Kadangi Lenkijos ir Lietuvos politinė raida dažnai yra beveik sinchroniška, visus labiausiai domina klausimas: gal mūsų irgi laukia panašus perversmas? Atsakau. Visuomenė šito tiesiog ilgte išsiilgusi, tačiau elitas, atrodo, jau tapo nepajėgus ką nors panašaus suorganizuoti. Ką rodo naujausi sociologiniai tyrimai? Žmonių nepasitenkinimas esama politika yra didžiulis, tačiau kartu jie nemato jokių bendros išeities kelių. Akivaizdu, kad visuomenė yra apimta gilios politinės frustracijos ir depresijos, tačiau elitas nepasiūlo jai jokių vaistų.
Esu giliai įsitikinęs, kad Lietuvos visuomenė yra pakankamai veržli ir energinga, o vidutinis, statistinis lietuvis yra modernesnis už vidutinį lenką. Tačiau kaip tik elitas gerokai atsilieka. Nesveiki stereotipai dažnai įsivyrauja net ir vedančiųjų nuomonės formuotojų galvose. Kalbu čia ne apie kokius paskutinius postkomunistinio mentaliteto riterius, o apie tuos pažangiuosius, kaip sako Paryžiui, žiniasklaidos žynius, nuolat ratu besisukančius LRT studijose. Štai klausausi įdomios laidos apie politinę depresiją.
Dalyviai autoritetingi, kalbos labai protingos. Į studiją skambina susijaudinus moteris iš Vilniaus, tarsi liaudies balsas apibendrinantis visų mintis: „Valdžios rūmams būtinas naujas žmogus, kad išvalytų tas Augijaus arklides.“ Natūralus noras, ar ne? Tačiau garbieji pažangios nuomonės formuotojai mano kitaip. Vienas po kito jie sukritikuoja vargšę moteriškę ir matyt galutinai suvaro ją į depresiją. Pasirodo, šis iš pirmo žvilgsnio toks sveikas noras rodo tik kietos rankos ilgesį ir apskritai žmonių nesugebėjimą patiems rūpintis savimi. Jėzus Marija, kaip sako vienas dalyvis. Juk moteriškė neprašė politikų iškuopti jos buto! Ji rūpinosi bendru reikalu – valstybe.
Tąkart buvau priblokštas ne mažiau nei išgirdęs, kad kultūros ministerijoj pagarbiai kabo NKVD šefo, o vėliau ir kultūros ministro Gudaičio-Guzevičiaus portretas, o ministro patarėja, labai gerai išsilavinusi rašytoja aiškina, kad tokiu būdu jie privertė turbūt mankurtus ministerijos klerkus susipažinti su istorija.
Tokia tad visuotinė protų sumaištis, į kurią pašaipiai, o gal rūsčiai žvelgia dvigubo sadisto Gudaičio-Guzevičiaus ikona. Sako, jis kartais asmeniškai dalyvaudavo kankinant tardomuosius, ypač jei pasitaikydavo koks rašytojas, pavyzdžiui Keliuotis. Matyt dėl pastarųjų įtakos jo sadizmas vėliau tapo labiau rafinuotas ir buvo įdiegtas į visas Lietuvos mokyklas, kaip privaloma programa. Turiu galvoje jo vienintelę, tačiau kaip plyta sunkią knygą „Kalvio Ignoto teisybė“.
Depresiją keliantis prievartinio nuobodulio sadizmas turbūt yra baisesnis už fizinį. Į depresiją varanti šiuolaikinė Lietuvos politika – tarsi nepaskaitoma, tačiau privaloma, „Kalvio Ignoto teisybė“. Štai tada visuomenė ir nusprendžia, užuot toliau besikankinusi, geriau jau būti dvejetukininke ir taip negražiai pasirodyti sociologinių tyrimų ataskaitose.
Jie nesugeba patys rūpintis savimi? Atsiprašau, savimi jie rūpinasi daug geriau nei didžioji dalis intelektualų, taip pamėgusių nuvalkiotas klišes. Tiesiog jie paskaičiuoja, kad savimi rūpintis Airijoje bus daug patogiau nei Lietuvoje. Be to, ten niekas su kūju neaiškins, kokia turi būti teisybė. Ką? Jie nieko nenori girdėti apie naują išmislą, vadinamą viešąja erdve? Ir teisingai daro, nes pradėjus galvoti apims nyki depresija. Beliks tik iš visko tyčiotis arba keiktis.
Nes gelbėtojų jau nebeliko. Maža to, kad visi jie susidirbo. Naujieji žyniai, nuomonės formuotojai vienu balsu paskelbė, kad gelbėtojų apskritai neturi būti. Kad jie yra blogis. Gelbėtojus reikia užmušti dar negimusius. Prie žmonių jų negalima net artyn prileisti. Dabar ateina pilkųjų politikų, politikų be charizmos metas. Tai jie dabar pasakys ir pasiūlys žmonėms visko, ko šiems reikia, o tiksliau nieko nepasakys ir nieko nepasiūlys, nes ideali naujoji politika virs tokiu gražiu savitarnos supermarketu, kur kiekvienas apsitarnauja pats.
Jei tik pilkosios politikos pranašai susimąstytų ir pamirštų įsiėdusias klišes, iškart suprastų, kad žmonių noras turėti politinį gelbėtoją yra visiškai teisėtas ir netgi būtinas atstovaujamosios demokratijos elementas. Nereikia gelbėtojo sudievinti, tačiau be pasitikėjimo ir tikėjimo žmogumi, už kurį einu balsuoti, man visi tie jūsų rinkimai – dzin. Todėl ir politikai be charizmos - Dievo dovanos kažką nuveikti - yra blogi politikai. Jie gali būti tiktai gerais antro plano veikėjais, politikos juodadarbiais, kurie be tikro lyderio virsta tuščia vieta arba politikos šnekoriais, partiniais politologais. Tikras politikas veikti nori labiau nei šnekėti. Jis turi aistros keist pasaulį. Jis turi būti šiek tiek vizionierius. Juk jei nieko nenori gelbėti, ko eini į politiką?
Maža ko, ar ne? Juk gelbėtojas - ne profesija. Beje, neigiamą atspalvį žodis GELBĖTOJAS ėmė įgauti Sąjūdžio laikais, ir tai buvo senosios komunistinės propagandos pergalė prieš naujuosius politikus, kurie iš tikrųjų turėjo daugiau švento noro gelbėti Lietuvą nei realių politinių gebėjimų. Ir nuo to laiko gelbėtojai Lietuvoje tampa vis labiau juokingi.
Tačiau noriu būti suprastas teisingai. Istorija rodo, kad charizmatiniai lyderiai – gelbėtojai iš tikrųjų gali būti labai pavojingi. Pats pilkiausias politikas būtų daug geriau nei koks Hitleris ar šiuolaikinis hitleriukas. Tačiau blogieji gelbėtojai paprastai ir ateina į valdžią tada, kai politiką būna nususinę pilkieji jos personažai.
Išvada labai aiški. Politika be charizmatinių lyderių yra mirusi politika. Kai niekas nebenori nieko gelbėti, politika virsta nuobodžiu juodu darbu, prasmingu tik tiems, kurie iš jo užsidirba. Taigi dėl politinės depresijos kaltinti reikia ne visuomenę, o ją apvylusius gelbėtojus ir neurotišką elitą, kuris jau nebenori nieko gelbėti.
Ir pabaigai, bėgdami nuo depresijos, grįžkime prie lenkų pamokos. Turbūt visoje Rytų Europoje turi praeiti tie keli dešimtmečiai ar keliolika metų, kad senoji postkomunistinė politika galutinai paliktų nuskurusią viešąją erdvę ir pasitrauktų į savo prabangias Crowne Plazas. Tačiau mūšį dėl gyvybinės erdvės naujoji politika gali laimėti tik pasitelkusi gerąjį populizmą. Nes postkomunistinės sumaišties nualinta, tačiau laisvėjanti visuomenė nori, kad pagaliau būtų išgirstas ir jos žodis. Nors tas žodis ir ne visada būna labai protingas.
Tačiau ir lenkų pavyzdys rodo, kad dabar svarbiausia - atsirinkti tarp sveiko ir nesveiko populizmo. Jei ne istorija, tai pats gyvenimas to išmokys. Blogasis gelbėtojas populistas, siekdamas valdžios, naudojasi žemesniąja žmogaus psichikos dalimi ir vienija visuomenę, traukdamas ją žemyn, į praeitį. Kartais jis pasitenkina tik paprasčiausių baimių ir paplitusių prietarų eksploatavimu. Tačiau kartais toks uždegantis tamsiųjų klodų atvėrimas gali sukelti ir masines psichozes.
Gerasis gelbėtojas populistas patraukia visuomenę, protingai reikšdamas jos teisėtus norus. Jis vienija žmones aukštesniąja jų sielos dalimi ir kartu su visais ieško kelių į geresnę ateitį. Jis uždega visuomenę, įveikus baimes, eit į priekį ir įkvepia pasididžiavimą bendrumu. Tai jokiu būdu ne koks autokratiškas vedlys. Ir todėl neidealioj politikoj jis visada turi būti pasiruošęs priimti turgaus mokytojo, pirmo demokratijos kankinio Sokrato likimą. Tai reiškia - mirti už ar dėl demokratijos.
Čia reikia daug narsos ir bent šiek tiek charizmos. Ir politika iš nuodų virs vaistais.
