×

Valstybė valstybėje: politikų ir kūrėjų pamėgtas dvaras keri savo istorija

21. birželio 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)

Tūlas suvalkietis, didžiuodamasis savo kraštu, ne veltui pučia ūsą. Juk tautinis atgimimas, XX amžiuje išvirtęs į Lietuvos valstybės atstatymą, brendo būtent šiame krašte. Drįstu manyti, kad naujas mūsų valstybės stiprėjimo metas ir vėl bręsta Suvalkijos lygumose.

Mes daug kalbame apie tai, kokia ateityje turėtų būti Lietuvos valstybė. Gausiai surašytos strategijos grakščiai nukloja biurokratų stalčius ir toliau ten grimzta giliojon užmarštin. Tačiau yra žmonės, kurie sugeba iš nieko sukurti dvasios pasaulius ir įprasminti tvarius žmonių bendrabūvius.

„Mes, menininkai, iš nieko galime padaryti labai daug. Kaip sakau, atsinešei tris pliauskas pečiui pakurti, tai su viena pakūrei, su antra, jei žmona ką ne taip šneka, paauklėjai, o iš trečio pagaliuko išdrožei Dievą. Ir tarsi viskas gerai, – juokauja Lukšių seniūnas ir Zyplių dvaro atstatytojas Vidas Cikana. – Bet jei žmona gera, šiluma atsklinda nuo žmonos. Nereikia krosnies kurti, nereikia į žmoną mesti, tada iš trijų pagaliukų išdroši tris Dievus. Kiek atsiranda gerumo ir šventumo…Tai filosofija.“

Kitaip tariant, Vido filosofija yra kurti taip kaip kuria Dievas. O Dievas kuria be atovangos, nuosekliai ir išbaigtai ir... iš visiško nieko. Taip, žmogus nėra Dievas, kuris kuria iš visiško nieko. Jis kuria iš mąslios tuštumos. Užsimerkia žmogus ir, atrodo, nieko nemato. Tik tamsą. Staiga kažkur gilioje sielos kertelėje sukirba žadinanti gyvastis. Tai – mintis!

Mintis išnyra lyg iš nieko ir ima žadinti sielą savyje nešamos gyvasties galia. Ir jeigu žmogus tai minčiai pasišvenčia, iš jo įvairiais pavidalais ima nirti nauja gyvastis. Belieka tą gyvastį išbaigti nuosekliu ir kantriu darbu. Ima žmogus į rankas arklą, lyrą ar tuščią lapą ir širdingai vagoja ar muzikuoja, ar kitaip gražina pasaulį įpavidalinta gyvastimi. Taip lyg iš niekur pasistato tvarūs ir įstabiai gražūs žmonių pasauliai.

Štai taip savaip gyvas žmogus kūrybingai atspindi Kūrėją. Štai taip dirbantys kūrėjai kantriai sukuria įstabius Lietuvoje fenomenus – kaip Lukšius su savuoju dvasios centru – Zyplių dvaru.

Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)
Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)

Kažkada sovietinio kolchozo centras, dabar gi miestelis – kuriančių sielų meka. Kauno – Šakių plentu kertantis Lukšius dažnas žmogus negali nepastebėti gražaus parko, skulptūrų, tvenkinių, fontanų, vasarą klombose žydinčių gėlių. Beje, namai Lukšiuose parsiduoda brangiau nei Šakiuose ir, dargi, aukciono būdu. Mat, siekdamos surasti savo sielos namus, stiprios kuriančios sielos imigruoja būtent čia.

Graži išorė šį kartą liudija ir gražų vidų. Lukšiai – viena įdomiausių laisvai kuriančių žmonių istorija Nepriklausomoje Lietuvoje.

O dabar, sielos bičiuli, atovangoje atsiloški ir įdėmiai klausykis šios istorijos, kaip miestelėnai su savo prakilniai barzdotu seniūnu ėmėsi reikalus čia spręsti Kūrėjo dvasia.

„Tada viskas kūrėsi iš naujo, atsirado daug galimybių įgyvendinti neįprastas idėjas. Turėjau tikslą Lukšius paversti vieta, kur žmonės turėtų tikrą savivaldą, savarankiškai tvarkytųsi, o valdžia būtų tikras pagalbininkas kiekvienam lukšiečiui. Tada pavyko įkalbėti Seimą suteikti Lukšiams išimtinį statusą – galėjome turėti savo biudžetą, organizuoti visas būtinas komunalines paslaugas“, – prisimena Vidas Cikana.

Kažkada sovietinio kolchozo centras, dabar gi miestelis – kuriančių sielų meka. Kauno – Šakių plentu kertantis Lukšius dažnas žmogus negali nepastebėti gražaus parko, skulptūrų, tvenkinių, fontanų, vasarą klombose žydinčių gėlių. Beje, namai Lukšiuose parsiduoda brangiau nei Šakiuose ir, dargi, aukciono būdu. Mat, siekdamos surasti savo sielos namus, stiprios kuriančios sielos imigruoja būtent čia.
Mindaugas Kazimieraitis

Tapytojui, skulptoriui ir visais kitais atžvilgiais kūrėjui Vidui Cikanai 1990 metais tapus Lukšių apylinkės viršaičiu, čia ėmė kurtis tikrai nepriklausomų žmonių oazė. Jau 1991 metais Seimas (kuris anuomet dar žmonėms laisvės nepavydėjo) suteikė Lukšiams didesnę savivaldą.

Jei Kūrėjo patirtis Vidui Cikanui atėjo iš meninės kūrybos, tai laisvės dvasia jame įsispaudė Romo Kalantos fakelo ir Kauno jaunimo maišto prieš okupantus dėka. Tuo tarpu reikalus miestelyje tvarkė lyg būtų dvaro ūkvedys iš pašaukimo. Mat Vidas ir užaugo dvaro aplinkoje Karkliniuose (Vilkaviškio r.), kur vis dar alsavo senosios ūkiškumo tradicijos.

Po Lukšių ūkinės nepriklausomybės paskelbimo tuoj čia susiorganizavo vaikų darželis, pasistatė mokykla, įsisavinto komunalinio ūkio paslaugų kainos nėrė žemyn, miestelio bedarbiai būrėsi į miestelėnų bendrabūvį gražinančias „gerbūvio brigadas“. Miestelėnai čia ir patys nuolat imasi iniciatyvos ir dovanoja miesteliui įvairius infrastruktūros objektus. Parkas Lukšiuose buvo sukurtas be valdiškų lėšų, be jokių ES dotacijų. Niekas nevogė. Viskas tiesiog žmonių labui. „Kur tai matyta?!“, – naujienų apie kyšininkavimą iškankintas suklyktų doras Lietuvos pilietis.

Lukšiai – tikrai svetimkūnis ant šiuolaikinės sterilizuotos demokratijos kūno. Kūrėjo laisvės dvasią Lukšiuose netrukus ėmė žaboti „demokratiją“ saugančių biurokratų ir politikų legionai su visa sunkiąja instrukcijų ir reglamentų artilerija. Nusavino valdžia mokyklą, komunalinis ūkis irgi atiteko „šakiniams“ (Šakių miesto valdžiai). Aišku, paslaugos pabrango.

Tačiau lukšiškiai turėjo užantyje, t.y. miestelio pariby, paskutinę laisvės galimybę – pačią miestelio susikūrimo priežastį – Zyplių dvarą. Šis ir tapo paskutine Kūrėjo dovanotos priebėga laisviems ir kuriantiems žmonėms.

Lietuvos istorijos mastais matuojant, Zyplių dvaras yra „jaunas“. Dvaro istorija nesiekia nė 200 metų. Pirmuoju Zyplių dvaro savininku tapo kunigaikštis Juozapas Poniatovskis (paskutiniojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės karaliaus Stanislovo Poniatovskio sūnėnas). Dvaro žemes jis gavo už karinę tarnybą Napoleono Bonaparto armijoje.

1813 metais J. Poniatovskiui žuvus, dvaras ir visi jo turtai atiteko seseriai Marijai Teresei Tiškevičienei. Pastaroji Senuosius Zyplius pardavė net jų nemačiusi. Naujas savininkas Polocko gubernijos dvarininkas Jonas Bartkovskis čia ėmėsi rimto ūkininkavimo. 1845–1855 m. netoli Lukšių J. Bartkovskis pasistatydino naujus dvaro rūmus – Naujuosius Zyplius: dvi mūrines oficinas, virtuvės pastatą, bei medinius ūkinius dvaro pastatus. Pagal anuometinius standartus dvaras buvo modernus ir respektabilus čia dažnai apsistojančių pirklių tarpe. Dvaras turėjo būti suręstas iš tiesų šiuolaikiškai.

„Kasinėdami atradome, kad stogai buvo dengti angliška skarda, santechnika taip pat pargabenta iš Didžiosios Britanijos. Aptikome glazūruotų puodų, nemažai vitražų. Akivaizdu, kad šio dvaro infrastruktūra buvo aukštesnio vakarietiškesnio lygio“, - liudija Vidas Cikana.

Zyplių dvaras (KPD Marijampolės skyriaus nuotr.)
Zypliai (KPD Marijampolės skyriaus nuotr.)

Dvaro inžinerija buvo įspūdinga net ir vertinant iš mūsų laikų perspektyvos: „Viso dvaro teritorijoje buvo įrengti unikalūs inžineriniai tinklai su požeminiais keramikiniais sifonais, į kuriuos sutekėdavo tiek buitinės nuotėkos, tiek paviršinis vanduo, vėliau ištekėdavo į už dvaro plytomis išgrįstus griovius, iš kurių sutekėdavo į natūraliai įrengtus žvyro filtrus, kas tuo metu buvo aukšto ekologinio lygio inžineriniai tinklai. Niekas tuo metu neteršė Siesarties upelio. Požeminiai tinklai buvo gaminami vietoje, liejant vamzdžius iš šlikerio (skysto molio) ir deginant plytinės krosnyse.“

Pagrindinis dvaro pajamų šaltinis buvo prekyba mediena. J. Batrkovkis nemenkai uždirbdavo ir buvo gana dosnus. Jis pastatydino Šv. Juozapo bažnyčią, parapijos mokyklą, kurioje 1864–1866 metais mokėsi Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Jonas Basanavičius, taip pat vienas žymiausių amžiaus pirmos pusės lietuvių monumentaliosios skulptūros kūrėjų Vincas Grybas. Toliau dvarą perėmė J. Bartkovskio dukra Joana Wulfers-Kučinskienė; vėliau – pastarosios dukra Liudvika Ostrovskaja, kuri apie 1891 metus Zyplius pardavė grafui Tomui Potockiui.

Pastarasis rūmus ir visą dvarvietę ėmėsi gražinti po 1897 metais Naujuosius Zyplius ištikusio gaisro, kada sudegė visi mediniai ūkiniai pastatai. Vietoj jų iškilo raudonų plytų mūro pastatai, o neoklasicistiniai Zyplių dvaro rūmai virto neobarokiniais. Grafas Tomas Potockis buvo menamas kaip lietuvybės mylėtojas: dalyvavo „Žiburio“ ir „Žagrės“ draugijų veikloje, rėmė lietuviškų mokyklų ir senelių prieglaudos steigimą, pats mokėsi lietuvių kalbos, buvo aktyvus Suvalkų žemės draugijos organizatorius ir vadovas, išleido ūkininkavimo patarimų brošiūras lenkų ir lietuvių kalbomis, bendravo su dailininkais, pats tapė, rašė dramos kūrinius.

Po grafo mirties 1912 metais iki Pirmojo pasaulinio karo dvarą valdė jo žmona Pelagija Potocka. Po karo, 1919 metais Lenkijos kariuomenei užėmus Seinus, ten veikusi kunigų seminarija persikėlė į Zyplių dvaro rūmus ir čia išbuvo iki 1922 metų. Nuo 1924 iki 1944 metų Zyplių dvare veikė Žemės ūkio mokykla, ruošusi pienininkus, namų ūkio ekonomes. Paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais Zyplių dvaro pastatuose veikė karo ligoninė; po karo iki 1957 metų – Šakių ligoninė; vėliau – Šakių mašinų ir traktorių stotis, Lenino kolchozo valdyba.

Sovietiniai biurokratai nesusigyveno su dvare sklaidžiusia sėkmingų komersantų, meniškų sielų ir lietuvybės puoselėtojų dvasia. Susigyvenę su jiems savesniu kolchoziniu būviu, išsikėlė ir į savesnį socialistinį būstą, o Zyplių dvaras ėmė nykti ir laukti savo naujojo renesanso valandos.

Ir sulaukė. Karkliniuose su dvaro savastimi susigyvenęs Vidas Cikana, kaip pats porija, „įkliuvo į dvaro istoriją istoriją, kuri jį sugrąžino į vaikystę“. Taip 1986 metais Kūrėjo dvasios Vidas ėmė organizuoti dvaro aplinkos tvarkymo darbus. O, jau ir formaliai 1990 metais tapęs Lukšių miestelio dvasia, ėmėsi didžiosios gyvenimo misijos.

„Kaip atsirado [dvaro] parkas? Visiškai atsitiktinai. Gelbėjau vieną senuką – jis norėjo pamiškėje parduoti 1,5 ha savo žemės – niekas iš jo nepirko. Pagailėjau, nupirkau. Ten žemė po aukšta įtampa – nieko daryti neišeina, daug smėlio, niekas neauga. Atidariau karjerą, praplatinau kelią. Tą smėlį aš atidaviau kelininkams, o kelininkai įrengė parką. Sunaudota daug pinigų – technikai, atlyginimams ir t. t. Galiu sakyti, kad už kokį 100 tūkstančių litų paaukojau miesteliui. Yra gražių būdų panašiai pasielgti. Padariau kalnelį, draugas menininkas paaukojo saulutę, pasidarėme vartus. Tokia draugystė parodo žmonėms, kad jei pats aukoji, tai negaila ir tau duoti. Lietuvoje dar yra ,,nesugedusių“ žmonių. Mes, menininkai, labai jaučiame vieni kitus, draugaujame nuveikdami didelius darbus“, – pasakoja V. Cikana.

Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)
Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)

Čia vyksta dailininkų, skulptorių plenerai, Pažaislio muzikos festivalio koncertai, „Sidabrinės gervės“ naktys, menininkų plenerai „Zyplių žiogai“, kalvių, puodžių ir kitų amatininkų šventės, buriasi įvairūs mėgėjų klubai, rengiami tautodailininkų, neįgaliųjų plenerai, katalikiško jaunimo stovyklos. Atnaujintos dvaro arklidėse įsikūrė dailės galerija; buvusiose karvidėse įkurtos akmens dirbtuvės ir kalvė, antrame svirne veikia keramikos dirbtuvės.

Nuo 2012 metų rudens duris lankytojams atvėrė ir renovuotas rūmų pastatas su parodų ir koncertų salėmis. Dvaras kviečia svečius susipažinti su kalvystės, medžio drožimo, akmens tašymo, keramikos edukacinėmis programomis. Per metus Zyplių dvarą aplanko apie 10 tūkstančių svečių. Įspūdingas Zyplių renesansas!

Dvaro veiklos išauga iš laikui nepavaldžios dvaro istorijos. Vidas liudija nenugalimos istorinės dvaro savasties tapsmą mūsų laikais:

„Kaip ir anksčiau iš rastų radinių – daug juodosios keramikos, buitinės keramikos, kuria naudojosi čia gyvenę žmonės. Tęsdami tradicijas įkūrėme keramikos dirbtuves, kviečiame keramikus, kad jie čia kurtų“.

Keista, bet su manimi taip jau atsitinka: aš esu neeilinis žmogus, ir kas tik su manimi atsitinka, kartais ir be mano pasakojimų jau legendos sklando. Mano aiškiaregiškos mintys net į realybę pavirsta, ir daugelis iš gyventojų ir darbuotojų jau žino, kad su manimi geriau nesiginčyti.
Vidas Cikana

Ir paskutinė pati keisčiausia ir kartu pati tikriausia Vido istorija:

„Mano gyvenime atsitinka daug įvairių įdomių dalykų, gal todėl, kad aš esu menininkas ir aš viską matau kitaip. Mėgstu pasivaikščioti po parką, pažiūrėti, ką ir kaip sutvarkyti aplinkoje, kad atvykstantiems būtų gražiau, kad galėtų pasigrožėti Zyplių parku.

Kartą, kai visiems buvo pietų metas, ir aš sugalvojau atsikvėpt parke, kuriame ir kurkiančios varlės, ir čiulbantys paukščiai, ir tamsios alėjos mane įkvepia kūrybai. Atsisėdau pailsėti ant kelmo, kaip visada užsimerkiau (nes taip geriausiai galvoje gimsta vizijos), o kai atsimerkiau – prieš akis pamačiau šventą Petrą. Nebuvau aš alkanas ir net negalvojau tuo metu apie maistą, o jis man ir sako: „Valgyk, valgyk...“

Keista man pasidarė, juk aš rankose neturėjau jokio maisto, ir kodėl jis man liepė valgyti? Keistas susitikimas, kurio negalėjau pamiršti ir norėjau visiems papasakoti apie jį, bet lyg nedrįsau. O tą pačią dieną po poros valandų seniūnijos socialinė darbuotoja grįžo aplankiusi senyvo amžiaus gyventoją Agurkiškės kaimą esantį miškuose ir juokaudama manęs klausia: „Seniūne, kokias pasakas tie žmonės pasakoja apie jus? Kada ir kaip Jums šventas Petras pasirodė?“ Nustebau, juk aš dar niekam nieko nepasakojau, iš kur tie žmonės viską sužinojo?

Keista, bet su manimi taip jau atsitinka: aš esu neeilinis žmogus, ir kas tik su manimi atsitinka, kartais ir be mano pasakojimų jau legendos sklando. Mano aiškiaregiškos mintys net į realybę pavirsta, ir daugelis iš gyventojų ir darbuotojų jau žino, kad su manimi geriau nesiginčyti.“

Nuvažiuokite į Lukšius ir Zyplius. Tiesiog privalu pasisemti sielos vaikystę ir protėvių kilnumą nešančiame Dvare Kūrėjo ir tikros Laisvės dvasios. Antraip naujas mūsų valstybės Atgimimas taip ir neįvyks. O dabar turime gražią ir tvirtą Viltį laisvų Lukšių piliečių ir išmanių Zyplių kūrėjų pavyzdžio dėka.

Zyplių dvare yra įsikūręs Lukšių kultūros centras, kurio darbo laikas: darbo dienomis 8-17 val. (pietų pertrauka 12-13 val.), šeštadieniais 10-16 val. (be pietų pertraukos), sekmadienį galima užsisakyti tik ekskursijas grupėms – tel. 8-345-44123. Zyplių dvaro lankymo bilieto kaina 1 suaugusiajam asmeniui su gidu – 1,50 Eur. Be gido taikomos nuolaidos senjorams ir vaikams iki 14 m. – bilieto kaina yra 0,50 Eur.

Naudingos nuorodos:

• Buvusiose Zyplių dvaro sodybos arklidėse įkurtas menų centras „Zyplių dvaro galerija“. Čia rengiami kasmetiniai regioniniai, respublikiniai ir tarptautiniai kultūriniai renginiai, seminarai ir konferencijos. Jau tradiciniu tapo tarptautinis kūrybinis menininkų pleneras „Zyplių žiogai“, tarptautiniai puodžių ir kalvių, neįgaliųjų plenerai, katalikiško jaunimo stovyklos, rengiami Pažaislio muzikos festivalio koncertai, kiti profesionaliosios muzikos renginiai. Organizuojamas kasmetinis kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“, rengiamos įvairių menininkų parodos. Apie renginius daugiau informacijos rasite www.zypliudvaras.lt

• Šalia Zyplių dvaro įsikūręs gražus ir gyvybingas Lukšių miestelis, kurio centrą puošia išpuoselėtas „Siesarties Vingio“ parkas. Šioje vietoje po Zyplių dvare kasmet vykstančio tautodailininkų plenero „Zyplių žiogai“ „apsigyvena“ kalvystės ir akmentašybos darbai, o ant supiltos kalvelės 2009 metais, minit Lietuvos vardo jubiliejinę sukaktį, atsirado metalo monumentas „Vartai į kitą tūkstantmetį“.

Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)
Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)

Kūrinį pagal žinomo šalies kalvio Vlado Kuzino idėją įprasmino lukšietis, taip pat šalyje žinomas menininkas ir miestelio seniūnas Vidas Cikana. Betono ir metalo kūrinys – stilizuoti kryžiai, suformuojantys savotiškus vartus, ir aukštyn juos pakylėjančios metalinės saulutės. Parkas atviras lankytojams, parkuoti automobilius patogu kitapus gatvės esančioje stovėjimo aikštelėje.

• Ne tik patys lukšiečiai, bet ir daugelis pro šalį keliaujančiųjų nepraleidžia progos stabtelėti miestelio centre ir įsigyti šviežiausių „Lukšių pieninės“ sūrių. Lukšių pieninė, įkurta dar 1939 m., šiandien gamina tradicinius, rūkytus, keptus sūrius, o kitapus Nemuno esančiame Belvėderyje – fermentinį rankų darbo sūrį „Liliputas“ – lietuvišką kulinarinę legendą. Šis sūris – vienas iš nedaugelio Lietuvoje, kuriam Europos komisija suteikė Saugomos geografinės nuorodos ženklą, vadinasi, kad jis yra unikalus produktas, kuriam savitą skonį suteikia Belvėderio sūrinės rūsyje esančio bakterinės kultūros. „Lukšių pieninės“ krautuvėlė, A. Tatarės g. 35A, Lukšiai. Darbo laikas: 9-18 val., savaitgaliais 9-15 val.

• Apsilankiusius vos už 10 km nuo Zyplių dvaro esančiame rajono centre – Šakiuose, kavinėje picerijoje „Kiba“ kviečiame puikiai praleisti laiką, užsisakius edukacinę – pažintinę programą „Zanavykų ragaučius“. Svečius pasitiks svetinga „gaspadinė“ ir jos „mergučės“, pasodins už vaišėmis nukrauto stalo, sočiai pavalgydins, o kol svečiai vaišinsis, „gaspadinė“ gražia zanavykiška „šnekta“ papasakos apie zanavykų virtuvę ir buitį, kulinarines subtilybes ir paslaptis.

Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)
Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)

Svečiai patirs tikrą šio krašto vaišingumą, viską išragaus ir sužinos, kas yra lendrinkos, košeliena, kugelis, paragaus tradicinių zanavykų krašto valgių: rūkytų mėsos gaminių, sūrių, patiekalų su sėmenų aliejumi, įdarytos kopūsto galvos, morkų saldainių, naminės giros, gilių kavos ir dar šio bei to... Programa užsakoma iš anksto tel. 8 345 60017 arba el. p. kiba@gulbele.lt, laukiamos grupės nuo 10 asmenų. V. Kudirkos g. 61., Šakiai. Kaina nuo 7 Eur/asm.

• Šakių centre galite aplankyti vienintelį Lietuvoje atvirą 24 varpų kariljoną. Pagrindinis skvero akcentas – plieno konstrukcijoje virš fontano sukabinti 24 varpai – kariljonas. Varpus nuliejo viena iš geriausių varpų liejyklų Olandijoje „Royal Eijsbouts“. Kariljono konstravimą kuravo kompozitorius kariljonininkas Giedrius Kuprevičius. Varpų muzika suskamba, prasidedant darbo dienai, vidurdienį ir pavakare, per įvairias šventes.

Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)
Zypliai (Šešupės euroregiono turizmo informacijos centro nuotr.)

Išgirsti kariljono muziką gali ir kiekvienas norintysis, tereikės į specialų automatą įmesti tiek eurų, kiek minučių norėsis klausytis varpų muzikos. Ši aikštė (miesto skveras) – istorinis Šakių senamiestis. Kadaise šios Šakių senamiesčio aikštės vietoje buvo akmenimis grįsta turgaus aikštė, kampe – medinė krikščionių bažnyčia, palei aikštę buvo krautuvėles, amatininkų dirbtuvėlės, smuklės, gyventojų namai. Kitame aikštės kampe stovėjo „pliumpas“ – šulinys su hidrantu, kuriam visi miesto gyventojai apsirūpindavo vandeniu. Šiandien čia laisvalaikiu šurmuliuoja miestiečiai ir atvykę svečiai.

• Apie 22 km nuo Zyplių dvaro sodybos (važiuojant nuo Lukšių Šakių link, prieš miestą esančioje žiedinėje sankryžoje reikia sukti Marijampolės – Pilviškių kryptimi) rasite puikiai išlikusią unikalią medinę Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčią, pastatytą XVIII a. pabaigoje. Bažnyčioje galima pamatyti didelį kiekį religinio meno vertybių, labai vertingą sieninę interjero tapybą.

Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių kompleksas (KPD Marijampolės skyriaus nuotr.)
Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių kompleksas (KPD Marijampolės skyriaus nuotr.)

• Apie 26 km nuo Zyplių dvaro sodybos (važiuojant iš Šakių Jurbarko link) ─ įspūdinga Gelgaudiškio dvaro sodyba su puošniais restauruotais rūmais, juose esančiu labai vertingu interjeru, gražuolėmis krosnimis. Sodyba turi vieną didžiausių Lietuvoje miško tipo parką su jame augančiais retais želdynais. Nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas Gelgaudiškio dvaro sodyba yra paskelbta kultūros paminklu.

Gelgaudiškio dvaro sodyba (KPD Marijampolės skyriaus nuotr.)
Gelgaudiškio dvaro sodyba (KPD Marijampolės skyriaus nuotr.)
Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt