaip pasiekė adresatą ir kitą rytą filmą jau leido filmuoti reikalingame „otelyje“.

Tai, kad veiksmas vyko Jaltoje, kuri dabar iš Ukrainos atimta ir užgrobta Vladimiro Putino Rusijos – tik šioks toks sutapimas, tik šiek tiek pabrėžia tai, kad prieš daug metų sukurtas filmas yra paminklas ne tik išėjusiai sistemai, bet ir Ukrainos teritoriniam vientisumui, kurio nebėra.
Andrius Užkalnis

Rusai dažnai vadina viešbučius „oteliais“, nes jiems taip mandriau skamba. Mano močiutė, pavyzdžiui, vadino vairuotojus „šoferiais“, ir aš irgi taip vadinu, nes taip tikrai įspūdingiau. Pasakai, ir visi supranta, kad esu inteligentas.

Praėjus vos trejiems metams, žinia, jau paties Michailo Gorbačiovo gyvenimas tapo filmu ir visai netoliese nuo aptariamo kūrinio filmavimo vietos: perestroikos sumanytojas buvo perversmininkų įkaitas savo viloje, Forose, vos už 40 kilometrų nuo Jaltos. Bet čia tik šiaip, istorinė pastaba – kai buvo filmuojamas filmas „Assa“, niekas nė negalvojo, kad būtent čia, Kryme, netrukus bus kalamos paskutinės vinys į Sovietų Sąjungos karstą.

Filmas „Assa“ yra, griežtai kalbant, net ne filmas, o tiesiog kinematografinis produktas, leidęs įrėminti ir parodyti (arba tik pagroti su foniniais vaizdais kadre) tuo metu beprotiškai populiarią muziką, kurios kinematografe dar nebuvo visai, o televizijoje ji vos pasirodydavo. „Akvariumas“ ir jo lyderis Borisas Grebenščikovas, grupė „Bravo“ ir Žanna Aguzarova, „Kino“ ir Viktoras Cojus yra filmo ašis ir pagrindinis patrauklumas, nes daugiau žiūrėti ten nėra ką, net jei ekrane kažkas ir mirga.

Praėjus vos trejiems metams, žinia, jau paties Michailo Gorbačiovo gyvenimas tapo filmu ir visai netoliese nuo aptariamo kūrinio filmavimo vietos: perestroikos sumanytojas buvo perversmininkų įkaitas savo viloje, Forose, vos už 40 kilometrų nuo Jaltos. Bet čia tik šiaip, istorinė pastaba – kai buvo filmuojamas filmas „Assa“, niekas nė negalvojo, kad būtent čia, Kryme, netrukus bus kalamos paskutinės vinys į Sovietų Sąjungos karstą.
Andrius Užkalnis

Lygiai taip pat 1986 metais Lietuvoje sukurtas muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“, su Vytauto Kernagio, Andriaus Mamontovo ir Algirdo Kaušpėdo muzika buvo nežmoniškai populiarus (LRT Mediatekoje ligi šiol rašo „aukso fondas“, nors niekas negali paaiškinti, ar yra dar koks nors sidabro, bronzos arba molio fondas, ar čia tiesiog neištrinamas tarybinis S. Konarskio gatvės polinkis visko ašaringam dramatizavimui). To kūrinio „Kažkas atsitiko“ niekas filmu turbūt šiandien nepavadintų – tai tiesiog pigiai nufilmuotų muzikinių klipų kratinys.

Filme „Assa“ siužeto beveik nėra: jauna katytė medicinos sesuo, vardu Alika, tokia barakuda su mielu žmogišku veidu (aktorė Tatjana Drubič, kuri, sovietiniu supratimu, net ir aktorė nebuvo, nes jokių aktorinių mokslų nebaigė, ji buvo diplomuota gydytoja – endokrinologė ir, filmavimo metu, tiesiog gražuolė režisieriaus Sergejaus Solovjovo žmona, ir kokių dar kvalifikacijų žmogui reikia?) leidžia laiką su pagyvenusiu nusikaltėlių vadeiva, Andrejumi Krymovu (kurį suvaidino dar vienas žmogus, kuris nebuvo aktorius – tai buvo režisierius Stanislavas Govoruchinas). Širdžiai, kaip sakoma, neįsakysi.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Paskutinę tarybinio kino sensaciją matė visi, kas turėjo akis
© Filmo stopkadras

Pupytei, matyt, nėra itin įdomu su tuo senu krienu, nors ir turinčiu daug pinigų, ir ji senuko panosėje nusimezga beveik romaną su ekscentrišku muzikantu Banananu (irgi ne aktorius – andergraundo muzikantas Segejus Bugajevas, turėjęs, švelniai tariant, tik vidutinius muzikinius sugebėjimus ir toliau andergraundo taip ir nenuėjęs). Tėtukas – sponsorius su tokia situacija negali apsikęsti ir muzikantą užverčia mafijozo parankiniai, tačiau jo jauna lialė atstato teisingumą ir nušauna dieduką. Žinos, kaip meilužius žudyti.

Štai, iš esmės, ir visas siužetas, nevykusiai apkaišytas papildomomis, neįtikinamai atrodančiomis siužetinėmis linijomis (net ir lietuviškos televizijos serialų scenarijai žymiai geriau parašyti) ir dar keliais aktoriais, kurie vaidina maždaug taip pat gerai, kaip policininkai dokumentiniame filme apie farus arba degradavę kaimo gyventojai kokioje „TV pagalboje“.

Ko verta vien beprasmė scena su skardiniu metalo lakštu tarpduryje, ant kurio parašyta „IRON CURTAIN“ (geležinė uždanga). Tai nuoroda į Didžiosios Britanijos premjero Winston‘o Churchill‘io kalbą, pasakytą 1946 metais Fultone, JAV, kurioje jis kalbėjo apie Europos pasidalinimą. Veikėjas kadre yra tikras rusas ir taria pavadinimą, žinoma, klaidingai: „iron certain“. Labai tipiška tiems laikams: angliškai beveik nemoka kalbėti, bet labai nori būti žmogumi iš Vakarų.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Paskutinę tarybinio kino sensaciją matė visi, kas turėjo akis
© Filmo stopkadras

Ligi šiol neaišku, ar čia režisierius sąmoningai pareikalavo, kad būtų neteisingai ištarta, dėl autentikos (tada būtų reikėję, kad režisierius kalbėtų angliškai, kas nepanašu į realybę), ar tiesiog niekas filmavimo grupėje didesnių žinių ir neturėjo. Manau, labiau tikėtinas yra antrasis variantas.

Filmas rodo nudrožtą ir nykiai atrodančią Jaltos aplinką – gamta, kuri graži vasarą, žiemą atrodo liūdnai, o viskas, kas sukurta tarybinio žmogaus rankomis, atrodo tiesiog tragiškai. Apšepę pastatai, baisūs keltuvai, tragiškai atrodantis viešbučių ir barų apstatymas, kuris gali atrodyti patrauklus tik tiems, kas gyvenime nieko nematė be kareivinių ir kokių nors infekcinių ligoninių.
Andrius Užkalnis

Filmas rodo nudrožtą ir nykiai atrodančią Jaltos aplinką – gamta, kuri graži vasarą, žiemą atrodo liūdnai, o viskas, kas sukurta tarybinio žmogaus rankomis, atrodo tiesiog tragiškai. Apšepę pastatai, baisūs keltuvai, tragiškai atrodantis viešbučių ir barų apstatymas, kuris gali atrodyti patrauklus tik tiems, kas gyvenime nieko nematė be kareivinių ir kokių nors infekcinių ligoninių. Be tokių vietų, kur grožis prilygo nutryptam raudonam kiliminiam takui prie viršininkų kabinetų.

Skamba muzikiniai numeriai, negrabiai įkišti į primityvų siužetą, ir filmas baigiasi tuometinio dievuko, korėjiečių kilmės Viktoro Cojaus (žuvusio jau kitais metais po filmo pasirodymo automobilių avarijoje Latvijoje) pasirodymu prieš didžiulę salę, deginančią žiebtuvėlius. Scena buvo filmuota Maskvoje, surinkus pilną teatrą gerbėjų, ir, pasak paties Viktoro Cojaus, buvo visiškai nereikalinga ir dirbtinė. Nieko naujo: ir šiandien, kai kokį nors nevykusį filmą norima pagardinti ir sukurti žiūrovui iliuziją, kad yra ką žiūrėti, į kadrą pakviečiami bent kelioms minutėms žinomi veidai.

Kvailame interviu po filmo, kurį darė kažkoks rusų Filadelfijus, muzikantas pirmiausia turi gintis nuo idiotiško klausimo, kaip taip lengvai buvo surinkta 100 tūkstančių žiūrovų į filmavimą („dešimt tūkstančių“, pataiso dainininkas vargetą žurnalistą), o paskui neigti gandus, esą jis tuomet buvo sakęs, kad surinks kokią nori minią, „tik milicijos atvežkit apsaugai“.

Cojus dainuoja filme dainą apie permainas, ir visa žiniasklaida, surėmusi siauras kaktas, pareiškia, kad čia yra jaunimo protesto daina. Pats atlikėjas yra pasakęs, kad ne, tai ne protesto daina, tačiau, kas jo klauso, ir apskritai, kam įdomi teisybė, kai geras prasimanymas taip gerai klijuojasi į istoriją.
Andrius Užkalnis

Cojus dainuoja filme dainą apie permainas, ir visa žiniasklaida, surėmusi siauras kaktas, pareiškia, kad čia yra jaunimo protesto daina. Pats atlikėjas yra pasakęs, kad ne, tai ne protesto daina, tačiau, kas jo klauso, ir apskritai, kam įdomi teisybė, kai geras prasimanymas taip gerai klijuojasi į istoriją.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Paskutinę tarybinio kino sensaciją matė visi, kas turėjo akis
© Filmo stopkadras

Filmas „Assa“ yra gera pamoka ir įrodymas apie tai, kokios beviltiškos turėjo būti tų laikų pramogos, jei paskubomis sulipinta juosta, su keliomis tuo metu populiariomis dainomis, tapo paskutiniu mirštančios imperijos hitu.

Yra sakoma, kad girtam ir ožka – panelė (nebandykite to net ir labai pasivaišinę, geruoju nesibaigs, jums bus gėda, o ožkai – trauma). Sovietų Sąjungos piliečiui net ir mėgėjiškas filmukas beveik be profesionalių aktorių gali būti super – reiškinys, kai nieko geresnio aplink nėra. Tokia Sovietų Sąjunga nežlugti negalėjo.

Assa, kino studija „Mosfilm“, 1987. Režisierius Sergejus Solovjovas, scenarijaus autoriai Sergejus Solovjovas, Sergejus Livevas. Kompozitorius – Borisas Grebenščikovas. Vaidina: Tatjana Drubič, Segejus Bugajevas, Stanislavas Govoruchinas, Viktoras Cojus.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Be sienų

V. Keršanskas. „Brexit“ gali labai paveikti NATO veiklą (29)

Dėl „Brexit“ istorinės reikšmės ir didžiulio įvykio masto Europos integracijos raidai bei istorijai praktiškai sutariama vienbalsiai. Europos integracijos nuovargis ir fundamentalūs iššūkiai virto galimos dezintegracijos pradžia, o Europos lyderiai kol kas švaistosi tik padrikomis žinutėmis, kaip toliau judėti po Antrojo pasaulinio karo sukurtam taikos ir vienijimosi projektui.

A. Spraunius. Ar Europa bus palaidota? (69)

Be abejo, daugelis (nemaža dalis sulaikę kvapą) seka „Brexit“ siužetą ir buria tema „o kas, jeigu...“ Birželio 23-ąją viršų paims britų egoizmas, siekiant išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, teisės šios šalies parlamentui blokuoti europinius įstatymus, ar tai, ką už Jungtinės Karalystės (JK) išlikimą Europos Sąjungoje (ES) paskelbęs balsuosiąs Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby įvardijo taikos bei sutarimo principais sėkmingai besivadovaujančia organizacija?

Kraupus SSRS sąmokslas prieš Vakarus: slapčiausi agentų darbeliai (122)

Leidykla „Briedis“ pradeda leisti naują knygų seriją „Šaltasis karas“ ir pristato pirmąją šios serijos naujieną – M. Stanton Evanso, Herberto Romersteino knygą „Stalino slaptieji agentai. Poveikis Roosevelto vyriausybei“.

Č. Iškauskas. Kodėl naciams po kojų mėtėme gėles? (511)

Atsakymas į klausimą, kada prasidėjo Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas, Rytuose dar vadinamas Didžiuoju Tėvynės karu, atrodo, žinomas pradinės mokyklos mokinukui. Sovietiniuose vadovėliuose teigiama, kad 1941-ųjų birželio 22 d. ankstų rytą „fašistinė Vokietija klastingai užpuolė mūsų Tėvynę“.

R. Trimakas. Islamas niekuo dėtas? (83)

Šokas yra mūsų gyvenimo dalis. Kaip mes norėtume ir stengiamės, šoko kartais nepavyksta išvengti. Svarbiausia yra, kaip reaguojama į šoką ir kokios išvados padaromos.