×

Iššifruoti Rusiją. „Banditų Peterburgas“

09. spalio 2015 , Andrius Užkalnis
Banditų Peterburgas © Stopkadras

Niekur kitur pasaulyje kriminalinės tematikos dainos nėra atskiras muzikos žanras, tik Rusijoje. Niekas daugiau nesukūrė atskiros romantiškų dainų temos iš lagerių, kamerų, dygliuotų tvorų, daugel reikšmių turinčių tatuiruočių, beširdžių prokurorų, papirosų nuorūkų (paliktų geresnei dienai) ir romantiškai stebimų gervių, praskrendančių virš įkalinimo vietų.

Net lietuviai, kurių dainose XX amžiuje dėl istorinių aplinkybių, atsirado tremtis ir netektis, daugiausiai kalbėjo ne apie tai, kas juos kalino, bet apie laisvę, kurios jie troško, kurią jie pažino ir kurios jie neteko. Apie spygliuotą vielą ir šaltą, supelijusią kameros sieną su išbraižyta širdimi ir mylimosios inicialais dainavo tik rusai.

Tačiau kine nusikalstamojo pasaulio tematika nėra nei nauja, nei netikėta. Nuo Holivudo iki Europos ir net Indijos kino, nusikaltėlių gyvenimas ir teisėsaugos kova su jais (dažniausiai nesėkminga kova) dosniai tepė dramos spalvas ir siužeto lūžius, kurių taip reikėjo scenaristams.

Banditų Peterburgas
Banditų Peterburgas
© Stopkadras

Rusija tai pakėlė į naują lygį.

Net sovietiniais laikais buvo kultinių serialų (tokių, kaip „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, režisierius Stanislavas Govoruchinas, 1979 m.), kurie nesidrovėdami lipo iki kelių, ir kišo rankas iki alkūnių, į kriminalinę tematiką – nors ir bandydami parodyti, kad teisėsauga visuomet laimi, tačiau sutraukdami visas žiūrovų simpatijas ir atiduodami jas banditams. Apie juos pakalbėsime kitą kartą.

Filme jau prasideda bendrasis valstybingumo pozicionavimas ir priešų ieškojimas: tiek kraugeriai čečėnai, žymiai baisesni už teisingus slavų banditus, tiek ryškiai neigiami (palyginti su teisingais rusais) likusio Kaukazo nusikaltėliai.
Andrius Užkalnis

Prezidento Boriso Jelcino laikais, subyrėjus Sovietų Sąjungai, kriminalinio pasaulio glamurizavimas prasidėjo nedrąsiai, juo labiau, kad ciniški prodiuseriai ir režisieriai, pajutę, iš kur vėjas pučia ir mokantys iš to užsidirbti, buvo mažuma. Senosios kartos kūrėjai negalėjo nedaryti reveransų senosioms vertybėms: Antrojo pasaulinio karo legendai (tik ten galėjo būti tikri didvyriai) ir mažumoje esančio, silpnesniojo užjautimui.

Tik paskui atsirado atviri meno valstybininkai, grojantys viską iš repertuaro, ką tik reikia: carinės Rusijos didybę, karų interpretavimą ir atvirą grobikiškos politikos šlovinimą – geras pavyzdys yra Nikita Michalkovas, už akių vadinamas Rusijoje gaspadoriumi, nes yra V. Putino dvaro pripažintas ir mylimas kūrėjas. Kiti aiškiausiai apsireiškė per agresiją Ukrainoje ir Krymo atplėšimą, kuomet už vieną ar už kitą pusę (daugiau visgi už Putino politiką) reikėdavo pasirašinėti deklaracijas, ir ekrano meistrai jau nebegalėdavo sau leisti jų nepasirašyti.

Tačiau dar iki tolei kriminalinių filmų foną sudarė Afganistano karo prisiminimai (be jokio ideologinio pagrindo – tiesiog kariai grįžo iš karo ir jų niekam nebereikėjo, išskyrus kriminalines struktūras, tai jie ir nuėjo pas banditus) ir naujieji Čėčėnijos karai.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> „Banditų Peterburgas“
© Stopkadras

Kario įvaizdis, o kartu ir riba tarp teisingo ir neteisingo, išsitrynė ir mutavo: kariniai daliniai susiliejo su kriminalinėmis struktūromis, kariai vietoje uniformų dėvėjo bet ką ir ant galvų ryšėjo bandanas, ir pagrindinis kriterijus liko tik neryški atskirtis tarp saviškių ir svetimųjų.

Serialą „Banditų Peterburgas“ (2000-2007) sudarė dešimt sezonų, skirtingų pagal kokybę ir įtaką (paskutiniųjų trijų net pats autorius, rašytojas Andrejus Konstantinovas, nepripažino kaip savų, nes manė, kad scenaristai ir režisieriai netinkamai elgėsi su medžiaga).

1992 metais, kurie rodomi filme, buvau studentas Kaune, ir prie mano namų, gretimoje gatvėje Žaliakalnyje, vieną rytą automobilyje rado du nušautus vyrus, kaip rašė spauda, dėl 3500 JAV dolerių. Tai nebuvo išskirtinis ar stebinantis atvejis: atrodė visiškai normalu, kad dėl tokios pasakiškos sumos kažką galėjo nušauti. Patys neatsargūs buvo, reiškia.
Andrius Užkalnis

Šis filmas jau iš tų laikų, kai visiškai neaišku, kam prijausti – banditams ar teisėsaugai, nes visi savaip baisūs. Tai dar klaidžiojanti ir savim nepasitikinti, abejojanti Rusija, tačiau jau prasimuša pirmieji propagandos daigai: tai mitas apie išskirtinę šalį, kurios protu nesuprasi, kuri gyvena pagal savo taisykles. Užsieniečiai, nors ir pasirodo kadre retai, būna rodomi kaip išskirtiniai naivuoliai, kurie neturi jokių šansų nelygioje kovoje su plieninius strypus kramtančiais rusais, kurie dar ir taisyklių nesilaiko, o gyvena širdimi.

Aptarsiu tik vieną, antrąjį sezoną iš šio serialo – antrąjį prisimena visi. Jis padarė didesnę įtaką, nei visi likę sezonai kartu paėmus. Likusiuose į pirmą planą išeina prasigėręs, manieringas ir savim patenkintas tuščiabarškis žurnalistas ir kovotojas už teisybę, Andrejus Serioginas (aktorius Aleksandras Domogarovas), kurio netalentinga vaidyba, sujungta su klaikiais dialogais, padaro tuos likusius epizodus tokius pat nepažiūrimus, kaip ir Kalėdų vaidinimas gimnazijoje. Nors ką aš čia sakau, būna ir mokyklose neblogų vaidinimų.

Antrajame sezone kontekstas toks: Peterburgas, antrasis pagal dydį šalies miestas, gyvenantis truputėlį dar labiau netvarkingai, nei Maskva. Sovietų Sąjunga tik ką subyrėjo, 1992 metai, šalį drasko ne tik krizė ir chaosas, bet ir negailestinos valstybinio turto dalybos, kur žmones naikinami už labai nedideles sumas. Teisėsauga korumpuota ir tiesiog tarnauja banditams, o jei kas ir dirba sąžiningai, tai tik visiški bepročiai.

<span style="color: #ff0000;">Iššifruoti Rusiją.</span> „Banditų Peterburgas“
© Stopkadras

Filme jau prasideda bendrasis valstybingumo pozicionavimas ir priešų ieškojimas: tiek kraugeriai čečėnai, žymiai baisesni už teisingus slavų banditus, tiek ryškiai neigiami (palyginti su teisingais rusais) likusio Kaukazo nusikaltėliai: pusę visų vaidmenų per visą Sovietų Sąjungos istoriją suvaidinęs Armenas Džigarchanianas čia yra konkuruojančios gaujos krikštatėvis Gurgenas, o jo parankinis gruzinas Givis yra tokia atmata, kad jau vienoje pirmųjų serijų baudžiamas mirtimi. Ideologinis pamušalas čia dar plonas ir ne visada net pastebimas.

Lietuvoje tais laikais viskas buvo labai panašu, nors ir truputį geriau. Borisas Dekanidzė iš „Vilniaus brigados“ tais metais dar nebuvo sušaudytas, o valdžios atstovai dar nekalbėjo drąsiai per spaudos konferencijas, kad „ne banditai valdo Lietuvą, o mes valdom Lietuvą“.

Tik paskui Rusijos kinematografas perėjo prie labiau karikatūriško banditų gyvenimo vaizdavimo, su degtinės lakimu, šaudymais į orą, ikrų rijimu, kritus knysle tiesiai į dubenį ir nuogomis mergomis baseine, atspindėdamas tai, kas labiau kabino paprastesnę auditoriją, kuriai didžiųjų kriminalo autoritetų subtilūs pomėgiai, filosofinės įžvalgos ir pamokymai, kurių gausu šiame seriale, buvo pernelyg sudėtingi ir varginantys.
Andrius Užkalnis

1992 metais, kurie rodomi filme, buvau studentas Kaune, ir prie mano namų, gretimoje gatvėje Žaliakalnyje, vieną rytą automobilyje rado du nušautus vyrus, kaip rašė spauda, dėl 3500 JAV dolerių. Tai nebuvo išskirtinis ar stebinantis atvejis: atrodė visiškai normalu, kad dėl tokios pasakiškos sumos kažką galėjo nušauti. Patys neatsargūs buvo, reiškia. Gerą butą Vilniaus Senamiestyje galima buvo nusipirkti už 10 000 JAV dolerių.

Serialo „Banditų Peterburgas“ antrajame sezone buvęs tardytojas Sergejus Čeliščevas (teatro aktorius Dmitrijus Pevcovas, pasidaręs iš šito serialo vardą ir žinomumą) nori atkeršyti už tėvų nužudymą, persipyksta su teisėsaugininkais ir nueina dirbti pas banditus, gana greitai gavęs ne tik Mersedesą, kaip ir visi banditai, bet ir apsivilkęs odinę striukę ir pradėjęs dirbti įprastinius darbus: reketą, kontrabandą, plėšimus ir vagystes ir reikalų derinimus su konkuruojančiomis čėčėnų grupuotėmis (kaip gi be jų). Grupuotė jį priima nelengvai, mat buvęs teisėsaugininkas, vadina „advokatu“, ir įtarinėja, kad sykį jau susijęs su teisėsauga, tai visam gyvenimui nepatikimas. Paskui pasirodo, kad jie labai teisūs.

Pas banditus, o kaip gi kitaip, sutinka jaunystės draugę Jekateriną (dėl kurios niekada nenustojo lydytis, aktorė Olga Drozdova), kuri ištekėjusi už kito jo jaunystės draugo, Olego (aktorius Aleksejus Serebriakovas), tuo metu atliekančio bausmę, na ir, patys suprantate. Neišsipildžiusios, uždraustos meilės potėmė plėtojama būdingu dar nuo Antono Čechovo laikų liūdnos beviltybės ir gausaus dūsavimo parodymo būdu. Šaudymai ten žymiai geriau pavyksta, nei meilės vaizdavimas.

Krikštatėvio figūrą filme vaizduoja pensinio amžiaus super-autoritetas, kriminalinės šeimos vadas pravarde Antibiotikas (aktorius Levas Borisovas), mielas diedukas, kurio biuras yra restorano tarnybinėse patalpose, kurį buvę desantininkai saugo, ir ne be reikalo, itin kruopščiai, ir kuris labai retai praranda savitvardą. Šis Kalėdų senelis yra serialo vinis: jo kalbami tekstai parašyti subtiliai ir meistriškai, jis beveik niekada nesiblaško ir ramiai derina nurodymus dėl nužudymų su savo romia senatve ir pomėgiu kokybiškiems Gruzijos vynams („šitą net Stalinas mėgo“) bei sveikam maistui iš natūralių produktų, saikingai pateikiamam įgudusių padavėjų.

Serialą rekomenduoju peržiūrėti visiems, kas nori suprasti, iš kur atėjo ne tik šių dienų Rusija, bet ir Lietuva. Nors Sankt Peterburgas – ne Vilnius ir ne Panevėžys, bet vaizdai ir manieros, o ir kontekstas, pasirodys pažįstami ir daug ką paaiškins ypač jaunajai kartai apie tai, kokia buvo jų tėvų jaunystė.
Andrius Užkalnis

Tik paskui Rusijos kinematografas perėjo prie labiau karikatūriško banditų gyvenimo vaizdavimo, su degtinės lakimu, šaudymais į orą, ikrų rijimu, kritus knysle tiesiai į dubenį ir nuogomis mergomis baseine, atspindėdamas tai, kas labiau kabino paprastesnę auditoriją, kuriai didžiųjų kriminalo autoritetų subtilūs pomėgiai, filosofinės įžvalgos ir pamokymai, kurių gausu šiame seriale, buvo pernelyg sudėtingi ir varginantys. Šia prasme serialas rodo dar nesugadintą Rusijos kiną, kur subtilumas ir pustoniai buvo labiau vertinami, negu groteskiškos, rėksmingos aplinkos spalvos, balagano manieros ir siekimu „būti paprastesniais, kad žmonės paskui jus nueitų“.

Net keikiasi čia banditai saikingai, ir nei režisieriai, nei scenaristai nedžiūgauja prigrūsdami į juostą maksimalaus nenorminės leksikos kiekio.

Gerų peizažų ar dailaus filmavimo seriale nereikėtų tikėtis: vertė žiūrovui, likusi ir praėjus pusantro dešimtmečio po pirmojo parodymo, sukuriama iš autentiško ir išmanaus byrančios ir yrančios Rusijos vaizdavimo, iš subtilių ir tikroviškų nusikaltėlių charakterių, su neperspaustomis manieromis ir tiksliai parodytu intelekto kiekiu, ir pilkų, beviltiškų teisėsaugininkų.

Serialą rekomenduoju peržiūrėti visiems, kas nori suprasti, iš kur atėjo ne tik šių dienų Rusija, bet ir Lietuva. Nors Sankt Peterburgas – ne Vilnius ir ne Panevėžys, bet vaizdai ir manieros, o ir kontekstas, pasirodys pažįstami ir daug ką paaiškins ypač jaunajai kartai apie tai, kokia buvo jų tėvų jaunystė.

www.DELFI.lt
473