Kai meti gerti

(A.Nyka Niliūnas - iš eil. “Vyno stebuklas”)

Kai meti gerti, atsiranda labai daug problemų. Pirmiausia – netenki daug draugų, kurie tave suprasdavo ir paguosdavo prie alaus ar degtinės. Su kuriais aptardavai merginas ir nesėkmes darbe, kuriems buvai reikalingas, atėjus neramiam pagirių rytui, kai tiesiog egzistenciškai reikėdavo bent jau susiskambinti ir “vyriškai” palaikyti vienas kitą, po vakarykščių išgertuvių.

Kai meti gerti, dažnai dėl šios išdavystės buvę bičiuliai įsižeidžia ir ima iš tavęs - tylomis arba atvirai tyčiotis, kaip įvairūs trusabakos dabartės iš Ezopo… Be to, atsiranda problemų įvairiuose gimtadieniuose, bohemiškuose sambūriuose, kur esi priverstas aiškintis, kodėl negeri. Lengviausia tuomet yra apsimesti sergančiu ar net prasigėrusiu, mestelint kokią nors apvalią frazę “savo jau atgėriau” ar pan.

Blogiau, jei pradedi kalbėti apie šviesą, Dievą, sąmoningumą – tai dažniausiai erzina, tad geriau bandyti tą patį pasakyti kitomis frazėmis. Pavyzdžiui – “nusibodo”, “nemadinga”, “įsimylėjau”, arba “dabar turiu didelį ir svarbų užsakymą”.

Taigi, svarbiausia ir sunkiausia yra išlaikyti pirmąjį - artimų bičiulių paniekos ar šaltumo egzaminą. Bet netikėtai atsiranda daug naujų, visai kitos pasaulėžiūros draugų, apie kuriuos anksčiau net nenumanei esant… Ar tai būtų anoniminiai alkoholikai, ar Bernardinų bažnyčios lankytojai, ar jogos studijos kolektyvas.

Svarbiausia, ką reikia atrasti iš naujo ir atkurti – tai bendruomeninius ryšius, susirasti žmones, su kuriais galėtum paprasčiausiai pasikalbėti bei pasibūti nebegerdamas. Svarbu nepasijusti vienišam ir atstumtam. Tada labai gerai esti alkoholio vartojimą pakeisti kokia nors kita gėrimo forma, pavyzdžiui – arbatos. Ir Vilniuje, ir Kaune yra atsidariusios puikios kiniškų arbatos ceremonijų arbatinės “Arbatos magijos”, kur pasėdėjus, ramiai uostant ir gurkšnojant gerą ceremoninę arbatą, kalbantis arba tylint su bičiuliais – “užveža” ne ką blogiau, negu alubary. Sakyčiau, net geriau.

Antra problema, kuri atsiranda kai tik meti gerti - atsiranda labai daug laisvo laiko. Tai iš pradžių suglumina, nes būdavai įpratęs mažiausiai pusę savaitės paaukoti “atsigavimui po gero savaitgalio”. Kur dėti tą laiką, kad neužkluptų depresija? Norint, kad buvusioji iliuzijų realybė nesugrįžtų, geriausia yra pradėti gilintis į save, į dvasinį gyvenimą: valytis organizmą, mokytis medituoti, susirasti dvasios mokytojų, atsiversti į kurį nors tikėjimą, ar net išbandyti kelis iš jų, kol atrasi labiausiai sau priimtiną.

Trečia problema, kuri kartais atsiranda metus gerti – darbo, nes Lietuvoje dar labai stipriai galioja nerašyta rusiško “biznio” taisyklė, kad negeriantis žmogus yra įtartinas ir su juo verslo reikalų geriau neturėti.

Ir ketvirta – tai jau metusiojo gerti asmeninė vidinė problema: kaip nepradėti teisti ir niekinti, tų, kurie dar “iš taurelės” neišlipo ir tebegeria. Kaip nepasijusti aukščiau už juos, nes už tai gali būti skaudžiai nubaustas. Vienintelis pavyzdys ir paskatinimas buvusiems (ir tebeesantiems!) bičiuliams – liudijimas savimi, savo pasikeitusiu, ramiu ir harmoningu gyvenimu. Ne šiaip sau sakoma, kad aršiausi kunigai yra konvertitai, t,y neseniai atsivertusieji. Atsivertę buvę aršūs bedieviai kartais tiesiog fariziejiškai ima kalti prie kryžiaus visus, dar neatsivertusius. Jau geriau geriantis kunigas ir neteisiantis kitų, negu iš sakyklos aukštumos savo-dievo kumščiu mosuojantis kompleksuotas žmogelis.

Neseniai apie kunigus teko išgirsti tokią gražią frazę – vieni į kunigystę ateina tam, kad kojas tikintiesiems nuplautų, o kiti tam, kad jiems kas nors rankas bučiuotų. Kaži - kurių Lietuvoje yra daugiau?

Bet grįžkime prie metimo gerti. Gerai, kai tai įvyksta ne iš bėdos ar nelaimės, kol dar nevisiškai pragertos kepenys ir protas. Gerai, kai tiesiog ateina suvokimas, jog tikrai gražus ir džiugus gyvenimas - tol, kol tu geri - yra uždaras ir paslėptas. Tiek šeimoje, tiek darbe, tiek kūryboje.

Gerdamas tu tegali kurti iš savo menkų žmogiškųjų resursų, iš savo nuovargio ar dirbtinai sukeltų euforijų. Tačiau aukščiausio lygio kūryba yra gaunama apreiškimo būdu, kai tu esi tarsi tik laidininkas, per kurį teka dieviška kūrybos versmė. Tokiose būsenose kūrė A.Baranauskas, O.Milašius, M.K.Čiurlionis, V.Orvidas. Gal dėl to jų kūryba ir dabar tebeskleidžia ypatingą evangelinę šviesą, kurios pasigendame daugelio liūdnųjų plunksnos brolių pagiriotoje kūryboje.

Kažkada, kai kūriau filmą apie Vilių Orvidą, jo sodyboje ėmiau jausti Tai, ko niekad anksčiau nebuvau išgyvenęs. Vėliau Tai vėl pajutau Keturnaujienoje pas Aneliukę, o dar vėliau – Lurde, Prancūzijoje, kur bene stipriausiai išgyvenau kažkokią ypatingai ramią palaimą bei suvokimą, kad tu esi Dievo mylimas, kad esi Jo/Jos globojamas. Kad nesi blogas. Ir nuo tada pradėjau ieškoti, kaip jausti Tai kuo dažniau, kaip nepamesti To subtilaus ryšio. Tada pajutau, kad alkoholis jau yra nebebūtinas, nes jis tesukuria menkavertę To didingo pojūčio iliuziją arba protezą. Ir santykį su Juo atitolina.

Vėliau “Arbatos magijoje” kartą gėrėm arbatą su vienu žymiu dzen’o Mokytoju, kuris ceremonijos metu palygino Rytų ir Vakarų kultūras. Pagrindinė mintis buvo ta, kad Vakarų visuomenė dažnai yra kaukių, rutinų ir atrodymo visuomenė. Tačiau žmogaus prigimtis nenori būti tokia nenatūrali, ji yra laisva. Ir tada žmogus nors trumpam savo prarastą “laisvę” vėl susiranda alkoholyje, narkotikuose. O Rytuose labai stengiamasi, kad nuo mažumės žmogus neapkaukėtų, nesudviveidėtų, o liktų savimi ir išgyventų pastovią, nestresinę autentiško džiaugsmo euforiją. Baigiantis ceremonijai Mokytojas nusišypsojo – paskui jūs visi važiuojat į Rytus nuo alkoholizmo ir narkomanijos gydytis, kad savo kaukes nusiimtumėt.

Filosofai tai įvardina labai paprastai – atrodyti ar būti. Jei rūpiniesi, kaip būti, tai perdaug nesurūpini kaip atrodyti. Jei rūpiniesi, kaip atrodyti, tada būti norinti siela ima liūdėti ir jai užsimiršimui tenka siūlyti kokius nors euforizuojančius preparatus, nuo kurių “kaip nuvytęs žiedas į dulkes krenta amžinybės ilgesys”.