×

Tada ir dabar. Sovietiniai klanai: paniškai slėpė meilės romanus ir lipdė pomirtines kaukes

16. spalio 2015 ,
DELFI / Kiril Čachovskij

Buvo Vilniuje parduotuvėŠešupė“, kurioje buvo galima gauti produktų, retai matomų paprasto tarybinio piliečio šaldytuve ar maisto spintelėje: konservuotų žirnelių ir kukurūzų. Į ją atvežtais maisto produktais ir daiktais – kad ir importinėmis skutimosi putomis – galėdavo pasimėgauti toli gražu ne visi.

Visa tai buvo skirta „išrinktiesiems“. Žodžio „išrinktasis“ prasmė čia visai kitokia nei „išrinktąjį“ mes suprantame dabar. Kai kuriais tarybų Lietuvos laikotarpiais šiuos žmones būtų galima pavadinti aukštas pozicijas turinčių vadovų „išsirinktaisiais“, o kai kada netgi klanu. Kas juos išsirinkdavo ir kokiu tikslu? Kokia to kaina ar grąža būdavo?

Palaikė ir protegavo vieni kitus

Lietuva buvo per maža šalis, kad joje galėtų formuotis ilgas tradicijas turintys klanai ar jų sąjungos. „Kaip kitose šalyse ar toje pačioje Sovietų sąjungoje galime stebėti tam tikrus žaidimus, pasidalijimus įtaka, taip to meto Lietuvoje idealių klanų randame ne per daugiausiai“, – pasakojo istorikas M. Ėmužis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Sovietiniai klanai: paniškai slėpė meilės romanus ir lipdė pomirtines kaukes
© DELFI / Kiril Čachovskij

Iki tikrų klanų trūko ne vieno, o bent kelių elementų. Daugiausiai problemų tyrinėtojams kelia antrojo sekretoriaus klanas, tvirtino istorikas Marius Ėmužis. Jis pasakojo, kad antrasis sekretorius buvo keičiamas nuolat, vis atsiunčiamas iš Maskvos.

„Jo atvykimas buvo pristatomas kaip pagalba, tačiau išties šie žmonės atliko prižiūrėtojų vaidmenį. Jų Lietuvoje per visą sovietmetį buvo apie dešimt, tačiau jie keisdavosi gana greitai, taigi nespėdavo suformuoti savo klano ir bendraudavo bei palaikydavo dažniausiai savo tautybės žmones, kitus rusus, nors buvo ir išimčių. Tačiau kuriozinių situacijų su jais būdavo: tarkime, į Lietuvą atsiųstas antrasis sekretorius Valerijus Charazovas visus kompromatus rinkdavo ir rašydavosi į sąsiuvinį, kurį vėliau priduodavo“, – pasakojo M. Ėmužis ir pridūrė, kad taip jis tvirtina remdamasis Godos Ferensienės atsiminimais.

Vienintelis, subūręs tą neoficialią žmonių bendruomenę, besirūpinančią bendru gėriu, yra ilgametis Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus. Jis buvo patronas, turėjęs savo klientų ratą, kuriais rūpinosi ir kuriuos protegavo, tačiau patrono ir kliento santykiai toli gražu nebuvo panašūs į klikos – žmonių grupės, savanaudišku tikslu veikianti prieš visuomenės interesus, santykius.

Visus jam patinkančius ir su juo sutinkančius žmones jis greitai paaukštindavo. Tai buvo priežastis, kodėl stulbinamą karjerą padarydavo net ir labai jauni žmonės: pavyzdžiui, A. Sniečkaus patikėtinis Ringaudas Songaila, tik spėjęs apšilti kojas partijoje, tapo Lietuvos komunistų partijos sekretoriumi, nors jam buvo tik 33 metai.

Visai kitokia situacija buvo vėliau, kai į valdžią Lietuvoje atėjo Petras Griškevičius. M. Ėmužis tvirtino, kad jo laikais, priešingai nei A. Sniečkaus valdymo laikotarpiu, pasitaikydavo nepotizmo, kai aukštus postus gaudavo draugai ir bičiuliai. P. Griškevičius netgi sūnų Aloyzą sugebėjo įtaisyti į partinį postą, o štai A. Sniečkaus sutuoktinė dirbo universitete ir į politiką nesikišo, nors ir buvo sena LKP narė, dalyvavusi komunistiniame judėjime tarpukario Lietuvoje, o pokario metais turėjusi postą.

Privilegijos – iškart

Klanui priklausę žmonės nemanė turintys privilegijų, nors jiems buvo skiriami prabangūs butai, o darbe jie kasmet gaudavo ne tik tryliktą atlyginimą už puikius darbo pasiekimus, bet ir keturioliktą – iškeliaudami atostogų.

„Kalbant apie patrono ir kliento ryšį, atsimenu Michaliną Meškauskienę, kuri pažinojo daug kultūros žmonių. Bendraudama su A. Sniečkumi, ji atstovaudavo pogrindininkams, senuosius A. Sniečkaus draugus komunistus. Savo lobistine veikla ji prisidėjo, kad buvusiems kovos draugams būtų išmokamos valstybinės pensijos ar kad reikšmingai pasižymėjusiam komunistui būtų pastatyta memorialinė lenta“, – teigė M. Ėmužis.

Marius Ėmužis
Marius Ėmužis
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Šeimos ūkiu paprastai rūpindavosi moterys: o jos parduotuvėse gaudavo itin dideliu deficitu laikytų konservuotų žirnelių, kukurūzų, taip pat bananų ir kitų vakarietiškų produktų. Paprastai viso to būdavo galima gauti specialiose parduotuvėse.

M. Ėmužis pasakojo, kad A. Sniečkaus šeima apsipirkdavo parduotuvėje už restorano „Šešupė“. Pats A. Sniečkus pirkdavo ten importines skutimosi putas, mat sovietinės jam netiko. Taip pat užrašuose istorikas yra radęs, kad A. Sniečkui specialiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) buvo gabenami vaistai. Kad parduotuvė buvo skirta tik nomenklatūrai, paliudijo ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus Algirdo Ferenso žmona, žurnalistė ir vertėja Goda Ferensienė, kuri pasakojo, kad joje buvo galima nusipirkti retesnių ir paprastoms šeimininkėms neprieinamų produktų, tokių kaip konservuoti žirneliai, ar kukurūzai. Moteris pabrėžė, kad parduotuvės durys buvo atviros tik valdžios vyrams ar jų šeimos nariams.

Panašiai buvo ir su siuvykla: G. Ferensienė pasakojo, kad įtakingų vyrų žmonos rūbus siūdavosi siuvykloje Algirdo gatvėje, kur gal nebuvo išskirtinių audinių, tačiau ponios galėjo siūtis sau rūbus nepaisant visų vyravusių ir reikalautų standartų. Jos žiniomis, ypatingų audinių ten gal ir nebūdavo tačiau savo knygoje „Aš jų pasigesiu“ moteris pamini, kad šios siuvyklos šeimininkė parūpindavo ir šilko, ir geros lietuviškos vilnos, ir atlaso.

„Pamenu, į siuvyklą nueidavau su savo nusipieštu rūbo eskizu, o kitų ponių paprašyta, nupiešdavau ir joms. Būdavo labai juokinga, kai ką nors nuo tų mano sumodeliuotų ir pasiūtų rūbų nukopijuoti bandydavo P. Griškevičiaus žmona: visi jos bandymai buvo nesėkmingi, nes ji nepritaikydavo rūbų prie savo figūros“, – teigė G. Ferensienė.

To laiko vadovaujančius postus turėję žmonės turėjo ir specialią ligoninę, įkurtą Vilniuje, Antakalnio pabaigoje. Kaip prisiminė G. Ferensienė, joje buvo surinkti patys puikiausi gydytojai – ne tik puikūs specialistai, bet ir labai malonūs: „Kilus sveikatos problemoms, nors jų ir nedaug mūsų šeimoje pasitaikė, buvome labai puikiai aptarnaujami, taigi neturėjau jokių nusiskundimų.“

Klano nariai ne tik gaudavo vakarietiškos produkcijos, turėjo savo atskiras aptarnavimo vietas, bet ir vykdavo į komandiruotes po šias šalis – Vokietijos vakarinę dalį, Austriją ar Prancūziją, netgi kitus žemynus – Ameriką. Užsienis jiems nebuvo nepasiekiamas.

Romanai grasė karjerai

Tuometinio Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus Algirdo Ferenso žmona, žurnalistė ir vertėja G. Ferensienė prisiminė, kad meilės romanai dažniausiai grėsė partinio bilieto praradimu.

Pavyzdžiui, kai kurios moterys specialiai ieškodavo tokių meilės romanų, o tada jau turėdavo didelį kozirį ir kartais net iškart rašydavo laiškus į Maskvą, į Centro komitetą. Kaip minėjo G. Ferensienė, jei „tik koks nors politikas būdavo apšmeižiamas arba apkaltinamas, jam iškart kildavo grėsmė prarasti postą, nes sistema nesantuokinių ryšių netoleravo.“

„Dabar tai sėdi koks nors politikas ir glamžo kokią pupytę greta, o anksčiau tai nebuvo priimta: visokio plauko romaniūkščiai nebuvo priimtini. Jei tik kas suuosdavo kokį nesantuokinį meilės ryšį, iškart prasidėdavo apkalbos, paskalos. Joms pasklidus, gero laukti nebuvo galima: aukštus postus užimantys vyrai rizikuodavo savo pareigomis“, – prisiminė G. Ferensienė ir pasakė, kad tokie dalykai pradėti toleruoti daug vėliau, artėjant nepriklausomybei.

Tačiau nepaisant to, savo artimą draugystę su LKP CK sekretoriumi A. Ferensu moteris slapstė gal ketverius metus. „Susitikinėdavome Antaviliuose, kur vis keliaudavau su savo turėtu moskvičiumi, o Algirdas atvažiuodavo savo tarnybiniu automobiliu“, – pasakojo G. Ferensienė ir pridūrė, kad tuo metu jos vyras Rosentalis jau buvo miręs, o ji buvusi jauna našlė.

O štai A. Ferensas turėjo žmoną, kuri, kaip teigė G. Ferensienė, tuo metu nedavė jiems ramybės ir visaip kaip bandė pakenkti. Remiantis jos pasakojimu ir memuarais, jos būsimam vyrui trūko kantrybė ir jis, nepabūgęs prarasti posto, nuėjo pas A. Sniečkų ir papasakojo jam visą savo meilės istoriją, pasakė norintis dar kartą vesti.

Vedybos – tik po patvirtinimo

„O vėliau man pačiai teko susipažinti su A. Sniečkumi. „Šeimininkas“, daugelis jį taip vadindavo, mus priėmė Druskininkuose. Pamenu, kad tąkart baisiai jaudinausi ir pasipuošiau gal net trumpesne suknele nei derėjo. Buvo taip baisu, nes nuo to susitikimo priklausė ne tik vyro karjera, bet ir mūsų bendras gyvenimas“, – prisiminė G. Ferensienė ir pridūrė, kad kaip iki tol juos daug kas ignoruodavo, tai po to susitikimo į namus ėmė kviestis ir kiti tokio paties rango ar panašias pareigas užimantys draugai.

Goda Ferensienė
Goda Ferensienė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tačiau moteris prisiminė, kad ta riba tarp „norimas ir pageidaujamas“ buvo labai menka: „prisidirbusieji, gavę papeikimus būdavo ignoruojami“, ir niekas jų nekviesdavo į vakarėlius. Kad slapti ar pusiau slapti meilės ryšiai turėjo įtakos, moteris paliudijo pateikusi tuometinio kultūros ministro Liongino Šepečio pavyzdį: visi žinojo, kad jis artimai bendrauja su viena menininke, kuriai vis parūpina gastroles, o ir pats kartu keliauja. Ir nors tai buvo vieša paslaptis, tapo viena priežasčių, kodėl jis nebuvo mėgstamas savo kolegų.

„Gavę A. Sniečkaus pritarimą, mes ėjome tuoktis. Nė jokių liudininkų nebuvo, tačiau jų ir nereikėjo, mat Ferensas turėjo didelį autoritetą“, – pasakojo G. Ferensienė ir pridūrė, kad savo buvusią žmoną A. Ferensas buvo išsiuntęs į Izraelį.

O vėliau šeima pasiprašė buto, gavo jį didelį, dabartinėje Akmenų gatvėje. Ten pat gyveno ir likusi „grietinėlės“ dalis: tame pačiame name buvo įsikūręs Algirdas Brazauskas su šeima ir kiti CK darbuotojai. Kiek toliau, Čiurlionio gatvėje, gyveno ir kiti svarbūs pareigūnai, taigi dalis vadinamojo Vilniaus Naujamiesčio kalvos buvo paskirtas įtakingiesiems.

Kaip minėjo moteris, jau vėliau jos vyras yra labai daug kam „padėjęs su butais, su žemės atgavimu: už tai tiek daug padėkos laiškų jis yra gavęs“, tačiau ji apgailestavo tuo metu buvusi kvaila ir pati su šeima nepasinaudojusi ta padėtimi: „Sau naudos jokios nepadariau, ir šiuo klausimu tikrai buvau kvaila: turėčiau dabar kokį nusipelniusio žmogaus titulą. Ant tiek kvaila buvau, kad sau naudos nežiūrėjau“, – svarstė G. Ferensienė.

„Dvaro“ peripetijos

Klano įtaka buvo matoma ne tik kovojant dėl bendro politinio tikslo ar rūpinantis klientais ir jų gerove, bet ir asmeninėje sferoje. M. Ėmužis tvirtino, kad kaip kai kurie reikalai buvo sprendžiami pobūviuose, taip asmeninis gyvenimas kartais galėjo turėti įtakos karjerai ir pozicijai.

„Nors prie moterų apie „svarbius“ politikos klausimus kalbėti vengta, dažnai jie būdavo aptariami pobūviuose, asmeninių pasivaikščiojimų po Vingio parką ar Turniškėse metu. Atrodo, kad svarbių asmenų kvietimai netgi sekmadienio pavakarę būdavo priimami, toleruojami. Galima sakyti, kad tokios pagarbos žmogaus privatumui kaip yra dabar, tikrai nebuvo: jei skambina A. Sniečkus ir nori susitikti, tai susitikimas ir įvyks – nesvarbu, kuri savaitės diena ar paros laikas“, – sakė M. Ėmužis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Sovietiniai klanai: paniškai slėpė meilės romanus ir lipdė pomirtines kaukes
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kita vertus, beveik visi aukščiausieji CK nariai tuo metu gyveno toje pačioje gatvėje, tame pačiame kvartale – Čiurlionio gatvėje. A. Sniečkaus namai buvo ten, kur dabar įkurta jogos studija. Įtakingiausi tarybinės Lietuvos žmonės buvo kaimynai ir laisviausiai keliaudavo vieni pas kitus į svečius: namų durys būdavo nerakintos. Panaši tvarka buvo ir tuometinėje vasaros rezidencijoje, Turniškėse, kur visi susirinkdavo vasarą. Taip pat, M. Ėmužis pasakojo, kad visi vadinamojo klano nariai turėjo tradiciją kartu švęsti naujus metus. Paeiliui vakarėlius organizuodavo Ferensai, Songailos, Grigaliūnai, ir visi kiti.

Vienas ryškiausių požymių, išduodančių, kad pareigūnas priklauso klanui, buvo medžioklė. Kaip pasakojo M. Ėmužis, ji laikyta tam tikru ritualu: prašalaičių į jas nepakliūdavo ir kai tik medžioklėje atsirasdavo naujas žmogus, jau būdavo galima įtarti, kad jis palaiko puikius santykius su A. Sniečkumi. Jis pasakojo, kad yra buvę ir tokių atvejų, kai klano nariams būdavo padovanojami vardiniai ginklai.

Priešmirtinis laiškas ir A. Sniečkui

Kad santykiai su Lietuvos vadovu nebuvo tik profesiniai, liudija ir jo klientų laiškai bei atsiminimai. M. Ėmužis pasakojo, kad yra buvę ne vienas atvejis, kai dėl atsiradusių sveikatos sutrikimų gana aukšti pareigūnai guosdavosi A. Sniečkui.

„Vienas tokių atvejų – Vilniaus miesto partijos komiteto pirmojo sekretorius Marijan Kenevič priešmirtinis laiškas. Vieną laišką jis paliko šeimai, o kitą – A. Sniečkui“, – pasakojo M. Ėmužis. Laiške buvo teigiama, kad tokį sprendimą pareigūnas priėmė pastebėjęs, kad negali dirbi nei šiame, nei kitame darbe, o pensijos prašyti gėda. Laiške jis prisipažino, kad jį ištikusi krizė, kad jis jaučiasi persekiojamas ir kad, nepaisant viso šito, miršta komunistu“.

„Tai nebuvo dviejų pareigūnų – vadovo ir pavaldinio ryšys. Rašydamas laišką, šis žmogus atsiprašo už savo elgesį, pripažįsta savo bejėgiškumą, teisinasi ir padėkoja savo vadovui už visa tai, ką gero šis yra padaręs“, – pasakojo M. Ėmužis.

Kai kurių žmonių sveikata pašlydavo dėl patiriamos įtampos: tarkime, Stalinas savo valdymo laikotarpiu turėjo susidaręs labai keistą darbotvarkę – dirbdavo iki keturių-penkių ar net šešių ryto. Dėl to daugelis jam dirbančių žmonių prarasdavo normalų dienos ir nakties režimą: buvo tokių pareigūnų, kurie po darbo dienos grįžta, kiek pamiega, vėliau vėl važiuoja į darbą ir budi, paryčiais grįžę vėl pamiega ir eina į darbą. „Darbo grafiko nepastovumas ir naktinis režimas, negaunant pakankamai poilsio, bloguoju atsiliepdavo žmonėms: nemažai centro komiteto pareigūnų buvo ligoti, turėdavo psichologinių problemų, gausiai vartojo alkoholį, turėjo širdies ir kraujagyslių ligų“, – pasakojo M. Ėmužis.

Postai nukaršusiems senukams

Labai retai kuris aukštas pareigas užėmęs pareigūnas palikdavo postą savo noru: tokia buvo bendra sovietinė praktika. „Tokio supratimo, kad seni žmonės išeitų į pensiją, nebuvo. Visi jie nuo darbo partijoje nusišalindavo labai vėlai, kiti net poste laukdavo mirties“, – apie tendenciją pasakojo M. Ėmužis.

<span style="color: #ff0000;">Tada ir dabar.</span> Sovietiniai klanai: paniškai slėpė meilės romanus ir lipdė pomirtines kaukes
© DELFI / Kiril Čachovskij

Pavyzdžiui, A. Sniečkus netgi yra pasakęs, kad jį iš darbo vietos „išneš tik kojomis į priekį“ – tik mirusį. Tai kažkiek sąsajų su Leonido Brežnevo politika ir jo asmenybės kultu. Taip M. Ėmužis svarsto ne tik dėl ne tik dėl ilgo darbo laiko, nesuprantant, kad jau reikėtų užleisti pirmąsias pozicijas kitiems, bet ir iš didelio laidotuvių sureikšminimo: mirus A. Sniečkui, buvo transliuojamos laidotuvės, o pats ryškiausias kulto pavyzdys – pomirtinė vadovo kaukė, kuri padaryta A. Sniečkaus veidą apliejus gipsu. Istorikas M. Ėmužis yra radęs ir kitų aukštą statusą įrodžiusių ženklų: prie kulto kūrimo galima pridėti ir Sniečkaus vardu pavadintą miestą (Visaginas) ar jo vardo Kauno politechnikos institutą.

Savo pareigų nenorėdavo palikti daugelis aukštus postus turėjusių valdininkų, nors jau visai nukaršę, būdavo paskiriami į aukštus, tačiau nereikšmingus postus. Vienas tokių paskyrimų –buvęs generolas Pranas Petronis, kuris ilgainiui gavo „Tėviškės“ draugijos vadovo postą. Paprastai taip būdavo elgiamasi su visais draugais, kurie buvo ištikimi ir pasendavo nesupykdę ar nenuvylę didžiųjų vadų.

Kaip patekti į klaną?

Kadangi tai nebuvo organizacija, turėjusi savo aiškią struktūrą, tai nebuvo ir oficialių priėmimo procedūrų.

„Pirmiausia būdavo apžvelgiama jų biografija. Jei žmogus būdavo pogrindininkas, komunistas nelegalas, tai jis pelnydavo palankumo taškų. Jei dar dalyvavęs Didžiajame Tėvynės kare, 16 – oje lietuviškojoje divizijoje, tai dar geriau: jiems iškart buvo sudaromos sąlygos baigti partinius mokslus. Taigi pirmiausia būdavo vertinamos asmeninės pažintys, patikimi ir laiko patikrinti žmonės, tačiau priimami būdavo ir kiti reiškę didelį palankumą sovietinei sistemai“, – sakė M. Ėmužis.

Atsakingesnės pareigos visada pasitaikydavo Vilniuje, nors A. Sniečkaus žmonės vyko dirbti ir į mažesnius Lietuvos miestus, bet ten nebuvo tiek ir tokios svarbos postų. O iškėlimas iš rajonų į Vilnių taip pat būdavo paremtas patronažu ir globa, nors kolūkių pirmininkai aukščiausiais LTSR pareigūnais ir netapo. Kaip jau minėta anksčiau, daugiau reikšmės čia turėjo ankstesnės pažintys ir pastangos palaikyti komunizmą.

Ar pataikavimas buvo svarbus? „Kaip tekę suprasti iš A. Sniečkaus amžininkų ir liudininkų, tai jis nemėgo plepių, intrigantų ir pataikaujančių žmonių, priešingai nei SSRS vadovas Nikita Chruščiovas ir kiti, kurie mėgdavo būti vadinami kukliais žmonėmis, taip pat – autoritetais“, – teigė M. Ėmužis. Tik kai kurie savo patroną A. Sniečkų supykdę pavaldiniai susilaukdavo pažeminimo poste, tačiau tai nenutikdavo labai dažnai: tradicijos keršyti ir atleidinėti šis vadovas neturėjo.

P. Griškevičiaus kurtos sistemos M. Ėmužis nepriskirtų klaninei, tačiau G. Ferensienė vis dar įsitikinusi, kad šis žmogus prisidėjo prie jos vyro mirties: „Naudodamasis postu ir savo pareigomis P. Griškevičius jautė konkurenciją su A. Ferensu. Aš manau, kad tai buvo priežastis, kodėl jis išsiuntė mano vyrą į Afganistaną. Ten jis pradėjo smarkiai vartoti alkoholį ir grįžo būdamas visai kitu žmogumi, o ilgainiui užbaigė savo gyvenimą“, – prisiminė G. Ferensienė.

www.DELFI.lt
416