Vidutinis amerikietis nelinkęs analizuoti, kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija.
Prieš keletą dienų įvykęs Valdo Adamkaus susitikimas su Jungtinių Valstijų prezidentu George’u W.Bushu spėtas pavadinti istoriniu dėl keleto priežasčių. Manoma, kad televizijų tinklo NBC parodytas Baltųjų rūmų šeimininko susitikimas su mūsų šalies vadovu, speciali laida su V.Adamkumi mums yra puiki reklama. Kiek tai prisidės prie Lietuvos, kaip išties solidžios, patikimos šalies, įvaizdžio, kalbamės su ilgamečiu radijo stoties “Amerikos balsas” žurnalistu, dabar Lietuvos radijo korespondentu Jungtinėse Valstijose Romu Kasparu.
- Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus susitikimas su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Gorge’u W.Bushu buvo parodytas trečiadienį per vieną televizijos tinklą, turintį daug stočių įvairiuose šalies miestuose. Tai privatus National Broadcasting Corporation (NBC) televizijos stočių tinklas. Faktiškai, tai buvo valandos trukmės programa, kurios tikslas - parodyti JAV prezidento darbo dieną. Prezidentas V.Adamkus toje programoje buvo matomas labai trumpai, apie 4 sekundes.
Daug svarbesnė buvo sekmadienio programa “One on One”, transliuota per tą pačią NBC. Šita pusės valandos programa buvo skirta pasikalbėjimui su Prezidentu V.Adamkum ir jis tą progą išnaudojo pasigėrėtinai. Bet nemanau, kad tai turės kažkokio poveikio Lietuvos įvaizdžiui Jungtinėse Valstijose. Programa transliuota sekmadienio vidudienį. Ir paprastai ją žiūri tam tikro profilio žiūrovai, ne visa šalis. Politika, o dar labiau užsienio politika, nėra ta tema, kuri domintų vidutinį amerikietį. Sekmadienių popietėmis, dominuoja sportas. Beje, nesupraskite klaidingai, labai vertinu sportą. Jei ne sportas, Lietuva būtų dar mažiau žinoma pasaulyje.
- Vis dėlto, kokio atgarsio susilaukė NBC laida “One on One” tarp amerikiečių bei Amerikos lietuvių?
- Nesutikau nė vieno amerikiečio, kuris būtų apie tą laidą užsiminęs. Bet tai nereiškia, kad ji liko nepastebėta Valstybės departamento, ar vyriausybės sluoksniuose. Amerikos lietuviai - visai kitas dalykas, kitos pažiūros, kitas reikalo įvertinimas ir lūkesčiai. Lietuviams ji buvo labai svarbi, nes tiek dėmesio Lietuvai nebuvo parodyta nuo Sovietų Sąjungos žlugimo laikų, kai JAV žiniasklaidoje Lietuva buvo minima labai dažnai.
- Kaip manote, kiek Amerikos verslininkų išgirdo V.Adamkaus kvietimą atvykti pasidairyti ir investuoti Lietuvoje, kad čia saugus investicinis klimatas?
- Negalėčiau pasakyti kiek verslininkų išgirdo Lietuvos vadovo kvietimą. O dėl saugaus klimato investicijoms, tai turiu abejonių, kad taip būtų manoma čia, JAV. Apie “saugų klimatą” bus galima kalbėti Lietuvai įstojus į NATO, ir tai, mano nuomone, yra viena pagrindinių paskatų Lietuvai siekti narystės toje organizacijoje. Pavyzdžiui, Lenkijoje - užsienio kapitalo įdėjimai padidėjo tris kartus nuo to laiko, kai ji buvo priimta į NATO. Manau, kad taip bus ir Lietuvoje. Reikia neužmiršti, kad kalbama apie privatų kapitalą. Ir jis labai nemėgsta nesaugumo. Kam rizikuoti, jei galima investuoti kur yra saugu arba saugiau - tokių vietų pasaulyje apstu. Tiesa, pelningumas skatina rizikuoti kapitalu. Rizika ir pelningumas yra tiesiogiai proporcingi - juo didesnis numatomas pelnas, tuo labiau linkstama rizikuoti. Bet abejoju, kad Lietuva tuo požiūriu būtų labai patraukli rizikos nemėgstantiems investuotojams.
- Ką apskritai dauguma amerikiečių žinojo iki šiol apie Baltijos šalis, Lietuvą, kaip vertina ju galimybes?
- Labai mažai. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių įdirbis JAV dar labai mažas, tad ir jų galimybės dar nėra aktuali tema. Jei kalbame apie komercines galimybes, tai būtina, kad Lietuvos gaminiai būtų konkurencingi kokybės ir kainų atžvilgiu. Reikia neužmiršti, kad visos pasaulio valstybės stengiasi eksportuoti į JAV ir Lietuvai reikia su tomis šalimis rungtis. Niekas neduoda nieko veltui ir neatsižvelgia į faktą, kad Lietuva visai neseniai atgavo nepriklausomybę, tad nerealu tikėtis lengvatų. Kova už būvį prasideda nuo pirmos gimimo dienos. Čia ne kapitalizmo, o gamtos dėsnis, tad nereikia gyventi iliuzijomis.
- Ar buvo nors vienas Baltijos šalių prezidentas priimtas Baltųjų rūmų šeimininko taip, kaip V.Adamkų priėmė G.W.Bushas?
- Ne, nebuvo. Prezidentas V.Adamkus yra pirmasis. Maža to, Lietuvos prezidentas buvo paprašytas tarpininkauti ir perduoti žinią kaimynams, ir ne kaimynams, kad niekas į NATO nepateks ant kažkieno skvernų. Tai reikšmingas perspėjimas ir vertas dėmesio pasitikėjimas Vilniumi.
Iš kitos pusės, nereikėtų pamiršti premjerės Kazimieros Prunskienės susitikimo su dabartinio JAV prezidento tėvu George’u Bushu. Tai buvo sensacija į kurią tuomet atkreipė dėmesį JAV žiniasklaida. Lietuvos vardas tuomet skambėjo viso pasaulio žiniasklaidoje, bet nūdien taip nebėra. Lietuva pasaulio nebestebina! Prezidento V.Adamkaus susitikimo su prezidentu G.W.Bushu atveju, sensacijos elemento nebebuvo. Buvo kalbama visai kitomis temomis, kitais reikalais, ir aplinkybės visai kitos. Prezidentas V.Adamkus, geriau negu bet kas kitas iš lietuvių, žino kaip veikia JAV administracija ir vyriausybė, ir suvokia, kad Lietuva JAV užsienio politikoje jokio ypatingo vaidmens neturi, tad jis galėjo pasikliauti tik diplomatija, kitaip sakant, galimybių menu. Neabejoju, kad jis tai sėkmingai padarė, nes dar šalia kitų dalykų, galėjo kalbėti JAV prezidentui suprantama kalba, o to negali daug kitų įtakingų Lietuvos politikų.
- Iki šiol tiek NATO plėtros, tiek pačios Aljanso vykdomos politikos lokomotyvu buvo Amerika. Ar ji liks tokia ir toliau, ar nepasikeis JAV politika Europoje? Mat pastarosiomis savaitėmis lenkų politologai prabilo apie tai, kad stipriai pasikeitus geopolitinei padėčiai Rusijos pietuose, Azijoje, gali ženkliai keistis ir JAV politika Europoje?
- Negaliu atsakyti ir šitą klausimą, bet abejočiau, kad JAV keistų savo politiką Europoje dėl geopolitinės padėties Rusijos pietuose. Vašingtonui dabar labiausiai rūpi sudaryti koaliciją prieš terorizmą, tad Europos šalių, įskaitant Lietuvos, svarba gali tik didėti.
- Vis dėlto Lietuvoje dar esama nemažai skepsio dėl mūsų šalies narystės NATO. Kaip Jūs įvertintumėte, kokios naudos turės mūsų šalis ir žmonės, Lietuvai tapus šio elitinio klubo nare?
- Taip, žinau, bet ar yra kita išeitis? Nėra iš ko pasirinkti! Lietuvai reikia užsienio kapitalo įdėjimų ir jie neateis iš Rytų. Jau minėjau, kad be narystės NATO ir jos teikiamos užuovėjos, Vakarai verčiau savo kapitalą įdės ten, kur jis saugus.
Pagaliau ir pati Rusija jau kalba apie narystę NATO. O dėl gyventojų skepsio, manau, reikia daugiau informacijos, įtikinamų diskusijų ir samprotavimų apie Lietuvos ateitį neprisijungus prie bloko. Visas pasaulis jungiasi į blokus, tad nematau kito kelio Lietuvai. Šiuo atveju turiu galvoje ir NATO, ir ES.
- Kaip vertinate per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje įvykusius pokyčius, šalies raidą?
- Vertinu teigiamai. Bėda tik ta, kad tie pokyčiai Lietuvoje ne visur vienodi. Norėčiau matyti pažangesnį žemės ūkį. Lietuvos žemės ūkio įnašas į bendrą nacionalinį produktą, jeigu neklystu, siekia tik 8 proc., bet pareikalauja, rodos 23 proc. darbo jėgos.
Gyvenant anoje Atlanto pusėje, sunku pasakyti kur baigiasi Lietuvos vidaus ir prasideda užsienio politika. Bet apskritai, atrodo, kad Lietuvos vidaus politika šiuo metu tarnauja užsienio politikai. Tai suprantama ir manau, su laiku Lietuvos vidaus politika įgaus ryškesnį savitą veidą. Manau, su tokiu vertinimu daug kas Lietuvoje nesutiks, bet taip atrodo žvelgiant iš toli.
- Kokios priežastys, Jūsų manymu, jau 10-12 metų kliudė kurti kvalifikuotą, aukštesnių moralinių ir etinių standartų administracinį aparatą?
- Ir vėl, žvelgiant iš toli: nenoras ar nesugebėjimas atsisakyti įprastų standartų (įleidusių šaknis per pastaruosius 50 metų), korupcija.
Kai Lietuvos Seimo pirmininkui tenka prašyti, kad Seimas nenusmuktų iki
Vladimiro Žirinovskio lygio ir aiškinti, kad televizijos kameros parodo ir “dvasinę žmogaus negalią”, tad ką čia bepridėsi. Diagnozė nustatyta.
- Ar jau galima kalbėti apie naują Lietuvos lyderių kartą?
- Manau, dar ne. Matau daug jaunų žmonių svarbiuose postuose, bet jie vis dar, deja, vadovaujasi senu modeliu. Aišku, yra išimčių, bet dar ne taisyklė. Beje, labai gerai nuteikia jaunieji Lietuvos diplomatai. Tai teigiu iš patirties su jais. Vašingtone teko, ir tenka, bendrauti su žmonėmis, neleidžiančiais abejoti Lietuvos ateitimi.
- Kodėl Lietuvos visuomenė, nepaisant patirtų represijų, trėmimų vis dar tokia nostalgiška praeičiai?
- Kaip tik norėjau, kad jūs man atsakytumėte į šitą klausimą.
- Kiek Lietuva, Jūsų akimis, jau kapitalistinė ir kiek vis dar gajus socializmas?
- Mano akimis visai nekapitalistinė. Yra daug manančių, kad valstybė turi jais rūpintis, o turėtų būti priešingai - jie turėtų rūpintis valstybės gerove ir ateitimi, nes ir jų vaikų vaikams teks čia gyventi. Tai lyg užburtas ratas, kurį būtina perkirsti. Įsijungimas į Vakarų struktūras šiuo reikalu gali būti lemtingas.
- Kodėl mūsų piliečiai tokie atlaidūs politikų klaidoms?
- Turbūt, kad nėra didelio pasirinkimo. Beje, mano nuomone, per mažai moterų dalyvauja valstybės valdymo struktūrose. Yra daug sugebančių moterų, bet jos negali užimti atsakingų pareigų dėl to, kad jos yra moterys - jų pareigos virtuvė ir vaikai. Šitą požiūrį būtina kuo greičiau išgyvendinti iš visuomenės sąmonės, padaryti galą diskriminacijai, nebent Lietuva norėtų ir toliau likti trečio pasaulio šalimi.
- Mūsų, o ir Vakarų, spaudoje gausu pranešimu apie naujosios emigrantų bangos iš Lietuvos Vakaruose daromus nusikaltimus. Ar netampame banditų “eksportuotojais”?
- Negaliu ginčytis. Deja, taip yra. Lietuvis nusikaltėlis jau ne naujiena nei Vakarų Europoje, nei JAV. Jokia retenybė matyti lietuvį Čikagos kalėjime. Tiesa, yra ir gerų pavyzdžių. Bet tai neguodžia - kenčia Lietuvos įvaizdis pasaulyje. Nesiryžtu gilintis į priežastis nusikaltimų, kompromituojančių Lietuvos vardą, bet spėčiau, kad tai Lietuvai nepalankių istorinių aplinkybių pasekmės.
- Kodėl ankstesnės emigrantų bangos stengėsi išlaikyti lietuvybę, net ja užkrėsdavo gyvenančius čia, Lietuvoje, o dabar skubama kuo greičiau nutautėti?
- Jei kalbame apie pabėgusius iš Lietuvos politiniais sumetimais, per Antrąjį pasaulinį karą, tai jų sąmonėje buvo noras ir ryžtas grįžti, ir tai jie įdiegė savo jaunimui. Dabar atvyksta visai kitokie žmonės, tad ir jų pažiūros į lietuvybę yra paviršutiniškos. Lietuvybė jiems nėra jokia vertybė, ypač jei mato kažkokią nauda įsiliedami į vietos visuomenę.
- Kai kas sako, kad Lietuvos žiniasklaida duoda prastą toną. Kaip Jus vertinate mūsų žiniasklaidą?
- Manau, žiniasklaida nėra jokia išimtis - galioja paklausos ir pasiūlos dėsnis. Žiniasklaida pateikia tai, ko skaitytojai ar klausytojai iš jos tikisi. Jei skaitytojams patinka “prastas tonas” ir jie tokią spaudą perka, nėra ko tikėtis “gero tono” iš spaudos. JAV daugybė tokių laikraščių, kaip ir Lietuvoje, net blogesnių, tiesiog šlamšto. Susipratęs skaitytojas jų neperka. Tokiam skaitytojui yra gerų laikraščių - tarptautinio lygio, bet tokių laikraščių nėra daug.
Lietuvos spauda manęs netenkina. Labai nuvilia vieno laikraščio skaitytojų pastabos ir atsiliepimai - bet šiaip, yra pakankamai vertingos spaudos.
- Iki šiol Lietuvoje daugelį metų buvote pažįstamas kaip “Amerikos balso” radijo korespondentas. Kodėl iškeitėte “Amerikos balsą” į Lietuvos radiją?
- Taip. Ilgai dirbau “Amerikos balse” ir darbo nekeičiau, bet sumažino etatus - nuo 6 iki 2. Liko tik daug ilgiau už mane “Amerikos balse” išdirbę žmonės. Tuo ir baigėsi mano karjera “Amerikos balse”. Ruošiausi rašyti knygą, bet mane susirado Lietuvos radijo Naujienų tarnybos vadovas Audrius Braukyla. Tad ir vėl, kaip girdite, retkarčiais kalbu per Lietuvos radiją. Radijas tai toks bjaurus dalykas - kartą patekęs į kraują, niekad žmogaus neapleidžia.
