Kaip ir kiekvienais metais, prieš išvykdami į Sibirą projekto „Misija Sibiras“ dalyviai aplanko tremtinius, kurie gyveno krašte, kur keliauja projekto dalyviai. Šiemet tremtinių kapų tvarkyti jaunuoliai išvyksta į Igarką – Rusijos miestą už Šiaurės poliarinio rato. Čia tremtinių gyvenimo sąlygos buvo itin atšiaurios: žiemomis temperatūra nukrisdavo žemiau 50 laipsnių šalčio, vasara buvo itin trumpa. O štai projekto dalyvių aplankyta Genute prisimena, kad 1948 m. liepos 1 d., su šeima atplukdyta į Igarką, Jenisiejaus pakrantėse ji pamatė ledų virtines.
„Kiekvieną dieną... Aš visada galvoju“, - niekaip negalėdama pamiršti sunkios patirties kalbėjo Genutė.
Tremtinė augo septynių vaikų šeimoje. Tėvai buvo dideli ūkininkai – Jiezno seniūnijoje, Verbyliškių kaime, turėjo 40 ha žemės, erdvius namus.
Tačiau laiminga paauglystė Genutei pasibaigė, kai ji sulaukė 16 metų.
„1948 metais, gegužės 22-osios naktį ginkluoti kareiviai apstojo namus, beldėsi į duris. Tėvas jas atidarė, o kareiviai atstatė šautuvus, prikėlė visus iš miego, sustatė prie sienos ir įsakė nejudėti, nes kitaip – šaus. Kiek išgąsčio ir baimės – negaliu apsakyti! Buvo duotas įsakymas susiruošti per dvi valandas. Saulei tekant mus išvarė iš savų namų. Seną močiutę beverkiančią palikome sode, jos nevežė, nes buvo sena ir lėta. Tai buvo mamos mama, kuri mus augino. Daugiau jos nebematėme...“, - savo prisiminimuose rašo moteris.
Ankstyvą rytą – baisus trenksmas
Nors iš aštuonerių metų tremties kelionė į tolimąją Igarką užtruko daugiau nei mėnesį. Šis mėnuo Genutės atminty įsirėžė itin giliai.
Iš pradžių į vagonus suvaryti lietuviai buvo vežami į Krasnojarską, tačiau ir ši kelionės dalis buvo paženklinta kraupia tragedija.
„Privažiavus Kirgizijos respubliką, netoli Ufos stoties įvyko katastrofa. Buvau traukinyje, pačioje ugnyje. Labai anksti ryte pasijuto labai didelis trenksmas, dar bent du kartus pasijuto smarkūs smūgiai, - prisiminimais apie įvykusį traukinių susidūrimą pasakojo Genutė. - Net septyni ar aštuoni vagonai vienas ant kito užėjo. Mūsų vagonas buvo atsistojęs, visi sukritome žemyn“.
Šio nelaimės metu daug lietuvių žuvo, tačiau Genutės šešių asmenų šeimai pasisekė – visi liko gyvi, tik nesunkiai sužaloti.
Likę gyvi ir supratę, jog įvyko nelaimė, į Sibirą tremiami lietuviai bandė patys išsilaisvinti iš vagonų. Atvyko gelbėtojų komanda, kurie vagonus ardė, pjaustė geležinius vagonų bortus, traukė žmones ir žuvusiuosius metė į mašinas.
Genutės šeima, išsilaisvinusi is į nelaimę patyrusio traukinių sąstato, prisėdo šalia esančioje ir žole apaugusioje pelkėje.
Į Sibirą kartu su Genute ir tėvais išvyko ne visi jos broliai ir seserys: sesė, kuri mokėsi Kaune, buvo išvežta iš šio miesto.
„Ją su studentais iš Kauno paėmė ir vežė atskiru ešalonu kita kryptimi. Tačiau kelyje mes sutikome studentų vagoną. Tėtis paklausė, ar čia Kauno studentai, ar yra mano sesė jame. Sako – yra. Ji priėjo prie langelio, pasišnekėjome. Tėtis nuėjo pas komendantą prašyti, kad ją perkeltų pas mus. Komendantas sakė, kad kai nuvažiuosime į stoti, tada galės jie perkelti sesę pas mus“, - prisiminė tremtinė. Tačiau visa tai nutiko prieš baisiąją katastrofą prie Ufos stoties. Ir taip sesė nebesusitiko su šeima. Laimei, nuvykus į Igarką po šeimos susirašinėjimo ir tėvų prašymo, ji buvo perkelta pas šeimą.
Po traukinių susidūrimo kelionė buvo dar sunkesnė. Po tokio sukrėtimo visi bijojo toliau keliauti.
„Mes tik verkėme, meldėmės ir giedojome. Kai perkėlė mus į naują vagoną, tada bijojome toliau važiuoti. Tie vagonai švytuoja į šalis... ir taip išsigandę atkeliavome į Krasnojarską. Čia mus išlaipino ir paliko dviem savaitėms. Aptvertas didelis plotas, kažkada laikyti kaliniai. Ant sienų mačiau užrašus, negaliu pasakyti kokia kalba, bet ne rusų. Niekur išeiti negalėjome: bokšteliai, sargyba. Kas čia valgyt darėsi, jei ko turėjo, kas tiesiog vaikščiojo, bet niekur nejudėjome“, - kalbėjo Genutė.
Po dviejų savaičių į Krasnojarską sugrįžo laivai, kurie jau buvo nuplukdę pirmuosius lietuvius į Igarką.
„Vienus nuplukdo, kiti laukia. Mus paėmė su trečiu reisu“, - pridėjo moteris.
Kelionė iki Igarkos iš Krasnojarsko laivu truko 7 paras. Tiesa, atgal prieš srovę užtrukdavo jau apie 12 dienų.
„Plaukiant į Igarką buvo tokie didžiuliai akmenų slenksčiai, kur negali laivas praeiti. Ten stovi specialus laivas, kuris traukia pirmąjį per tuos akmenis. Jei laivas vis vien nepraeina, suvaro žmones žemyn. Ir gal trys tokios vietos buvo“, - pasakojo Genutė.
Tremtinė pabrėžė, kad Rusijos upių tėvu vadinamas Jenisiejus įspūdingo pločio: kai kuriose vietose ji nematydavo krantų nei pažiūrėjus į vieną pusę, nei į kitą.
Liepa pasitiko su ledais
Po kelionės laivu lietuviai liepos 1 d. pagaliau pasiekę Igarką.
„Baisų vaizdą pamatėme: visur ledai dar nenutirpę, bet džiaugiamės, kad nebereikės niekur toliau važiuoti: mus jau buvo brudas apipuolęs, neturėjome nei kur nusiprausti. Mums pasitiko jau anksčiau čia atplukdyti lietuviai“, - toliau savo prisiminimais dalijosi buvusi igarkietė.
Tačiau išgyvenusiems sunkiąją kelionę gyvenimas nenušvito: didieji iššūkiai dar tik prasidėjo. Skirtingų šaltinių duomenimis, į Igarką buvo ištremta 5-10 tūkst. lietuvių. Per pirmąją žiemą jų mirė apie 1 tūkst.
Pirmaisiais paauglės darbdaviais Igarkoje tapo rusų šeimos, kurių vaikus prižiūrėjo Genutė. Tačiau ne tik vaikus reikėjo prižiūrėti.
„Rusės labai švarios moterys, reikėjo tokiu specialiu peiliu nedažytas medines grindis skusti ir plauti kas trečią dieną. Rankelės būdavo žaizdotos nuo to aštraus peilio“, - teigė tremtinė.
Paklausta, kokius be lietuvių gyventojus šeima rado Igarkoje, Genutė pastebėjo, kad į šį kraštą buvo atsikraustę daug buvusių nusikaltėlių. Jie į Igarką vykdavo dėl didelio užmokesčio dirbant Šiaurėje. O kaip prisimena lietuvė, atvykę į šį tašką galėdavo nieko neveikti ir jų niekas nebausdavo.
Apie ruses moteris Genutė atsiliepia palankiai, šios lietuvius vertino, nes jie buvo darbštūs, nekėlė problemų. Jos ir darbą pirmąjį jai suteikė ir padėjo išgyventi pirmąją žiemą.
„Pirmą žiemą labai vargome. Negaliu net išsakyti. Dirbau su vaikais, tai ten nors pieno lašiuką, tai košikės gaudavau. O mano šeimyna labai skurdžiai žiemą praleido. Kiti gaudavo siuntinius, o mums niekas nieko nesiuntė, nes visa šeima išdraskyta. Nežinau, kaip mes išgyvenome. Kartais taip valgyti norėjosi, taip norėjosi... Paprašytum tėvų duonos, bet jie neturi“, - beveik verkdama kalbėjo moteris.
Genutė taip pat prisiminė ir kitas itin sunkias gyvenimo sąlygas: mažame kambaryje, kur glaudėsi visa šeima, čiužiniais tapo pjuvenų pripilti maišai. Iš pradžių šeima neturėjo net kuo apsikloti.
„Igarkoje būta labai daug kalinių. Tai kalinių sandėlyje buvo drabužių. Juos paleido, o tuos drabužius gal paliko. Tai pradėjo tuos drabužius pardavinėti tremtiniams - „vatinkas“. Tai tėvas nueidavo, parnešdavo „vatinkų“ ir jau yra kuo apsikloti. Nes jau taip šalta būdavo – lauke -50 laipsnių, o dar vėtros kokios“, - toliau kalbėjo tremtinė.
Parnešdavo net žuvies taukų
Vėliau darbą rusų šeimose su vaikais Genutė pakeitė darbu žuvies fabrike. Kol mergina buvo nepilnametė, dirbo po šešias valandas.
„Atplukdydavo žuvį, o čia apdirbdavome – rūkydavome, filė buvo daroma. Labai geros žuvies buvo, tokios didžiausios. Kai reikėdavo iškelti iš laivo, buvo labai sunku. Ten ir dirbau kažkiek ir taip maitinau savo šeimyną – parnešdavau žuvies. Prisidėdavau jos prie kūno. Tėtis net pasiuvo terbą tokią. Aš ant kaklo užsidedu ir pareinu namo. Reikėdavo praeitį per patikrą, ten toks dirbo žmogus iš Rytų, matyt, ir buvęs tremtinys, tai nekreipė dėmesio“, - prisiminė pašnekovė. Taip pat Genutė prisipažino, kad namo pavykdavo parnešti net ir žuvies taukų.
Kurį laiką padirbusi žuvies fabrike, Genutė perėjo dirbti į miško kombinatą. Čia dirbo daugiau jos amžiaus jaunimo. Tačiau darbas nebuvo lengvas.
Paklausta, kas buvo sunkiausia Igarkoje, moteris kaip tik ir prisiminė darbą su mediena.
„Reikėjo naktinėje pamainoje nuo sukrautų didžiulių krūvų rąstų sniegą kasti. Vėjas gali nunešti, tarp rąstų tokie tarpai, buvo labai baisu. Apsimauni pirštines, negali sučiupinėti kastuvo“, - pasakojo moteris.
Genutės tėtis Igarkoje statydavo pečius, mama – plytinėje.
„Atlyginimo tai ašaras gaudavo. Duonos tik nusipirkti, o prie jos baisios eilės būdavo“, - toliau kalbėjo tremtinė.
Genutės tėčiui nuo darbo pradėjo blogėti sveikata. Jis susirado darbą ekspedicijų, kurios atvykdavo į Igarką tyrinėti žemės klodų, sandėlio sargu. Čia ir lietuvis, pamynęs savo principus, bandė į namus parnešti tai cukraus, tai taukuose šaldytos dešros.
Pradedančią taisytis situaciją bent maisto atžvilgiu tremtinė pajautė po Stalino mirties – 1953 m.: ir maisto parduotuvėse padaugėjo, ir už darbą atlyginimai pasidarė didesni.
„Kai Stalinas numirė, lietuviai atkuto. Jau susieidavo, vakaronės būdavo. Muzika, jaunimas, tautiniai šokiai, dainos. Ir aš ten buvau įsimaišiusi, - kalbėjo Genutė. - Eini į darbą, jau daugiau uždirbi. Ir viltis, kad grįši, kad ištekėsi, kad vyrą turėsi, sugrįžo. O iš pradžių – nieko“.
Vis dėlto Genutės tėtis pradėjo vis labiau ir labiau sirgti, pradėjo lankyti gydytojus. O šie pasakė, kad dėl tėčio sveikatos šeima turi išvažiuoti iš Igarkos: reikia keisti klimatą.
„Tai aš su ašaromos, nes tokia gera buvo kompanija, draugai, bet negalėjau nuo tėvų skirtis“, - pasakojo moteris.
Taip šeima 1955 m. paliko Igarką. Sėdo į laivą ir išplaukė į Krasnojarską. Čia susisiekę su buvusiais kaimynais iš Lietuvos apsistojo Nazarovo rajone.
„Čia jau augo ir bulvės, ir pomidorai, ir agurkai. Džiaugėmės, kad klimatas pasikeitė. Čia ir sutikau savo vyrą, - pasakojo buvusi Igarkos gyventoja. - Turėjome leidimą važiuoti į Lietuvą, nes motina buvo daugiavaikė ir gavo medalį. Man vyras pasiūlė ženytis, o aš taip norėjau Lietuvos. Tiek norėjau, kad net negalėjau pasakyti. Tada padarėme metrikaciją 1956 m. gegužės 30 d., sėdome į traukinį ir grįžau į Lietuvą“. Po kurio laiko į Lietuvą sugrįžo ir Genutės šeima.
Vis dėlto grįžus į Lietuvą moteriai taip pat nebuvo lengva: buvusioje tėviškėje namai nebelaukė, čia po šeimos ištrėmimo buvo įkurta mokykla, gyveno mokytoja.
„Niekur darbo negaudavome, neregistruodavo, visur tąso, sako apie darbą nekalbėti, o gyventi vis tiek reikėjo. Gal aš būčiau išsimokinusi, gal būčiau gerą darbą turėjusi, bet štai kaip viskas nutiko“, - iškęstus jaunystės sunkumus „Misija Sibiras“ dalyviams atvėrė Genutė.
Iš praleisto laiko Sibire moteris parsivežė labai daug nuotraukų, siuvinėtų kaspinų siūlais darbų. Tačiau didžiausi išgyvenimai liko širdyje ir eilėse, kurias po tremties Sibire išliejo lietuvė.
Užmiršau išvaikščiotus tėviškės takus,
Vyturėlio balsus tik sapne girdžiu.
Obelys prie kelio laukia praeities,
Kada į namus grįš žmonės iš tremties.
(G. Narušytė Lozdienė)