×

KRYMAS. Istorija apie slaptą Rusijos ginklą skamba beprotiškai

16. birželio 2016 , Vladislavas Moisejevas
© V.Moiseev nuotr.

Jums prieš akis – branduolinė kovinė galvutė. Nedidelė, niekuo neypatinga – aišku, tai tik pirmasis įspūdis. Žinant, kad šis daikčiukas gali sunaikinti visa, kas gyva, daugybės kilometrų plote, taip nebeatrodo. Dabar ji – ištiestos rankos atstumu. Tiesiog pabandykite įsivaizduoti, kaip tokiu atveju jaustumėtės mano vietoje.

Atsidūrus Balaklavos kariniame jūrų muziejuje ir apžiūrinėjant branduolinės kovinės galvutės muliažą, nori nenori apima labai keistas jausmas. Viena vertus, tai nuostaba: šis iš pirmo žvilgsnio niekinis daikčiukas gali pasirūpinti, kad šiuolaikinė progresyvios moralės ir aukščiausių technologinių sprendimų visuomenė net ir šiandien gana greitai ir skausmingai iškeliauti į kitą pasaulį. Kita vertus, neapleidžia kažkoks pagarbus išgąstis, atsekęs dar iš Šaltojo karo laikų, tačiau ir šiandien dieną naktį lydintis posovietinį žmogų.

Greta branduolinės kovinės galvutės maketo – maketas žmogaus, labai panašaus į sumažintą Sylvesterio Stallone, pasipuošusio berete, versiją. Jis reprezentuoja realų žmogų – karinio jūrų laivyno inžinierių, kadaise dirbusį su pačiu pavojingiausiu ginklu visoje Žemėje. Maketas atkreipia dėmesį keista veido išraiška – jame kažkokia šventiška ramybė ir netgi savotiškas nesupratimas. Tarsi sakytų: „Viskas kontroliuojama. Būta ir blogesnių dienelių“.

<span style="color: #ff0000;">KRYMAS.</span> Istorija apie slaptą Rusijos ginklą skamba beprotiškai
© V.Moiseev nuotr.

Salė, kur eksponuojamas branduolinės kovinės galvutės muliažas – pati karinio-istorinio Balaklavos jūrų muziejaus širdis. Kažkada ši vieta buvo pagal itin griežtą režimą funkcionuojantis objektas, įkurtas, esant reikalui, išgyventi ir sėkmingai atlaikyti tai, kas neišvengiama, kaip tada atrodė, branduolinio karo sąlygas. Gigantiškos durys, spiraliniai koridoriai, skirti sušvelninti sprogimo bangą, remonto dokai povandeniniams laivams. Nuo sovietų ir amerikiečių ginklavimosi varžybų baigties praėjo keli dešimtmečiai, tačiau dėl kažkokios nepaaiškinamos priežasties Kryme, konkrečiai šiame požeminiame bunkeryje, labai aiškiai juntama, kad beprotiškas geopolitinis susipriešinimas niekur nedingo.

Kovinis elitasdelfinai

Krymo aneksija tapo naujo tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio tvyrančios įtampos suaktyvėjimo priežastimi. Pastarieji įvykiai – kaltinimai nebūtais dalykais, žvanginimas ginklais ir sankcijos – jau gana seniai pakrikštyti sąvoka Šaltasis karas 2.0. Įdomu tai, kad vienas iš pirmųjų garsių Rusijos valdžios pareiškimų apie pusiasalio likimą deklaravo, kad naujos jurisdikcijos Krymą saugos... koviniai delfinai. Greičiausiai tada dauguma tokią žinią suprato kaip pokštą, naujieną-antį, tačiau iš tikrųjų ne viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš karinės bazės Sevastopolyje į laisvę ištrūko ginkluoti koviniai delfinai“, „Krymo koviniai delfinai perėjo tarnauti į Rusijos pusę“, „ginkluoti delfinai kelia siaubą Krymo gyventojams“ – norite tikėkite, norite – ne, bet tokios naujienos pastaruosius porą metų vis pasirodo žiniasklaidos priemonėse.

Gyvūnai visada buvo priverstiniais karinių konfliktų dalyviais: prieštankiniai šunys, sprogmenimis aprūpintos skraidančios pelės, balandžiai ryšininkai, drambliai ir netgi pulkų talismanai-ožiai.
Šioje žvėrių armijoje delfinai – tikrasis kovinis elitas. Daugiafunkcinis, sumanus, greitas ir stiprus vandens žinduolis, kurį galima išmokyti atlikti gana sudėtingas užduotis. Vakarų pasauliui kovinių delfinų keliama grėsmė iš esmės susijusi su tuo, kad šių vandens gyvūnų karinio rengimo programos savotiškas garsiųjų ginklavimosi varžybų palikimas, linkėjimai iš sovietinės praeities.

Karinėms reikmėms rengti delfinus pradėta pačiame Šaltojo karo įkarštyje, tai buvo kaip atsakas į analogiškus amerikiečių tyrimus. Šiandien, kai visur tik ir kalbama apie naują pasaulinį Rusijos ir Vakarų konfliktą, atrodo, kad tik kovinių delfinų, ant kurių keteros galima stebuklingu būdu sugrįžti atgal į nuostabią praeitį, kai buvo auginami branduoliniai raumenys ir demonstruojamos bauginančios grimasos, ir betrūko.

„Iš karinės bazės Sevastopolyje į laisvę ištrūko ginkluoti koviniai delfinai“, „Krymo koviniai delfinai perėjo tarnauti į Rusijos pusę“, „ginkluoti delfinai kelia siaubą Krymo gyventojams“ – norite tikėkite, norite – ne, bet tokios naujienos pastaruosius porą metų vis pasirodo žiniasklaidos priemonėse.

Kryme visi be išimties yra ką nors matę ar girdėję apie kovinius delfinus, yra netgi juos mačiusiųjų per karinius mokymus (gerai, kad dar ne su šviesos kardais kaip iš „Žvaigždžių karų). Krymo kovinis delfinas – vienas iš svarbiausių ir įdomiausių pusiasalio mitų, jaunesnioji dievybė naujų transcendentinių būtybių panteone.

Nevykęs bandymas delfinus paversti galvažudžiais

„Čia galima susipažinti su daiktais, naudojamais delfinų treniruotėms. Jie treniruojame Kazokų įlankoje esančiame okeanariume. Čia jūs matote savotišką balną, ant kurio tvirtinami jutikliai. Štai mokomasis smaigas, kurį tvirtindavo prie delfino nosies ir mokė juo po vandeniu pradurti diversanto deguonies balioną“, – įsakmiu ir griežtu tonu pasakoja karinio jūrų muziejaus gidė.

<span style="color: #ff0000;">KRYMAS.</span> Istorija apie slaptą Rusijos ginklą skamba beprotiškai
© V.Moiseev nuotr.

Ji dėsto, kad kovinių delfinų treneriai labai greitai supratę, kad jų auklėtiniai žudyti žmonių nenori – gyvūnams tai didžiulis stresas, kurio išvarginti vėliau atsisako vykdyti bet kokias komandas. Dėl šios priežasties netrukus nuspręsta liautis bandžius paversti delfinus galvažudžiais.

Ji dėsto, kad kovinių delfinų treneriai labai greitai supratę, kad jų auklėtiniai žudyti žmonių nenori – gyvūnams tai didžiulis stresas, kurio išvarginti vėliau atsisako vykdyti bet kokias komandas. Dėl šios priežasties netrukus nuspręsta liautis bandžius paversti delfinus galvažudžiais.

„Sevastopolyje veikė speciali grupė, užsiiminėjusi delfinų rengimu. Šie jūriniai žinduoliai buvo mokomi aptikti diversantus, prie jų priplaukti, priversti nusiimti naro kaukę ir išvilkti į vandens paviršių, kur jais jau pasirūpindavo mūsų pasieniečiai. Buvo ir speciali signalų sistema. Delfinas paspausdavęs specialų pedalą, kuris aktyvuodavęs signalinę raketą. Ji perspėdavusi, koks pavojus artinasi prie Sevastopolio. Delfinai buvo mokomi ir aptikti mokomąsias torpedas. 1997 metais bazė tapo civiliu objektu, ten buvo gydomi savitomis ligomis sergantys vaikai. Prieš tris mėnesius jis buvo uždarytas. Paskelbta, kad čia vėl bus ruošiami koviniai delfinai“, – porina gidė.

Stende, skirtame šiems jūriniams gyvūnams, vos keli eksponatai – savotiški antsnukiai, specialūs diržai, smaigai ir mokomieji balnai. Mitais koviniai delfinai daugiausia apaugo dėl gana paprastos priežasties – gana ilgai jų rengimo programos laikytos paslaptyje, sklandė gandai, bet niekas nieko nežinojo iš tikrųjų, tad atsirado daug erdvės spekuliacijoms ir pramanams. Gandų, susijusių su koviniais delfinais, netrūksta ir po šiai dienai – jų žymiai daugiau nei teisybės. Visiems, kurie nori prisikasti iki tiesos, gidė siūlo paskaityti knygą, kurią parašė buvę delfinų treneriai. Šioje knygoje jie detaliai pasakoja apie Krymo kovinių delfinų atsiradimo istoriją.

Unikali knyga

Knyga „Delfinai tarnauja kariniam jūrų laivynui“ išleista 1998 metais. Joje pasakojama gana liūdna 184-osios Karinio jūrų laivyno tyrimų bazės Sevastopolyje likimo istorija. Jau įvade skelbiama, kad žlugus Sovietų sąjungai ir pristigus lėšų, bazė praktiškai liovėsi egzistavusi. Nepaisant to, knygos autoriai išreiškia viltį, kad „Rusija pakils iš griuvėsių ir tyrimai, skirti studijoms, kaip jūriniai gyvūnai gali pasitarnauti šalies gynybai, bus tęsiasi ir toliau“.

Šios knygos – straipsnių rinkinio – autoriai yra buvę stoties, kur ilgą laiką buvo tyrinėjami ir karinėms užduotims rengiami delfinai, darbuotojai.

Balaklavos karinis jūrų muziejus
Balaklavos karinis jūrų muziejus
© V.Moiseev nuotr.

Be jokios abejonės, rinkinys „Delfinai tarnauja kariniam jūrų laivynui“ prašyte prašosi būti perskaitytas itin atidžiai. Nors knyga ir išskirtinai profesinė, jos turinys vienaip ar kitaip susijęs ne vien su problemomis, kurių kyla dresuojant jūrinius gyvūnus. Tai unikalus rašytinis šaltinis, kuriame užfiksuotas siaubingas nusivylimas, užplūdęs dėl tragiško tyrimų bazės likimo ir savotiškas liūdnas sovietinės praeities ilgesys.

Tokie jausmai būdingi daugeliui žmonių, spėjusių pagyventi Sovietų sąjungoje. Ypatingai puikiai jie juntami Kryme, kur prijungimas prie Rusijos Federacijos daugeliui pasirodė kaip savotiškas suartėjimas su socialistine praeitimi. Toliau – kelios įdomios ištraukos iš knygos apie garsiuosius Krymo kovinius delfinus.

Išdykėlė ir dezertyras Neptūnas

Pirmoji delfino patelė Sevastopolio bazėje atsirado dar 1966 metais. Jos vardas buvo Šalunja (liet. išdykėlė). Neilgai trukus atsirado antrasis delfinas – Neptūnas. Su juo dirbo trenerė G. Šurepova – daugelis ją greičiausiai matė filme „Žmogus amfibija“. G. Šurepova buvo A. Vertinskajos dublerė filmuojant povandenines scenas.

Pirmoji karinė užduotis, atitekusi Neptūnui – akvalango pristatymas į pačią atviros jūros gilumą, siekiant užtikrinti povandeninių operacijų tęstinumą. Delfinas sėkmingai susidorojo su jam skirta užduotimi, bet vieną akimirką ėmė po truputį tolti nuo karinės tarnybos ir kartą paprasčiausiai paspruko. Galiausiai jis ne kartą grįžo (ar buvo sugrąžintas), bet vis ištrūkdavo. Įdomiausia, kad jo koviniai gebėjimai ir išmoktos pamokos niekur nedingo. Paskutinį kartą jis „dezertyravo“ būdamas trisdešimtiems – daugiau į tarnybą nebesugrįžo.

Delfinas sėkmingai susidorojo su jam skirta užduotimi, bet vieną akimirką ėmė po truputį tolti nuo karinės tarnybos ir kartą paprasčiausiai paspruko. Galiausiai jis ne kartą grįžo (ar buvo sugrąžintas), bet vis ištrūkdavo. Įdomiausia, kad jo koviniai gebėjimai ir išmoktos pamokos niekur nedingo. Paskutinį kartą jis „dezertyravo“ būdamas trisdešimtiems – daugiau į tarnybą nebesugrįžo.

Viena iš svarbiausių kovinio delfino užduočių visada buvo įvairių objektų paieškos po vandeniu. Straipsnių rinkinyje pateikiama labai daug istorijų apie tai, kaip „biotechninės sistemos“ (būtent šiuo terminu knygoje vadinami tarnybiniai gyvūnai) pranoko „geležį“ (kitaip tariant, techniką).

Knygos autoriai įsitikinę: per tą laiką delfinams pavyko aptikti daugiau nei 50 prarastų treniruotėms skirtų objektų (akivaizdu, kad taip abstrakčiai šiuo atveju vadinamos mokomosios torpedos), kurių kiekviename būta iki 100 kilogramų sidabro, tad akivaizdu: šie išmintingi jūriniai žinduoliai bent jau padengė išlaikymo išlaidas.

Paskelbė delfinų pirkimo konkursą

„Buvo 30 delfinų, 12 jūrų liūtų ir vienas baltasis delfinas. Kartą ieškojo dviejų minų, vargo dvi dienas, o delfinas, kad jį kur, rado per 20 minučių“, – vienam smalsiam turistui entuziastingai pasakoja pagyvenęs karinio jūrų muziejaus apsauginis. Jaunystėje jis pats tarnavęs povandeniniame laive ir vykdęs karines užduotis kartu su jūriniais gyvūnais.

„Vieną mergaitę (red. delfino patelę) nuleido parašiutu. Žlugus Sovietų sąjungai, viskas užsibaigė, delfinus pardavė“, – su neslepiamu kartėliu papasakoja buvęs povandeninio laivo jūrininkas.

Jokios konkrečios informacijos, ar jau vyksta nauji tyrimai dėl jūrinių gyvūnų tinkamumo karinėms reikmėms, kol kas nėra. Iki soties tik pačių įvairiausių pažadų, gandų, pramanų ir aptakių formuluočių žiniasklaidoje.

Kaip ten bebūtų, visi jie tam tikra prasme sufleruoja, kad jau labai greitai Sevastopolyje vėl pasirodys kovinių delfinų. Dar visai neseniai toks teiginys skambėjo taip pat neįtikėtinai, kaip ir viltis, kad ginti Krymo pakrantės kažkada sugrįš mitinis herojus.

Dar visai neseniai Rusijos Federacijos gynybos ministerija nurodė skelbti viešųjų pirkimų konkursą penkiems delfinams genus Tursiops, kurie nuo rugpjūčio 1-osios turėtų būti pristatyti ne kur kitur, o būtent į Sevastopolį. Mažai tikėtina, kad tai viso labo sutapimas.

www.DELFI.lt
132