Parlamentarai po kelių savaičių pradės rimtąją kitų metų biudžeto svarstymų fazę. Sunku pasakyti, ar įvykęs Su–27 incidentas privers daugelį parlamentinių balandžių suspurdėti. Ar Lietuvos kariuomenei kitąmet vėl bus paskirta finansinė „duonos ir vandens” dieta, ar bus skirta pinigų ir „sviesteliui”, priklausys nuo keleto aspektų. Tai lemia tiek biudžeto teikėjo – Vyriausybės – pozicija, tiek politinė parama parlamente.
Krašto apsaugos ministras socialdemokratas Gediminas Kirkilas jau kelissyk užsiminė gaunąs iš premjero ir finansų ministro ženklų, kad kitąmet tiesiogiai kariuomenės reikmėms bus atseikėta 0,05 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) daugiau nei šiemet. Ši suma prilygtų maždaug 120 milijonams litų – maždaug tiek, kiek NATO sąjungininkai Lietuvai rekomenduoja skirti būtiniausiems kariuomenės modernizavimo darbams, ginkluotės įsigijimų ir infrastruktūros gerinimo reikmėms. Jei versija apie Vyriausybės vadovo ir finansų ministro palankumą gynybos biudžeto augimui nėra G.Kirkilo mėginimai viešai „paspausti” minėtuosius pareigūnus ir Vyriausybė išties pasiruošusi pateikti kariuomenei turtingesnį krepšelį, jau šis tas.
Kita vertus, net jeigu premjerą dar tektų įtikinėti – šiam reikalui palankesnio meto nei dabar nebus. Rusijos piloto Valerijaus Trojanovo prie Nemuno nutrūkęs skrydis, be būtinybės tobulinti Aljanso sankcionuotos oro policijos procedūras, atkreipė dėmesį į akivaizdžias oro erdvės stebėjimo infrastruktūros spragas.
Keistus viražus išdarinėjęs, nuolatos skrydžio aukštį keitęs Rusijos naikintuvas tai pasirodydavo radarų ekranuose, tai iš jų išnykdavo. Reikšmingi civilinės aviacijos radarų duomenys paprasčiausiai nepasiekė kariškių vadovaujamo oro erdvės stebėjimo centro Karmėlavoje – trūksta pinigų nutiesti duomenų perdavimo šviesolaidžius, nors jau seniai priimtas politinis sprendimas sujungti karinius ir civilinius radarus į vieną tinklą. Tiesioginis tokios spragos padarinys – NATO jungtinio oro operacijų centro Vokietijoje uždelsta reakcija apsisprendžiant, ar kelti į orą Zokniuose dislokuotus NATO naikintuvus.
Vokiečių „fantomai”, gavę įsakymą, startavo per aštuonias minutes – dukart greičiau negu privalo, tačiau Rusijos naikintuvo nuolaužos tuo metu jau rūko Plokščių žemės ūkio bendrovės laukuose. Ką šioje situacijoje kaltinti, žinant, kad minėtieji trūkstami šviesolaidžiai – tik nedidelė detalė lėšų deficito kontekste, kad dėl „balandžių” globojamo krašto apsaugos finansavimo atsilikimas nuo užsibrėžtų tikslų pasiekė nerimą keliantį mastą?
Diskutuojant apie krašto apsaugos išlaidas, būtina nusigręžti nuo kitų valstybės sričių. Socialinei sričiai, švietimui, sveikatos apsaugai pinigų taip pat trūksta, nors šioms sritims atriekiama ir 6, ir 8 procentai bendrojo vidaus produkto. Krašto apsauga, kurios išlaidoms deklaruojami mitiniai 2 procentai BVP jau seniai duoda peno populistų ir antiglobalistų demagogijai, niekada tiesiogiai negavo daugiau nei 1,48 proc. BVP – šio 2003 metais pasiekto rekordinio rodiklio piniginė išraiška tuomet prilygo 814 milijonų litų.
Pastaruoju metu tapo madinga smerkti praktiką, kai iš krašto apsaugos biudžeto skiriama lėšų – vadinamoji delta – tiesiogiai su gynyba nesusijusioms sritims, būtent VRM vidaus tarnybos dviem pulkams ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai. „Deltos” sąvoka atsirado 1999–aisiais, kai KAM išlaidos sudarė 1,12 proc. BVP (480 mln. litų), o vidaus pulkų ir pasieniečių poreikiams iš jų atiteko apie 50 mln. litų (0,08 proc. BVP). Po metų, kai, orientuojantis į vis labiau realią narystę NATO, gynybos išlaidos buvo padidintos iki 1,77 proc. BVP (796 mln. litų), „delta” išaugo penkeriopai, iki 0,44 proc. BVP.
2001–2004 metais gynybos išlaidos svyravo ties 1,8 proc. BVP riba, tačiau jos kasmet didėjo po keliasdešimt milijonų litų dėl pasaulį stebinusio Lietuvos BVP augimo. Nemažos įtakos gynybos finansavimui turėjo ir tuo metu vykęs valstybės įmonių privatizavimas, kariškiams teko dalis lėšų, gautų pardavus elektros ūkį ir kitas įmones. „Delta” šiuo periodu nežymiai mažėjo, pasieniečiams ir vidaus pulkams kasmet per KAM nubyrėdavo po 100–200 milijonų litų.
Lietuva nebuvo vienintelė „deltos” taikytoja tarp NATO valstybių ar kandidačių. Kitose šalyse su tiesioginiais gynybos pajėgumais nesusijusių sričių „maitinimas” pasiekė tokį lygį, kad 2004 metais per NATO viršūnių susitikimą Stambule Aljanso vadovai buvo priversti patikslinti ginkluotųjų pajėgų apibrėžimus ir sugriežtinti požiūrį į tiesiogiai su gynyba nesusijusių sričių finansavimą per kariuomenės biudžetą. Paradoksalu, tačiau būtent 2004–aisiais, Lietuvai tapus faktine NATO nare ir priėmus Aljanso žaidimo taisykles, buvo padarytas didžiausias akibrokštas.
2005–ųjų biudžete gynybai numatyta 1,99 proc. BVP (1 mlrd. 329 mln. litų), tačiau, palyginti su 2004–aisiais, „delta” didinama du kartus – nuo 0,35 proc. iki 0,72 proc. BVP.
Ignoruojant kelissyk garsiai Aljanso pareigūnų išsakytą susirūpinimą dėl „deltos“, realius gynybos poreikius, pribrendusį ginkluotųjų pajėgų modernizavimą, tiesioginės išlaidos Krašto apsaugos ministerijai ir kariuomenei per metus sumažėja nuo 1,41 proc. BVP (857 mln. litų) iki 1,24 proc. BVP (847,5 mln. litų). Kodėl taip pasielgta? Ar lėmė šalies vidiniai politiniai sukrėtimai (prezidentūros skandalas ir Rolando Pakso apkalta, pirmalaikiai Prezidento rinkimai ir Seimo rinkimai), nukreipę dėmesį nuo nepopuliarios karinės temos? Ar biudžetą planavę A.Brazausko socialdemokratai buvo susirūpinę tik siekiu išgyventi per rinkimus? Šie retoriniai klausimai yra ir pagrįsti, ir spekuliatyvūs. Akivaizdu, kad tuometiniai Krašto apsaugos ministerijos vadovai pasielgė pernelyg politiškai korektiškai, ne „vanagiškai”.
Galbūt tuometinis ministras Linas Linkevičius dėl per silpnų ryšių su jį į ministrų kabinetą skyrusiais socdemais nepajėgė įtikinti premjero deramai pažiūrėti į gynybos lėšas ir jų prioritetus, o galbūt buvo pernelyg susirūpinęs ir savo išlikimu poste po Seimo rinkimų. Tą patį galima būtų teigti ir apie parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovą socialliberalą Alvydą Sadecką, kuris, užuot pabuvęs „vanagu”, elgėsi kaip „balandis”. Lyg nujausdamas padėties beviltiškumą, į kovos su korupciją sritį pasitraukė KAM sekretorius Povilas Malakauskas, iki tol sėkmingai ir atsakingai dirbęs kariuomenės reformų srityje ir gerai jautęs NATO nuotaikas.
Griaustinis sugriaudėjo šiemet, tik daug anksčiau nei nukrito V.Trojanovo lėktuvas. Lietuva vasarą tik milžiniškomis asmeninėmis kai kurių karininkų, pareigūnų ir diplomatų pastangomis pajėgė „įsiūbuoti” Provincijos atkūrimo grupės Afganistano Goro provincijoje veiklą. O vasaros pabaigoje KAM vadovybė gavo iš Aljanso naujus pajėgų plėtros tikslus 2006–2008 metams – gerokai ambicingesnius ir sudėtingesnius nei dar neįvykdyti, stojant į NATO prisiimti tikslai 2004–2006–iesiems. „Svarbu turėti galvoje, kad Lietuvos įstojimas į NATO buvo investicija, o šios investicijos pelnas – su niekuo nepalyginamos saugumo garantijos.
Tačiau, norint gauti pelną, būtina įdėti pinigus. Kol Lietuva naudojasi saugumo garantijų teikiamais privalumais, ji privalo sugebėti skirti pajėgas dalyvauti Aljanso operacijose, kurios savo ruožtu sustiprins viso Aljanso saugumą”, – rugsėjo pradžioje BNS sakė pajėgų tikslus Lietuvoje pristatęs aukštas NATO planavimo pareigūnas Frankas Bolandas. Jo teigimu, pajėgų tikslų, nustatytų 2004–aisiais, Lietuvai dar nepavyko įgyvendinti, tačiau Aljansas prašo Lietuvą parengti papildomų pajėgumų, kurie ypač svarbūs, norint užtikrinti galimybę veiksmingai veikti mūšio lauke ir deramai apsaugoti karius.
Anot NATO eksperto, naujieji pajėgų tikslai pirmiausia nukreipti į informacijos ir ryšio sistemų įsigijimą ir įdiegimą, žvalgybos sustiprinimą ir perdislokuojamų paramos elementų parengimą. Be vandenvalos junginių, jau atliekančių budėjimą NATO greitojo reagavimo pajėgose, ekspertas nurodė būtinybę stiprinti ir plėtoti perdislokuojamus medicininės paramos, transporto ir inžinierinius padalinius, junginius, galinčius aptarnauti aerodromus ir jūrų uostus. Be to, Aljansas siūlo Lietuvai ir toliau daug dėmesio skirti kariuomenės specialiosioms pajėgoms. Kaip žinoma, Specialiųjų operacijų junginio (SOJ) kariai dvejus metus atliko kovinę misiją JAV vadovaujamoje operacijoje „Enduring Freedom” Afganistane ir pelnė puikius JAV ir Aljanso ekspertų vertinimus. Šiuo metu SOJ eskadronas budi NATO greitojo reagavimo pajėgų parengtyje.
Anot eksperto, SOJ būtina įsigyti asmeninių ryšio ir informacijos prietaisų, reguliariai vykdyti intensyvų pasirengimą misijoms bei įsigyti techninių priemonių, leidžiančių SOJ karius nepastebimai infiltruoti į veiksmų zoną. Eksperto nuomone, šių 2006 metų tikslų įgyvendinimui tektų padvigubinti šiuo metu kariuomenės modernizavimui skiriamas lėšas. Lietuvos karinių ekspertų nuomone, siekiant, kad kariuomenė turėtų patikimą, modernią, NATO reikalavimus atitinkančią ginkluotę ir kovinę techniką ne tik misijose tarnaujantiems kariams, būtina, kad tam būtų skiriama maždaug 25 procentai tiesiogiai kariuomenei skiriamų lėšų. Tarp aktualiausių užduočių – darbo rezervus išeikvojusių transporto lėktuvų „An–26” pakeitimas, šaulio ginkluotės, logistinės įrangos ir apsaugos priemonių nuo masinio naikinimo ginklų įsigijimas.
Jei Lietuvoje pritrūks „vanagiško” spaudimo, iškils neigiamų pasekmių nacionaliniam saugumui. Kariuomenė ne tik nebepajėgs reaguoti į realias misijose kylančias grėsmes, bet ir vykdyti pačių misijų, liks neišplėtota, vadinasi, neveiksminga, kariuomenės infrastruktūra. Susilpnės Lietuvos – vienos NATO grandies – atgrasinimo veiksnys. O kam baisus vanagas be snapo ir nagų?
Autorius yra naujienų agentūros BNS vyr. redaktoriaus pavaduotojas, gynybos ir užsienio politikos apžvalgininkas
