×

Kitoks Lietuvos elitas: kraupią, bet didingą tautos istoriją menanti vieta prie judrios gatvės

25. rugpjūčio 2016 , Mindaugas Kazimieraitis
Tuskulėnų dvarvietės parkas © LGGRTC nuotr.

Dar prieš atostogas įkvepiančioje kultūros šalyje apsilankiau Tuskulėnų rimties parke. Tai buvo pirmoji pažintis su šia išskirtine Vilniaus ir Lietuvos piliečiams šventa vieta. Pažintis – tikrąja šio žodžio prasme. Mat man, vilniečiui, ši vieta buvo puikiai pažįstama daug metų.

Daug metų ir įvairiomis progomis išilgai ir skersai kirsdavau Tuskulėnų dvarvietės parką. Su draugais ten sėdinėdamas ar palei Nerį šalia pačio dvaro zyliodamas, be abejonės, pastebėdavau ant kalvelės blausų senovinį pastatą ir prie „milicininkų sporto ir kultūros“ komplekso prigludusią mažą koplytėlę. Anuomet sovietinio paveldo apsiaustas Tuskulėnų dvaras man nieko prasmingo nebylojo. Anuomet ramus ir beprasmis jis ištikimai saugojo savo paslaptį ir tykiai laukė savo atskleidimo laiko.

Apie iškastus vyskupo Vinceto Borisevičiaus, Lietuvos partizanų ir kitų Lietuvos patriotų palaikus sužinojau tik iš viešųjų informacijos priemonių. O per viešojo transporto langą pamačiau ir naujai iškilusį kolumbariumo kompleksą, kuriame, pagaliau, buvo deramai palaidoti 1944-1947m. Lukiškių saugumo komplekse nužudytų ir pakastų Lietuvos patriotų kūnų liekanos.

Tačiau viešasis informavimas toli gražu nėra tikrasis pažinimo būdas. Pažinimas įvyksta tik asmeniškai išgyvenant tai, ką siekiama pažinti. Tačiau tikrąjį Tuskulėnų memorialo pažinimą vis atidėliojau. Iki dabar.

Tuskulėnų dvarvietės parkas
Tuskulėnų kolumbariumas
© LGGRTC nuotr.

Drįsau prieš rugpjūčio mėnesio atostogas pradėti gilesnį tapatinimąsi su savo valstybės skausmu. Ir štai atostogų metu, domėdamasis, kaip Lietuvos, nenuniokotos kitos Europos valstybės gyvuoju paveldu, (kuris čia tiesiog laikomas bendrąja piliečių kultūra) vis mintimis grįždavau prie Tuskulėnų memorialo prasmingumo šiandienai. Ir sąžiningai savęs paklausdavau: kodėl tik dabar drįstu TAI pažinti?

Atsakymas buvo daugiau nei aiškus. Todėl, kad TAI sukelia gilų sielos skausmą. Mano giminės atstovai irgi buvo išvežti į Sibirą, mano senelis irgi buvo partizanas, išduotas ir žuvęs Alytaus apylinkėse. Užaugau su Mamos patėvio dėdės Vyto man dainuojamomis dzūkų partizanų dainomis, betarpiškai išgyventomis istorijomis bei atstatytos Lietuvos nepriklausomybės viltimi.

Tad šiandien iš sielos gelmių klausiu: kas yra ta vis dar tuščiai mitinguose garbstoma prieš dvidešimt šešis metus atgaivinta‚ laisva ir nepriklausoma Lietuva‘? Ar dėl neteisingumo, dėl politikų apgavysčių, visur įsiskverbusio žemo skonio ir, plačiąją prasme, NEkultūros į svetimas valstybes laimės ieškoti iškeliaujantys Lietuvos žmonės yra laisvos ir nepriklausomos Lietuvos sėkmės istorijos liudijimas?

Sąžiningai pagalvokime. Jei mus užpultų dabar jau vėl mums grasinanti Rusija, ar mūsų šalyje atsirastų bent 100 žmonių, kurie čia pat pasiryžtų paaukoti už Tėvynę gyvybę? Ar mes tikrai galime sau garantuoti, kad dabartiniai politikai mūsų neišduos ir to vienintelio kraujo lašo pavojaus atveju ir vėl nepasigesime? Ar, neduok Dieve, dėl valstybės žūties emigrantų kohortos internete nerypuos: juk sakėme, kad ši valstybė yra Š ... Taip jai ir reikia – cha-cha-cha ... ! Tiek tos garbingos istorijos, senos kalbos ir laisvos ir nepriklausomos Lietuvos.

Tuskulėnų dvarvietės parkas
Tuskulėnų dvarvietės parkas
© LGGRTC nuotr.

Pripažinti netektį yra skaudu. Ir skausmas dėl kažkada prarastos Lietuvos – tiek ir nusilpusios Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir nepakankamai drąsios Pirmosios Respublikos – niekur neišnyko. Šį skausmą numalšins tik nauja Lietuvos valstybės sėkmė ir tvarios visokeriopos sėkmės perspektyva. O tvarios Lietuvos pagrindas toli gražus yra ne silpstanti ES pinigų srovė ir ne bauginančiai netvarus NATO saugumo garantas. Sėkmė yra stipri piliečių visuomenė, kurios pamatą sudaro piliečio širdyje, prote ir valioje gyvos dvasios vertybės.

Šios vertybės guli čia – Tuskulėnuose. 1944-1947 metų bėgyje čia buvo užkasti NKGB (MGB) vidaus kalėjime nužudyti 767 žmonės. Dalis jų buvo lietuviai, kurių tarpe buvo Lietuvos šviesuoliai kaip vyskupas Vincentas Borisevičius. Tai yra tie, kurie neemigravo, kurių neištremė į Sibirą, kurių neiššaudė miškuose, tų kurių dvasios nepalaužė ir nepapirko sovietinės gerovės pažadais. Juos ir drįstu vadinti „Tuskulėnų elitu“.

Tuskulėnų dvarvietės parkas
Tuskulėnų dvarvietės parkas
© LGGRTC nuotr.

Dvasios aristokratus sovietai čia pat negailestingai žudydavo. Mat pastariesiems ir visiems panašiems kilnieji ir kilmingieji yra pavojingi tuo, kad nepalaužiama pastarųjų valia įkvepia žmogaus orumo prisikėlimą ir tuo pačiu laisvos dvasios veiksmu sugniuždo nežmogiškas prievartos sistemas. Tai – visada žutbūtinė kova. Sovietai tai žinojo, todėl ir nedelsė. Jie žudė kilnaus Žmogaus Tautoje ugdytojus ir Tautos kaip kilnaus bendrabūvio galimybę.

Šios vertybės guli čia – Tuskulėnuose. 1944-1947 metų bėgyje čia buvo užkasti NKGB (MGB) vidaus kalėjime nužudyti 767 žmonės. Dalis jų buvo lietuviai, kurių tarpe buvo Lietuvos šviesuoliai kaip vyskupas Vincentas Borisevičius. Tai yra tie, kurie neemigravo, kurių neištremė į Sibirą, kurių neiššaudė miškuose, tų kurių dvasios nepalaužė ir nepapirko sovietinės gerovės pažadais. Juos ir drįstu vadinti „Tuskulėnų elitu“.
Mindaugas Kazimieraitis

Laisvės Lietuvoje iki šiol nerandame todėl, kad neatrandame Tautoje kilnios dvasios ugdytojų. O be kilnios dvasios – nėra kilnųjį bendrabūvį (t. y. demokratiją) remiančios Tautos. Šiandien kažkodėl tikime, kad esame saugūs, o mūsų poreikių tenkinimo mastas nuolat augs. Tai mums garantuoja NATO ir ES. Tačiau negyvename kaip savigarbą telkiantys, o todėl ir patys savo saugumą ir gerovę kuriantys žmonės. Negyvename kaip garbingų kūrėjų Tauta – kaip piliečių Demokratija klasikine šio žodžio prasme. Todėl ir esame šiuo metu nykstanti valstybė, nes vis dar esame menkaverčiai ir būvio Tautoje ir Demokratija neverti.

Būtent todėl ir skaudu – dar vis netapome laisvų žmonių Tauta. Ar tokiais kažkada tapsime? Priklausys tik nuo to, ar mūsų tarpe susitelks bendrąjį Tautos gėrį ugdantis elitas. Bendrasis gėris yra piliečiams vidujai savo gėriosumma summarum, kuris pasireiškia kaip valstybės piliečių ugdymosi ir pačios valstybės plėtros ilgametė kryptis.

Tuskulėnų dvarvietės parkas
Tuskulėnų dvarvietės parkas
© LGGRTC nuotr.

Tuskulėnų dvarvietės tapatumą ateinantiems amžiams nukalė XX amžiaus lietuvių Tautos skausminga drama. Ar tai reiškia, kad amžiams dabar jausime skausmą? Skausmas liaujasi, jei žaizdos užgyja. Skausmingas dabartinis Tuskulėnų paveldas įvardija skausmo šaltinį. Tačiau jis ir kelia žūtbūtinės kovos už save, Tautą ir Valstybę vėliavą. Europos pasienyje įsikūrusi Tauta visada yra žutbūtinės kovos arenoje. Ypač dabar, kai Europa skausmingai atranda dešimtmečių spekuliacijų pseudovertybėmis pasekmes. Europoje gyvenimas darosi netvaru.

Tuskulėnų elitas dabar iš amžino savo poilsio vietos mus ragina atrasti naująjį elitą – tuos dvasios aristokratus, kurie imtųsi vėl ir vėl Tautos gyvenimą valstybėje statyti ant Vakarų civilizaciją sutelkusių vertybių pamato. Tai – Tuskulėnų priesakas mums, lietuviams ir europiečiams. Antraip, be sielos kilnumą ugdančių Antikos ir krikščioniškųjų vertybių Demokratija sunyks, ir Europa vėl paskęs kraujo klane.

Tačiau jeigu grįšime į Laisvės kelią ir Lietuvos demokratiją statysime ant pamatinių kilnaus žmogaus dorybių, Tuskulėnų skausmas ir dabartinis „paveldinis“ tapatumas mums ilgainiui atskleis čia pat paslėptus giliuosius turtus, dėl kurių Tuskulėnuose palaidoto elito valia ir tapo nepalaužiama.

Tikiu, kad daug lietuvių širdžių jau dabar gręžiasi į Laisvės kelią. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro globojamo Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso misija tai liudija. Ne tik bendrapiliečių kančios priminimu restauruotuose Tuskulėnų dvaro rūmuose bei pačiu jų amžino poilsio vieta Tuskulėnų kolumbariume, bet ir naujai rengiama ekspozicija „Projektas – homo sovieticus“.

Tuskulėnų dvarvietės parkas
Tuskulėnų kolumbariumas
© LGGRTC nuotr.

Mums iš tiesų reikia veidrodžio, kuris atskleistų ir leistų savyje pasibjaurėti sovietinio būvio ir antivertybių apnašomis. Tuo tarpu pasibjaurėjimas atgrasiomis svetimybėmis įgalintų dar labiau trokšti tai, kas kilnu ir sava; tai, kas mumyse visgi liko nenužudyta – prigimtinio kilnumo ir kilnaus bendrabūvio.

Tik einant šiuo kilniuoju keliu įveiksime iš XX amžiaus paveldėtą skausmą. Ir tik tada kilnumu įsisavinta Laisvė atskleis mumyse tą karališkąjį matmenį, ant kurio pagrindo ir buvo sukurti Tuskulėnai, Vilniaus priemiesčiai, pats Vilnius ir visa Europos civilizacija. Tuskulėnai mena Lietuvos karalių Žygimantą Augustą, kurio pavedimu, idant aptarnautų karališkąjį dvarą, čia kairiajame Neries centre buvo įsteigtas Tuskulėnų ūkis. Juk Lietuvos karalius ir jo karališkieji pastatai nuolat masina atrasti savyje karališkąją pasaką.

Kai kažkada jau iš tiesų būsime laisvi, neabejoju, kad Tautos pralaimėjimą menantį skausmą išstums nenugalėta Tuskulėnų didvyrių dvasia ir prisakys mums, vietoj nutriušusių ir nugriautų sovietinio paveldo rūmų, pastatyti paminklą karaliui Žygimantui Augustui, kuris žvelgtų į naujakurius kairiajame Neries krante privačių rezidencijų rajone, pavadintame, pavyzdžiui, Augustija. Juk, pripažinkime, sovietinės architektūros Žirmūnai niekaip nedera su Europos Antiką menančiomis skulptūromis pasipuošusiu Tuskulėnų dvaru. Krenta sovietinės skulptūros, dešimtmečių bėgyje grius ir kultūros paveldo statusu neapsaugoti, ir ne itin amžiams atsparūs sovietinės konstrukcijos namai.

O ant kilniose sielose paveldimų Vakarų civilizacijos vertybių pagrindo toliau stovės kruopščiai puoselėjamas Tuskulėnų dvaras. O kartu ir tikrai nepriklausoma ir laisva Lietuva – kilnios dvasios piliečių Demokratija. Tikrai tuo tikiu ir Jums šį tikėjimą liudiju.

• Tuskulėnų dvaro koplyčia-kolumbariumas lankoma: pirmadieniais–antradieniais 9–16 val. (Reikalingas išankstinis lankytojų susitarimas su administracija, paskambinus tel.: (8 5) 275 07 04, (8 5) 275 12 23 arba kreipiantis į memorialinio komplekso darbuotojus adresu Žirmūnų g. 1 F).

Trečiadieniais–šeštadieniais 10–18 val., sekmadieniais 10–17 val. (Reikalingas išankstinis lankytojų susitarimas su administracija: paskambinus tel.: (8 5) 275 25 47, (8 5) 275 12 23 arba kreipiantis į muziejinės ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ darbuotojus, adresu Žirmūnų g. 1 N).

• Muziejinė ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ lankoma: trečiadieniais–šeštadieniais 10–18 val., sekmadieniais 10–17 val. Nedirba pirmadieniais ir antradieniais. Ekspozicijos adresas: Žirmūnų g. 1N, LT-09101 Vilnius, Tel.: (8 5) 275 2547, (8 5) 275 07 04.

Bilietų kainos: suaugusiesiems – 2 € / 4 €*; moksleiviams, studentams, pensininkams – 1 € *lankytojams, pateikusiems Tarptautinį mokinio ar studento pažymėjimą (ISIC), Tarptautinį pedagogo pažymėjimą (ITIC) ar Europos jaunimo kortelę (European Youth Card), Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso ekspozicijoje taikoma nuolaida – bilietas kainuoja 1 €.

Bilietas suteikia galimybę tą pačią dieną lankytis Genocido aukų muziejuje (Aukų g. 2A).

Nemokamai muziejų lankyti gali buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai, muziejų darbuotojai, globos namų gyventojai, neįgalūs asmenys, vaikai iki 7 metų, mokytojai ir gidai (lydintys organizuotas grupes), bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, dalyvaujantys muziejaus edukacinėje programoje.

Ekskursijos kaina: apžvalginė ekskursija lietuvių kalba – 9 €, užsienio kalba – 15 €. Ekskursijos priimamos iš anksto susitarus. Edukacinio užsiėmimo kaina – 7,50 €*.Dokumentinio filmo peržiūra – 6 €.

Naudingos nuorodos:

• Garsiausias Vilniaus baroko paminklas ─ Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia su vienuolynu (Antakalnio g. 1, Vilnius) yra netoli nuo Tuskulėnų memorialinio komplekso, pervažiavus tiltą per Nerį Antakalnio link. Pasigrožėkite jos vidaus dekoru – unikaliu visos Europos mastu. Bažnyčios vidaus apdailą atliko italų baroko meistrai Pjetras Pertis, Džovanis Maria Galis ir Mikelandželas Palonis. Gausybė lipdinių vaizduoja biblines, istorines, mitines ir alegorines figūras, įvairių tautų, luomų bei profesijų veikėjus, fantastines ir tuo pat metu demoniškas būtybes, dangaus kūnus, gyvūnus, augalus, karo ženklus, liturginius bei kasdieninius daiktus.

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje
Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje
© Diliff / Wikipedia

Pirmoji medinė bažnyčia veikiausiai atsirado XVI a. pabaigoje. Pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis 1668 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia (13 metų Vilniaus okupacijai atminti). Aikštė priešais bažnyčią pavadinta Jono Pauliaus II vardu. Tai yra viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri išvengė prievartinio uždarymo okupacijos metais.

• Petro Vileišio rūmų ansamblis (Antakalnio g. 6, Vilnius) – tai XX a. pradžios pastatai su neobaroko ir moderno bruožais. Rūmus 1904–1906 m. pasistatė įžymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, inžinierius Petras Vileišis. Projekto autorius – Vilniuje gyvenęs architektas Augustas Kleinas. Tai vieni iš pirmųjų pastatų, kurių statyboje panaudotos tada dar retos Lietuvoje statybinės medžiagos – betonas, cementas, gelžbetonio perdangos.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Dabar čia įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Ansamblį sudaro trys pastatai: Rezidenciniai šeimos rūmai, gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas. Rūmuose buvo įkurta laikraščio „Vilniaus žinios“ redakcija ir spaustuvė, veikė knygrišykla. Šiuose rūmuose 1907 m. surengta dailininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio bei Antano Žmuidzinavičiaus darbų paroda. 1932 m. rūmuose įsikūrė Lietuvių mokslo draugija su savo biblioteka, archyvu ir muziejumi. Keletą savaičių čia gyveno ir jos pirmininkas dr. Jonas Basanavičius.

Petro Vileišio rūmų ansamblis yra atviras lankytojams, tačiau iš anksto reikia pasiskambinti nemokamas ekskursijas vedančiai Gražinai Kadžytei, tel. 8-686-79934 arba bendruoju Lietuvi7 literat8ros ir tautosakos instituto telefonu 8-5-2621943.

• Aplankykite Saulės kapines, kitaip vadinamas Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kapinėmis, kurios yra Antakalnyje, palei Saulės ir M. K. Paco gatves. XIX a. pabaigoje jose buvo palaidota nemažai turtingų žmonių, atsirado prabangių antkapinių paminklų, laidojimo rūsių. Prie centrinės koplyčios laidojo Oginskių ir kitų įtakingų šeimų narius. Šiose kapinėse yra palaidoti visuomenei žinomi nusipelnę žmonės: spaustuvininkas Juozapas Zavadskis, matematikos profesorius Jonas Ptašickis, Vilniaus Universiteto profesorius Kazimieras Karafa-Korbutas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas gydytojas Danielius Alseika, Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjas Petras Kraujalis, kalbininkas prof. Jonas Kazlauskas, skulptorius ir tapytojas Teodoras Kazimieras Valaitis.

Saulės kapinės Vilnius
Saulės kapinės Vilnius
© K.Šatūno nuotr.

• Pasidairykite po žaviuosius Sapiegų rūmus (L. Sapiegos g. 13), kurie buvo pastatyti 1689–1705 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos pastangomis. Prie šių rūmų yra įkurtas vienas iš seniausių Vilniaus parkų. Netoli įvažiavimo vartų (prie Antakalnio gatvės) auga seniausia Vilniuje liepa. Prabangūs Sapiegų rūmai nuo 1809 metų naudoti kaip ligoninės patalpos, o 1840 m. – perstatyti. Kaip rūmai šis pastatas funkcionavo trečdalį savo amžiaus.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos organizuoja trumpas nemokamas pažintines ekskursijas po Sapiegų rūmus, surinkus grupes ~10 žmonių. Daugiau informacijos: Kristina Karaliūnė, tel. (8 5) 273 4231, el. p. kristina.karaliune@heritage.lt.

Sapieha Park
Sapieha Park
© DELFI / Tomas Vinickas

Puslapis Facebooke: https://www.facebook.com/sapiegurumaikpd/

• Šalia esantis Trinitorių vienuolyno kompleksas ─ unikalus Sapiegų palikimas. XVII a. pab. Lietuvos didysis etmonas Kazimieras Jonas Povilas Sapiega pakvietė į Vilnių Trinitorių ordino vienuolius ir pradėjo statyti jiems vienuolyną, į kurį palaipsniui vienuoliai ir persikėlė. Po 1864 m. sukilimo, carinė valdžia panaikino vienuolyną. Tarpukario laikotarpiu vienuolyno pastatai restauruoti ir pritaikyti gydymo įstaigos tikslams. Juose veikė Lenkijos kariuomenės ligoninė, Universiteto klinikos. Po Antrojo pasaulinio karo vėl prasidėjo vienuolyno niokojimas, kuris tęsėsi beveik pusę amžiaus. 1993 m. vienuolyno ansamblis vėl atnaujintas ir jame pradėjo veikti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija.

Ar žinome, kodėl Lietuva mums yra brangi?

Kiek daug per Nepriklausomybės periodą buvo įdėta pastangų, atstatant mūsų kultūros paveldą, ir kiek menkai sugebėjome įsisavinti to paveldo dvasinę vertę! Tėvynės pažinimo siekinys – tai savo tapatumo pažinimas ir aktualios piliečio savivertės tvirtinimas.

„Žvilgsnis į Lietuvą“ projekto tikslas – padėti kiekvienam atrasti nelygstamą savos kultūros paveldo vertę, pažvelgti gilesniu žvilgsniu į unikalias Lietuvos vietas bei jų istoriją, tuo pat metuir į Lietuvos tapatybę. Rubriką globoja Kultūros paveldo departamentas ir VĮ „Lietuvos paminklai“.

www.DELFI.lt
8