- Gedimino pilyje dar niekas nedarė pristatymo. Manau, mums pirmiesiems tokia teisė ir priklausė, nes Nacionaliniam radijui ir televizijai tinka puotauti valstybės širdy ant Gedimino kalno. Visuomeninis transliuotojas net labai senas demokratijos tradicijas turinčiose šalyse yra vienas valstybės atributų, nors ir nėra valdžios ruporas. Gali būti daug komercinių televizijų, bet vieną valstybinę turi turėti kiekviena normali Europos valstybė. Tad mūsų pretenzija surengti tinklelio pristatymą būtent čia yra visiškai adekvati mūsų statusui.
- Artėja jubiliejinis, 45-asis, televizijos sezonas. Kaip rengsitės jam?
- Mums būtinas persilaužimas. Daug kam kyla mintys, ar iš viso Lietuvai reikalingas toks tranas, kuris valgo valstybės pinigus ir t.t. Mūsų manymu, visuomeninis transliuotojas turi aprėpti visus žiūrovų sluoksnius ir visiems jiems tinkamai tarnauti, pateikti pačias įvairiausias laidas.
Tai, žinoma, kainuoja pinigus. Tačiau kiekviena išsivysčiusi valstybė neleidžia sau gyventi, kaip be sveikatos apsaugos, švietimo sistemos, taip ir be visuomeninio transliuotojo, nepriklausančio nuo privataus kapitalo.
Jei klaustumėte, ar tai įmanoma pokomunistinėse valstybėse, neturėjusiose visuomeninio transliuotojo tradicijų, atsakyčiau, jog privalome pakliūti į šitą traukinį. Nebegalime būti dar labiau stekenami ir ujami, kaip buvo visus 10 nepriklausomybės metų.
Labiau nei kurioje kitoje valstybėje mums dabar apskritai iškyla klausimas: būti ar nebūti visuomeniniam transliuotojui? Jeigu tik oriai, nieko nedarydami lauktume to 45-mečio ar 50-mečio, galbūt jo ir nesulauktume. Turime stengtis išsaugoti radiją ir televiziją.
Vėliau, kai Lietuva atsigaus, ji supras, kad nepadarė klaidos. Žmonės turi suprasti, jog jie nebūtinai turi sirgti arba nebūtinai turi kilti karas, bet privalu išsaugoti sveikatos apsaugą ir šalies kariuomenę.
- Tikitės išspręsti finansines problemas mokesčių mokėtojų sąskaita?
- Jau antrą kartą priimamas įstatymas, kad mūsų kanalas turėtų būti išlaikomas iš abonentinių mokesčių. Tik dabar tai vadinasi valstybės rinkliava. Bet labai sėkmingai per praėjusius ketverius metus tas įstatymas nebuvo vykdomas ir joks abonentinis mokestis nebuvo įvestas.
Galbūt ir būsimos valdžios svajoja tą pačią situaciją palikti dar ketveriems metams. Norime jiems padėti baigti šią negarbingą kovą su vienu iš demokratijos garantų.
Nė viena valdžia nieko rimto nepadarė, kad ištrauktų Nacionalinį radiją ir televiziją iš skolų. Galbūt tik viena valdžia mažiau kenkė nei kita.
