×

Iššifruoti Rusiją. Rusiško kino smegenų plovykla: „Brat 2“

14. rugpjūčio 2015 , Andrius Užkalnis
Vida Press nuotr.

Šio filmo, sukurto 2000 metais, pavadinimas be vargo išverčiamas į lietuvių kalbą: "Brolis 2", bet retai kas jį kitaip vadina, nei originalo kalba. Taip jau gavosi, kad filmą žiūri ir vertina tie, kam vertimo nereikia, o ir išverst mužikų vogravimai netenka 90 proc. žavesio.

Kodėl būtent nuo šio kūrinio pradedu rusiškų filmų, tarnaujančių propagandai, apžvalgą? Nes jis žymi naująjį etapą: atsitiesusios, skolas išmokėjusios, piniguose besimaudančios (pasakykite jiems tai šiandien, kai naftos kaina jau $40 už barelį ir kris iki $35, kol šis straipsnis pasirodys spaudoje - pasakykite, jiems tai, jei norėsite sunervinti) Rusijos. Rusijos, kurios vakarykščiai ivanai su veilokais apsirengė brangiais itališkais skudurais ir išvažiavo į Nicą atostogauti, o jų biurų planktonas galėjo net iki Turkijos nusikrapštyti, ten rakiją gerti ir garsiai turkus varinėti, kaip naujieji pasaulio ponai.

Tai Rusija, kurioje Vladimiras Putinas dar buvo menkai žinomas ir dar netapo odioziniu pasaulio nekenčiamu diktatorėliu žiurkės snukiu ir pigmėjaus-imtynininko eisena, kišančiu opoziciją į kaliūzę, kaip agurkus į stiklainį, kurio parankiniai pliekia į praskrendančius virš svetimų žemių svetimus lėktuvus, ir kur Kremlius dar nebuvo oficialiai tapęs centrine gangsterių klano pilaite. Tai Rusija, kurioje didžiausia blogybe atrodė nuožmūs "biznesmenai", važinėjantys 600 modelio Mersedesais ir neskoningose pirtelėse kirkinantys jaunas šliundreles, iš kurių paskui išsirisdavo visavertės varšavkės, o paskui ir kailinuotos pūstalūpės lervos dideliais akiniais nuo saulės, užsienietiškai mokančius du žodžius: "Moscow" ir "dolčegabana".

Filmo siužetas paprastas: paauglėms ir jų mamytėms patinkantis pagrindinis veikėjas Danila (aktorius Sergejus Bodrovas), nes su jautria burna, kaip Micko Jaggerio, Čečėnijos karo veteranas (kaip gi kitaip - Afganistanas jau seniai buvo, o Čečėnija tapo naujųjų laikų herojiniu mitu; pralaimėtu karu ir tūkstančiais lavonų dėl nieko), keliauja su broliu į Ameriką keršyti už draugą ir išmušti pinigų iš vietos aferistų, kurie susidėjo su rusų banditais.

Amerikoje visus ištaško, pinigus atgauna ir net išgelbsti ten vargą vargstančią rusų kekšę, kuri filmo pradžioje už pinigus orališkai myluoja sunkvežimių vairuotojus, o grįžta jau visa dama, skrendanti Aerofloto pirma klase, išsipusčiusi ir aristokratiškai reikalaujanti degtinytės iš palydovo dar prieš lėktuvui pakylant (iškart matyti, kad ilgi metai prie prasegtų vairuotojų klynų niekaip nenužudė joje Moters ir Karalienės).

Rusai, taip pat išplautų smegenų lietuviai ir kitų sovietinių pakraščių gyventojai, pamilę ponus iš Maskvos, vertina filmą ne tik ir ne tiek dėl šiokių tokių prievartos, šūvių ir gaudynių scenų (labai paprastų, bet čia ir ne Holivudas, kad gerą veiksmo filmą gamintų). O ne. Filmas apdainuoja netašyto rusų glušiaus (tiek Danilos, kuris mokosi medicinos, tiek ir jo brolio Viktoro, kuris yra samdomas žudikas) pergalę prieš Vakarų elgseną, moralę, papročius, kalbą ir teisėsaugą.

Rusai, taip pat išplautų smegenų lietuviai ir kitų sovietinių pakraščių gyventojai, pamilę ponus iš Maskvos, vertina filmą ne tik ir ne tiek dėl šiokių tokių prievartos, šūvių ir gaudynių scenų (labai paprastų, bet čia ir ne Holivudas, kad gerą veiksmo filmą gamintų). O ne.
A. Užkalnis

Propaganda anksčiau, sovietų laikais, veikė, brukdama rusams naujus įpročius ir vertybes, ir todėl nebuvo efektyvi. Naujoji, Putino laikų, propaganda išmoko prijaukinti žmones, pasiūlydama jiems tiksliai tai, ko jie trokšta. O labiausiai - labiau už degtinę, cirką su lokiais, tankus ir baletą ant ledo - Rusijos gyventojai mėgsta galvoti, kad jų pagrindiniai priešai ir pavydo objektai, amerikonai ir anglai, yra vis dėlto už juos prastesni, nes mužikas su laužtuvu ir balalaika visada laimi prieš kostiumuotą Vakarų poną.

Lietuviams, ką čia slėpsi, irgi labai prie širdies tas naratyvas - smirdantis valstietis, purvinom panagėm ir neplautais autais, visad pranašesnis už miesto gudragalvius: jis gali šikti bet kur, karšto vandens jam nereikia, ir žvakes pasigamina iš ausų vaško, kaip Šrekas.

Čia tas tikrasis mužiko šaunumas, kuris varo priekin ir motyvuoja taip pat ir Lietuvos marozus: pasidomėkite ir pamatysite, kad kiekvienas kretinas, užsidėjęs girto lokio veido išraišką profilio nuotraukoje ir įsikėlęs BMW automobilio paveiksliuką, jums pasakys, kad „Brat 2“ yra geriausias iš visų filmų pasaulyje, nes ten gerai pagaidina tuos amerikosus, jankius ir pindosus. Jeigu tau nepatinka tas filmas, tai esi boba, pydaras ir žydas. Ir dar, ko gero, negras.

O labiausiai - labiau už degtinę, cirką su lokiais, tankus ir baletą ant ledo - Rusijos gyventojai mėgsta galvoti, kad jų pagrindiniai priešai ir pavydo objektai, amerikonai ir anglai, yra vis dėlto už juos prastesni, nes mužikas su laužtuvu ir balalaika visada laimi prieš kostiumuotą Vakarų poną.
A. Užkalnis

Filme herojus sutinka tik tuos amerikiečius, kuriuos nori Amerikoje matyti rusai: valkatas, narkomanus, pakelės šliundras ir jų sutenerius, sunkvežimių vairuotojus ir karikatūrinius policininkus ir imigracijos darbuotojus, pasimetusią, bet padulkinamą, juodaodę TV laidų vedėją-tuštutę (dar ir rusų kvartalo Brighton Beach padugnes, konservuotus savo mėšliname gyvenime, Rusijos žydą sukčių, parduodantį beveik nevažiuojantį automobilį, ir bliaunantį Žirinovskio balsu ir intonacija rusą taksi vairuotoją, kurį vien už jo manieras reikėtų vežti pas veterinarijos gydytoją ir užmigdyti, nes kastruoti, kad nesiveistų, jau vėlu).

Žinutė - štai ji, Amerika: Rusijoje yra mokslas, sportas ir menas, o čia - lachūdros ir žemės kirmėlės. Net geriantis gatvėje rusas neturi aiškintis su jankių policininku - tiesiog jį išjungia, ir viskas. O jei rusą pasodina daboklėn, tai greitai ir išleidžia, nes policininkui pasako, kad jį užpuolė nigeriai, o policininkai patys tų juodašiknių nekenčia. Ir dar Danila policinininkams sako nežinojęs, kad Amerikoje kai kur pavojinga vaikščioti. Rusijoje galima visur vaikščioti, sako jis, ir net filmą mėgstantys žiūrovai nuo tokio melavimo užsidengia plaštaka veidą. Papasakok tu jiems apie tai, kaip Rusijoje saugu. Bet ką čia, su jais tik taip, tais neišsivysčiusiais dryžuotai-žvaigždėtais tešliais.

Žinutė - štai ji, Amerika: Rusijoje yra mokslas, sportas ir menas, o čia - lachūdros ir žemės kirmėlės. Net geriantis gatvėje rusas neturi aiškintis su jankių policininku - tiesiog jį išjungia, ir viskas.
A. Užkalnis

Visą filmą susumuoja Danilos brolio Viktoro žodžiai, pasakyti atvykus oro uoste: imigracijos pareigūnas pasveikina jį atvykus į Jungtines Valstijas, o tas nueidamas nusiviepia ir sako: "ot išsigimėliai". Rusams tai pats mieliausias filmo momentas: jie atpažįsta save, ir save tokius jie myli. Primena ir lietuvius, pasakojančius vienas kitam, kaip debilai fricai Vokietijoje jiems paskolino viešbutyje lygintuvą, užstato nepaėmė, tai mes tą prosą ir nusikomunizdinom, parsivežėm į namus, o jiems kas, jie neskaičiuoja tų dalykų. Debilai juk.

Taip ir buki amerikosai, šypsosi išsivėpę savo plastmasinėm šypsenom, nevalgo vėžių iš Mičigano ežero dugno, nes jie nešvarūs, ir negrus kažkaip kitaip vadina, tfu, atmatos nesusipratę.

Filmo veikėjai nešneka angliškai (išskyrus prostitutę, trumpomis burnos ilsinimo nuo pagrindinio darbo minutėmis įvaldžiusią kelis žodžius ir tirštą, kaip Sibiro giria, traktorininkės akcэntą, ir tai labai patinka žiūrovui. "My car - кирдык", sako publikos numylėtinis Danila, aiškindamas amerikiečiui, kad sukto Odesos žydelio (oi jau tie žydai - tik duok rusui ant jų pastumti) parduotas automobilis atmetė kanopas, ir žiūrovas alpsta. Visada atsimink: jei jankiui varai rusiškai, ir jis nieko nesupranta, tai tik įrodo, kad jis durnas, o tu tik ką suskėlei kiečiausią dienos bajerį.

Šis filmas yra paminklas nacionaliniam mitui apie supuvusius Vakarus ir šaunią Rusiją. Sukurtas praėjus dešimtmečiui po to, kai nudvėsė imperija, filmas nesibodėdamas sudėliojo į juostą pagrindinius patriotinius melus, kuriais rusus šėrė dešimtmečiais. Žiūrovas nurijo, apsilaižė ir prašo dar.
A. Užkalnis

Sovietiniais laikais rusų ledo ritulinininkai atrado, kad Švedijoje į lošimo automatus vietoje kronų idealiai tinka 5 kapeikų monetos, praktiškai bevertės. Laimėjimus jie gaudavo švediškais pinigais. Kol jų nepričiupo, rusų sportininkai tai laikė geriausiu gyvenimo atradimu ir rusiško gudraus lokio triumfu prieš vakariečių naivumą. Filmas "Brat 2" visas, iš esmės, yra apie tai, tik čia ne apie Švediją.

Ką tai turi bendra su propaganda, paklausite jūs? Viską. Rusijoje viskas - nuo teatro iki krepšinio - tarnauja ideologijai, taip ir šis filmas yra paminklas nacionaliniam mitui apie supuvusius Vakarus ir šaunią Rusiją. Sukurtas praėjus dešimtmečiui po to, kai nudvėsė imperija, filmas nesibodėdamas sudėliojo į juostą pagrindinius patriotinius melus, kuriais rusus šėrė dešimtmečiais. Žiūrovas nurijo, apsilaižė ir prašo dar. Šauniai padirbėta.

www.DELFI.lt