×

Baltijos šalys Rusijos žurnalisto akimis: mane įspėjo, kad Lietuvoje yra tokia vieta

10. liepos 2017 , Vladislavas Moisejevas
A. Morozovo nuotr. © DELFI

DELFI tęsia reportažų ciklą „PostBaltika: Baltijos šalys Rusijos žurnalisto akimis“, kurio autoriai – žurnalistas iš Rusijos Vladislavas Moisejevas ir fotografas iš Lietuvos Artūras Morozovas. Šį kartą – apie miesto mirtį.

***

Važiavome jau kelias dienas. Už lango – mažyčiai kaimeliai ir nedideli jaukūs miesteliai, visa tai susiliedavo į vieną, kiek išfokusuotą įspūdį apie Europos šalį, išgyvenančią naują gyvenimo etapą. Bet mane įspėjo, kad Lietuvoje yra vieta, kuri, jei nesukels man šoko, tai tikrai įneš kontrasto į išskydusį paveikslą.

Kalbėta apie Visaginą. Man sakė, kad šiame mieste daugiausia rusakalbių ir apskritai jis – labiausiai prorusiškas su visomis Georgijaus juostomis ir marškinėliais „Mandagūs žmonės“. Ir ši situacija manęs nedžiugino. Kasdien vienaip ar kitaip susidurdavome kelyje su rusiško diskurso nuotrupomis, jas lyg specialiai kažkas išdėliojo skaudžiuose Lietuvos visuomenės taškuose.

A. Morozovo nuotr.
A. Morozovo nuotr.
© DELFI

Baiminausi, kad šioje istorijoje viskas bus taip pat, kaip ir ankstesnėse – kalbos apie Rusiją, apie politiką ir išorės grėsmę. Bet ten manęs laukė visai kas kita.

Kasdien vienaip ar kitaip susidurdavome kelyje su rusiško diskurso nuotrupomis, jas lyg specialiai kažkas išdėliojo skaudžiuose Lietuvos visuomenės taškuose. Baiminausi, kad šioje istorijoje viskas bus taip pat, kaip ir ankstesnėse – kalbos apie Rusiją, apie politiką ir išorės grėsmę. Bet ten manęs laukė visai kas kita.

Visaginas – tipinis monomiestelis su visais privalumais ir trūkumais. Jis buvo specialiai pastatytas komfortiškam gyvenimui tų, kurie aptarnavo Ignalinos atominę elektrinę. Tai buvo didžiulės statybos, čia suvažiavo specialistai iš visos SSRS, kurie tarpusavyje bendravo daugiausia rusų kalba, AE buvo neįtikėtinai ambicingas didžiulio masto projektas, po 10 metų ji pasiekė aukštumas ir pagamindavo 88 proc. elektros Lietuvoje. Miestas turtėjo, pritraukdavo geriausius darbuotojus ir klestėjo.

Šioje nuostabioje istorijoje yra tik vienas bet – praktiškai visiems sovietiniams gigantams ir monomiestams visada grėsė viena liga – visi jie visiškai priklausomi nuo tos įmonės, aplink kurią pastatyti. Nėra įmonės – nėra miesto. Taip nutiko ir su Visaginu. Iš esmės Ignalinos AE tapo viena iš skaudžiausių aukų, kurią Lietuvai teko paaukoti dėl integracijos į Europos Sąjungą.

***

Perskaitęs, kaip baigė savo gyvenimą Ignalinos AE, pasiruošiau susitikimui su tikra urbanistine depresija. O ko gi laukti iš miesto, praradusio svarbiausią gyvybinių jėgų šaltinį?

Ir iš tiesų per pirmą pažintį Visaginas man pasirodė labai liūdnas. Jis visiškai nepanašus į Europą ir greičiau atrodo kaip statistinis Rusijos miestas, sunkiai išgyvenęs ankstyvo pradinio kapitalo kaupimo epochą. Nebaigti statiniai apatiškai žiūri į pasaulį tuščiomis, juodomis akiduobėmis, sienos aprašinėtos ne pačių gabiausių dailininkų negrabiomis rankomis, infrastruktūra pamažu darosi netinkama, betoniniuose užkampiuose galima sutikti tikrų, visiškai autentiškų gezų su jų tipinėmis intonacijomis ir manieromis. Šį įspūdį sustiprina ir skaičiai apie gyventojų mažėjimą, nedarbą ir t. t.

A. Morozovo nuotr.
A. Morozovo nuotr.
© DELFI

Vienintelis dalykas, dėl kurio iš pirmo žvilgsnio įsimyli Visaginą – stulbinama gamta: miškai, ežeras, švarutėlis oras ir tyla, visiškai nebūdinga miestui.

A. Morozovo nuotr.
A. Morozovo nuotr.
© DELFI

Ant kranto sėdi žvejai ir rusiškai plūsta valdžią – ne iki galo aišku, apie kokią valdžią jie kalba ir ką turi omenyje, kai sako „mes“ – rusus ar lietuvius. Žodžiu, tokie pokalbiai universalūs, ir visiškai nesvarbu, koks nacionalinis kontekstas. Vėjas staiga nuneša šį piktą burbėjimą į kitą ežero krantą, kuriame stovi nedidelė valčių prieplauka. Ant jos sienos nupiešta didžiulė plaštakė. Nežinia, ar tai atsitiktinumas, ar ne, bet žiūrint į Visaginą iš paukščio skrydžio, lengva įžvelgi plaštakės kontūrus.

A. Morozovo nuotr.
A. Morozovo nuotr.
© DELFI

Tiesa, vieno jos sparno nespėjo pastatyti iki galo. Visame tame yra kažkas apokaliptinio, kažkokia keista civilizacijos pralaimėjimo, kai žmogus išeina, o gamta pasiima savo, nuojauta. Bet tai tik pesimistinis požiūris.

***

Apsilankius Visagine, pasiklausius pokalbių ir prisiskaičius straipsnių apie tai, kad šis miestas pasidarė nebereikalingas, susimąsčiau, ar tai tikrai blogai. Iš esmės miestas – istorija apie socialinio gyvenimo organizavimo patogumus. Galbūt ir jis turi galiojimo laiką, ypač kai kalbama apie monomiestą, kuris labiau pažeidžiamas nei kiti. Jei tokia žmonių organizacijos forma nepasiteisino, galbūt vertėtų ją peržiūrėti?

Bet su tokia logika toli gražu ne visi sutinka. Neseniai vykusiuose Visagino miesto tarybos rinkimuose tik ir kalbėjo apie ateitį, kaip galima išgelbėti miestą nuo neišvengiamos žūties.

Iš esmės miestas – istorija apie socialinio gyvenimo organizavimo patogumus. Galbūt ir jis turi galiojimo laiką, ypač kai kalbama apie monomiestą, kuris labiau pažeidžiamas nei kiti. Jei tokia žmonių organizacijos forma nepasiteisino, galbūt vertėtų ją peržiūrėti?
Bet su tokia logika toli gražu ne visi sutinka. Neseniai vykusiuose Visagino miesto tarybos rinkimuose tik ir kalbėjo apie ateitį, kaip galima išgelbėti miestą nuo neišvengiamos žūties.

Jevgenijus Šuklinas – vienas iš tų, kurie išrinkti į miesto tarybą. Tai naujas jo karjeros etapas, apie kurį kol kas nedaug žinoma. Kur kas daugiau žinoma apie ankstesnius J. Šuklino pasiekimus – jis garsus kanojininkas, daugkartinis pasaulio ir Europos čempionas, olimpinių žaidynių prizininkas. Visai neseniai jis nusprendė užbaigti sportinę karjerą ir užsiimti visuomenine veikla. Jis nevadina to politika ir mano, kad tiesiog dalyvauja miesto gyvenime.

J. Šuklinas – vienas iš ryžtingiausių Visagino optimistų. Baigęs karjerą jis neįsikūrė Vilniuje ar Londone. Jis gavo labai daug pasiūlymų, bet tiesiog grįžo namo. Būtent čia prasidėjo jo sportinė karjera, čia jis nusprendė išbandyti save kitoje srityje.

A. Morozovo nuotr.
A. Morozovo nuotr.
© DELFI

„Visaginas – lyg didelė šeima, čia neįtikėtinas palaikymo lygis. Visas miestas sutinka tave po varžybų, visada labai jaučiamas palaikymas. Man tai visada buvo svarbu, ir man norėtųsi grąžinti šią skolą žmonėms, nuveikti kažką naudingo. Visur pavažinėjau, pagyvenau. Visur savi pliusai, bet Visagine jų – ne mažiau. Čia jaučiuosi namuose, ilsiuosi“, – sako J. Šuklinas. Dabar jis kartu su bendraminčių komanda aktyviai kuria miesto gelbėjimo planą. Jis pripažįsta, kad prieš rinkimus viskas atrodė paprasčiau, o kai pamatė valstybės valdymo aparatą iš arčiau, suprato, kad lengvai ir greitai nebus.

„Elektrinė gamino 88 proc. visos šalies elektros, mūsų tėvai ją pastatė, 20 metų be avarijų eksploatavo, o uždarius visos problemos liko mums. Miestas buvo statomas planuojant, kad čia bus atominė elektrinė. Katilinė, kuri aprūpina Visaginą, statyta, planuojant, kad aprūpins elektrinę šiluma. Todėl joje daug vamzdžių, o po uždarymo šilumos praradimas turi įtakos mokesčiams. Gaisrinė, ligoninė – viskas buvo statoma, galvojant apie galimus ypatingus įvykius, mums tenka išlaikyti objektus, kurie dažnai viršija įprasto 20-ies tūkst. gyventojų miestelio poreikius. Tokių pavyzdžių labai daug. Netgi plačios gatvės čia tam, kad būtų galima greitai evakuotis“, – vardina J. Šuklinas miesto problemas, kalba apie lėšų trūkumą atominės elektrinės uždarymui. Jis pasakoja, kad likusiems specialistams mažina atlyginimus, o tai, savaime, suprantama, sukels naują specialistų nutekėjimą.

Kol kas pagal AE sustabdymo planą numatyta, kad jos vietoje nieko neliks, (bus) plynas laukas. Bet J. Šuklinas tvirtina, kad tai ne pats geriausias įvykių eigos variantas – išteklius, kurie buvo paveldėti iš sovietinės praeities, galima panaudoti racionaliau, o ne šiaip išmesti.

A. Morozovo nuotr.
A. Morozovo nuotr.
© DELFI

„Pasaulyje didėja informacijos saugojimo debesyse poreikis. Daugelis kompanijų tai įgyvendina, kuria šiuolaikines serverines, ES numatė septynių duomenų centrų statymą. Ko reikia duomenų centrui? Didelės patapos, kad nebūtų seisminės veiklos, saugomos teritorijos, vėsinimo vandeniu, nes išsiskiria daug šilumos, prieigos prie elektros tinklų. Visa tai dabar ruošiamės išmontuoti ir iššvaistyti milijonus. Turime vandens siurbimo įrenginį, kurį rytoj galima įjungti ir vėsinti ištisas serverines, turime tinklus, elektros tiekimą, paskaičiuotą atominei elektrinei. Turime patalpų, švarių blokų, kuriuos galima jau rytoj naudoti. O mes ruošiamės juos išmontuoti. Pagal klimatą, pagal ekosistemą, mes idealiai tinkame. Siūlome peržiūrėti strategiją, išsaugoti tai, ką galima panaudoti. Su mūsų ištekliais ir infrastruktūra galime tapti didžiausiu duomenų centru pasaulyje. Kuo didesnis duomenų centras, tuo pigiau kainuoja informacijos vienetas – tai bus paklausu. O Amerikoje jau dabar perka uždaras atomines elektrines ir ant jų bazės kuria duomenų centrus, kitose šalyse irgi dirbama šia kryptimi“, – sako J. Šuklinas.

Mano klausimą apie miestą, kaip sportininką, kuris irgi kažkada turi baigti savo karjerą, J. Šuklinas sumaniai atremia – jis sako, kad tai siauras požiūris, o miestas – veikiau sporto rūšis. Jis mano, kad nors ir nebedalyvauja varžybose, bet gali perduoti savo patirtį kitiems, jo atsarginis variantas – tapti geriausiu sportininku ir pasiekti pasaulinį rekordą, vadinasi, ne veltui stengtasi, reikalas ir toliau gyvuoja. Anksčiau Visaginas gyveno, gamindamas atominę energiją, o dabar visiškai įmanoma sugalvoti ką nors kita.

www.DELFI.lt
70