×

Iššifruoti Rusiją. Vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti

11. gruodžio 2015 , Andrius Užkalnis
© Stopkadras / youtube.com

Žinoma, tai ne vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti. Čia taip tik pasakiau, kad jūs recenziją atsiverstumėt.

Šis filmas bus vienas nedaugelio dalykų iš Rusijos, apie kuriuos rašysiu besąlygiškai teigiamai, nuo pradžios iki galo. Kaip degtinė arba Sibiro gamta, šis filmas neturi trūkumų, neturi silpnųjų vietų ir nėra įmanomai pataisomas arba patobulinamas.

Po šio filmo gyvenimas pasidarė kitoks ir toks pasiliko visiems laikams, nes įpratau apie nieką negalvoti paprastai, kai galima galvoti sudėtingai, ir supratau, kad visus atsakymus gyvenime susirandi pats ir niekas kitas nepaprotins.
A. Užkalnis

Filmas „Stalkeris“ sukurtas Sovietų Sąjungoje beveik prieš keturiasdešimt metų. Filmuotas Estijoje. Amžinatilsį rusų režisierius – dabar kultinis. Tada ne.

Anuomet daugelis tų, kas apie jį šiandien nekvėpuodami šneka, kaip apie vieną geriausių XX amžiaus kūrėjų, gal ir buvo girdėję, bet savo nuomonės neturėjo, kol jis neemigravo ir nebuvo Sovietų Sąjungoje pasmerktas. Mažiausiai žinomas ir rečiausiai Rusijoje prisimenamas šio režisieriaus filmas ir jo pasirodymo laikais nebuvo plačiai žiūrimas – taip, surinko kelis milijonus kino teatro lankytojų, bet anais laikais tai buvo lašas jūroje, palyginti su populiariaisiais vodeviliniais pastatymais, prikimštais populiarių ano meto aktorių (Sovietų Sąjungoje irgi žinomi veidai, ne režisieriai, dažniausiai patraukdavo į filmus masinę publiką).

Filme vos viena aktorė, vaidinanti epizodinį Stalkerio žmonos vaidmenį (Alisa Freindlich) buvo gerai žinoma filmavimo metu. Kiti – nei prieš filmą, nei po jo niekada didelės šlovės nepasiekė.

Beveik visi, kas buvo susiję su filmu (nuo režisieriaus iki operatoriaus ir pagrindinių aktorių) pakankamai greitai mirė. Manoma, kad taip atsitiko dėl banalių priežasčių: kone visas filmavimas su Apokalipsės padarinių vaizdais, tarp sugriuvusių pastatų, apleistoje hidroelektrinėje prie Talino, prie užterštų chemijos atliekomis gamtos telkinių buvo darbas mirties zonoje, kur žmonės greitai suserga ir ilgai negyvena.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti
© Stopkadras / youtube.com

Skirtingai nuo animacinio „Ežiuko rūke“, kurį rusai ligi šiol laiko neįtikėtinai pripažintu pasaulyje (ne, jis neturėjo visuotinio pripažinimo, o vienas festivalis Japonijoje nesiskaito), „Stalkeris“ Vakarų kritikų ir specialistų laikomas klasika, pats sau žanras, po kurio pasaulio kinematografas neturėjo būti toks, koks buvęs – bet tik sužibėjo, kaip sapnas, ir paliko aplinkinį kino pasaulį nepakitusį. Tą patį kažkada sakė po greitai pasibaigusio TV serialo „Tvin Pykso miestelis“ (1990-1991, režisierius David Lynch): „televizija dabar niekada nebus, kaip buvusi“. Deja, televizija nepasikeitė.

Skirtingai nuo animacinio „Ežiuko rūke“, kurį rusai ligi šiol laiko neįtikėtinai pripažintu pasaulyje (ne, jis neturėjo visuotinio pripažinimo, o vienas festivalis Japonijoje nesiskaito), „Stalkeris“ Vakarų kritikų ir specialistų laikomas klasika, pats sau žanras, po kurio pasaulio kinematografas neturėjo būti toks, koks buvęs.

Man buvo gal 12 metų, kai šį filmą mačiau pirmą kartą, per kažkokią retrospektyvą tuometiniame sostinės „Planetos“ kine (dabar – „Skalvija“), nepatogioje ir nejaukioje salėje, kuri buvo pustuštė. Man tėvai pasakė, kad turiu pamatyti, tai ir nuėjau. Po šio filmo gyvenimas pasidarė kitoks ir toks pasiliko visiems laikams, nes įpratau apie nieką negalvoti paprastai, kai galima galvoti sudėtingai, ir supratau, kad visus atsakymus gyvenime susirandi pats ir niekas kitas nepaprotins.

Siužetas, štai jis. Stalkeris (nieko bendro neturi su anglišku „stalker“, tai yra, priekabiautoju, kuris susižavėjęs sekioja paskui garsenybes ir negali patikėti, kad jis garsenybėms nerūpi), kurį vaidina neregėtai liūdno ir baisias paslaptis pažinusio veido Aleksandras Kaidanovskis, yra vedlys, kuris už pinigus palydi žmones į mirtinai pavojingą Zoną, aptvertą spygliuota tvora ir saugomą automatiniais ginklais šaudančių kareivių.

Niekas tiksliai nežino, kaip zona atsirado, bet joje yra kambarys, kuris yra visų kelionės tikslas. Tame kambaryje išsipildo svajonės, tačiau ne tos, kurias lankytojai laiko savo svajonėmis, o tos, kurios yra tikrosios, ir apie kurias žmonės dažnai sau neprisipažįsta. Stalkerio mokytojas, Dygliakiaule vadintas (beveik niekas filme neturi vardų, tik pravardes) nuėjo į išsipildymo kambarį ir gavo neapsakomus turtus, nors visai ne jų troško, arba bent jau taip galvojo. Po savaitės nusižudė. Arba bent jau taip apie jį kalbama.

Stalkeris nežino, ar žmonės randa laimę, pabuvoję kambaryje. Jis jų niekada nebemato po pavojingojo vizito (visa Zona yra nematomų spąstų sistema, kaskart naujų ir visada – mirtinų). Filme jis veda du žmones – akademinio proveržio ištroškusį Profesorių (aktoriaus Nikolajaus Grinko sukurtas personažas yra ne pamišęs mokslininkas iš pasakų, bet gyvenimo nuvargintas nebejaunas dėstytojas) ir cinišką ir bjaurų, išsisėmusį ir įkvepimo ieškantį Rašytoją (aktorius Anatolijus Solonicinas, vaidinęs keliuose Andrejaus Tarkovskio filmuose).

Stalkerio klientai pasiekia kambarį, tačiau taip į jį ir neįeina, sėdi prieangyje ir kalbasi (kaip jie daug kartų daro filme), svaidydamiesi tarpusavio kaltinimais ir niekindami vienas kitą. Kuo bjauresni jie vienas kitam, tuo labiau darosi aišku, kad jie vienas į kitą tik projektuoja pyktį ir nuoskaudą, skirtą patiems sau – dėl savo neryžtingumo, tikslo neturėjimo ir neišsipildžiusių vilčių, kurios juo labiau neišsipildo, nes jie bijo jų išsipildymo.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> Vienintelis rusų filmas, kurį reikia pamatyti
© Stopkadras / youtube.com

Žinote tą posakį: „svajok atsargiai, nes svajonės išsipildo“. Žmonės filme, Rašytojas ir Profesorius, svajoja labai atsargiai, jie užmuša savo svajones vos pasirodžiusias, nes bijo jų išsipildymo. Kodėl tada ėjo į Zoną? Turbūt iš smalsumo, arba todėl, kad nykuma žudė. Pagalvoję apie tą kainą, kurią reikės sumokėti už nykumos atsisakymą, papurtė galvas ir nusprendė – ne, geriau nereikia.

Tiems, kas nepatingi pagalvoti apie save, filmas padaro skausmingą ir nepraeinantį poveikį: lyg pirmas pokalbis su labai atviru psichologu, kuris pacientui negailestingai išverčia visas užuolankas ir mandagius eufemizmus į žmonių kalbą ir tiesiai tarpuragėn kala visą tiesą: kas esi, kodėl tu toks, ko tau trūksta, ir ką reikia daryti, kad nebūtum gyvenime tokia mazgotė, koks esi dabar. Silpnieji ir bailieji neigs, kad filmas yra apie juos. Kiti sakys, kad gal kažkiek tų bailių bruožų yra ir manyje, bet aš šiaip jau su jais tvarkausi geriau už kitus. Mažuma (o aš visada rašau savo mėgstamai mažumai, tiems protingiesiems, ir jiems skirta ir ši recenzija, nes nejau galvojate, kad dėl galvijų stengiuosi) tyliai sau patys pagalvos, ir padarys išvadas, ir toliau jau gyvens kitaip.

„Stalkeris“ neturi nė kruopelės tarybinio gyvenimo kritikos, nei atviros, nei paslėptos. Iš filmo apskritai nesuprasi, kad jis buvo filmuotas tuometinėje Sovietų Sąjungoje, tarybinių žmonių, tarybiniam žiūrovui (galbūt dėl to daugelis žiūrovų ir liko nesupratę – nei čia apie mus, nei čia apie Vakarus, nesuprasi, kaip čia su mumis siejasi apskritai, tuo pačiu lyg ir ne fantastika su marsiečiais, vienu žodžiu, sakė žiūrovas, „ne taip filmai turi būti daromi“.) Iš Tarkovskio filmų, kurtų Sovietų Sąjungoje ir vėliau – emigracijoje, apskritai neatskirsi, kuris buvo kurtas kurioje geležinės uždangos pusėje. Man tai yra tikrojo meno liudijimas: jis ne tik nenugalėjo politinės sistemos, kurioje buvo kurtas, jis su ja net nekovojo, o tiesiog gyveno lygiagrečiai savo susikurtame pasaulyje.

„Stalkeris“ neturi nė kruopelės tarybinio gyvenimo kritikos, nei atviros, nei paslėptos. Iš filmo apskritai nesuprasi, kad jis buvo filmuotas tuometinėje Sovietų Sąjungoje, tarybinių žmonių, tarybiniam žiūrovui (galbūt dėl to daugelis žiūrovų ir liko nesupratę – nei čia apie mus, nei čia apie Vakarus, nesuprasi, kaip čia su mumis siejasi apskritai, tuo pačiu lyg ir ne fantastika su marsiečiais, vienu žodžiu, sakė žiūrovas, „ne taip filmai turi būti daromi“.)
A. Užkalnis

Dar niekada nebuvo toks teisingas posakis „liūtas žolės neėda“: Tarkovskis nesismulkino šiepti ar smeigtukais badyti sistemą, ar kalbėti Ezopo kalba, ar siūsti koduotus signalus apie komunizmo baisumą. Jis kalbėjo apie tai, kas jam rūpėjo, ir apie visiems žmonėms būdingas problemas taip, lyg būtų laisvas, ir todėl buvo laisvas. Jei kas nors kitas būtų paklausęs, ar galima Sovietų Sąjungoje 1979 metais pastatyti tokį filmą, kaip „Stalkeris“, jam atsakytų – ne, žinoma, negalima, jums neleis. Andrejus Tarkovskis neklausė, ar galima, ir todėl sukūrė šį filmą. Net ir po to, kai visų pirmųjų filmavimų juostos buvo sugadintos ryškinant ir filmą, kurį norėjo nurašyti, Mosfilmo kino studija sutiko filmuoti iš naujo, nors tai reiškė naujas milžiniškas išlaidas. Filmas buvo sukurtas, nors buvo daugybė priežasčių jam nepasirodyti.

Filme susipina juodas-baltas (senos ochros) ir spalvotas filmavimas, aplenkęs laiką: madingiausi filtrai ir vaizdavimo būdai XXI amžiaus fotografijoje jau visi yra tenai. Prieš rašydamas recenziją, įdėmiai peržiūrėjau filmą dar kartą ir supratau, kad viskas, ką gyvenime bandau pasiekti fotografuodamas, yra tik tai, ką šio filmo vaizdai įdėjo man į galvą prieš trisdešimt metų. Tie, kas mane gerai pažįsta, žino, kad aš absoliučiai negaliu atsispirti miesto fontanams ir dalykams, užpiltiems vandens sluoksniu, ir aš turiu juos visus fotografuoti visą laiką. Stalkeris yra tokių vaizdų pornofilmas: operatorius mėgaujasi šiais vaizdais, kaip ir sugriuvusio, surūdijusio, byrančio, žole užžėlusio, žmonių palikto gyvenimo scenomis.

Montažas daugelį šokiruos: scenos neapsakomo ilgumo, tempas atrodo lėtesnis, net negu tų laikų tarybinis kinas, dialogų beveik nėra, tik monumentali monologų dėlionė – žmonės kalba tol, kol pasako, ką nori pasakyti. Niekas nieko nepertraukinėja. Reikia tik atsisėsti ir klausytis (arba skaityti subtitrus tiems, kas nesupranta rusiškai).

Filmo pabaigoje visi sugrįžta iš Zonos, o su jais grįžta ir šuva, kuris ten prie jų prisikabino. Šuns, kaip sako Stalkeris, nebuvo galima palikti. Taip pat ir šis filmas, vieną sykį pasižiūrėjus, pasiliks su jumis visiems laikams, norėsite ar ne.

Stalkeris, kino studija Mosfilm, 1979. Režisierius Andrejus Tarkovskis. Scenarijaus autoriai – Arkadijus Strugackis, Borisas Strugackis. Vaidina: Aleksandras Kaidanovskis, Anatolijus Solonitsinas, Nikolajus Grinko, Alisa Freindlich. Operatorius – Aleksandras Kniažinskis.

www.DELFI.lt
870