Buvęs politikas neįgaliojo vežimėlyje prašo išmal­dos ir vagia iš parduotuvės?

Ne­ga­li ži­no­ti, ka­da li­ki­mas taip smogs, kad pasikeis ta­vo gy­ve­ni­mas. To­kio po­sū­kio grei­čiau­siai ne­si­ti­kė­jo ir 58 me­tų Lais­vū­nas Gon­tis – bu­vęs Plun­gės po­li­ti­kas, ku­ris da­bar pik­ti­na žmo­nes pra­ši­nė­da­mas pi­ni­gų ir ci­ga­re­čių. Kas­dien šis vy­ras sa­vo ve­ži­mė­liu at­rie­da į tur­gaus te­ri­to­ri­ją, už­va­žiuo­ja prie par­duo­tu­vės „Iki“, esan­čios Lais­vės g. 5, ir įsi­tai­so prie du­rų. Tur­gaus (tiks­liau – UAB „Plun­gu­pė“) direktorius Mo­des­tas Grum­blys, nuo­lat su­lau­kian­tis žmo­nių skun­dų, nebe­ap­si­ken­tė – krei­pė­si pa­gal­bos į po­li­ci­ją ir į Sa­vi­val­dy­bę.

Ge­gu­žės 24 die­ną M. Grum­blys sa­vo raš­te Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jai ir po­li­ci­jai nu­ro­dė, jog prie mi­nė­to pre­ky­bos cen­tro jau ku­rį lai­ką ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je sė­din­tis vy­ras pra­šo žmo­nių iš­mal­dos. Ar jis tik­rai ne­įga­lus, dar ky­la abe­jo­nių, mat su ko­jo­mis pats pa­si­stu­mia ve­ži­mė­lį.

Taip pat šis vy­riš­kis įva­žiuo­ja ir į par­duo­tu­vę, va­gia smul­kius mais­to pro­duk­tus. „Bu­vo­me iš­kvie­tę po­li­ci­ją, bet jie at­vy­kę pa­aiš­ki­no, jog po­li­ci­ja ne­at­lie­ka iš­mal­dos pra­šy­to­jų bau­dė­jų funk­ci­jos – tai turin­ti at­lik­ti Sa­vi­val­dy­bė“, – sa­ko­ma raš­te. M. Grum­blys ak­cen­tuo­ja, jog ki­ti mies­tai ra­do bū­dų ko­vo­ti su iš­mal­dos pra­šy­to­jais, tad ne­gi ne­ga­li­ma su­si­tvar­ky­ti ir Plun­gei?

„Plun­gės ži­nioms“ UAB „Plun­gu­pė“ di­rek­to­rius tei­gė, jog šis žmo­gus prie par­duo­tu­vės įsi­tai­sė ne taip se­niai – gal prieš po­rą mė­ne­sių, ta­čiau bū­na kas­dien. Tie­siog pa­si­ro­do, pa­bū­na ir vėl iš­va­žiuo­ja, taip po ke­lis kar­tus. Jis kal­bi­na žmo­nes, pra­šo pi­ni­gų, ci­ga­re­čių. Perspėtas el­gia­si ag­re­sy­viai, to­li pa­siun­čia par­da­vė­jas. Ne kar­tą buvo nu­tver­tas va­gian­tis men­ka­ver­tes pre­kes. Pa­vyz­džiui, sū­re­lius.

M. Grum­blys sa­kė ne­ži­nan­tis nei to žmo­gaus am­žiaus, nei iš kur jis. Kal­ban­tis el­gė­si prie­šiš­kai ir pik­tai, aiš­ki­no nie­ko blo­go ne­da­ran­tis – tie­siog sė­din­tis vie­šo­je vie­to­je! Pa­aiš­ki­nus, jog tai – pri­va­ti teri­to­ri­ja, ne­no­rė­jo nė klau­sy­tis. „Mes tik pra­šė­me jo ne­sė­dė­ti prie pa­sta­to ir ne­pra­ši­nė­ti iš­mal­dos“, – tei­gė pa­šne­ko­vas. Esą tai vieninte­lis toks nuo­la­ti­nis iš­mal­dos pra­šy­to­jas tur­gaus te­ri­to­ri­jo­je per 15 jo dar­bo me­tų. Dar pri­dū­rė, jog el­ge­tau­jan­čius žmo­nes pats pakal­bi­na, pa­klau­sia, gal ko nu­pirk­ti. „Daž­niau­siai po to­kio klau­si­mo esu „pa­siun­čia­mas“. Va­di­na­si, tai ne mais­to trū­ku­mo pro­ble­ma, o no­ras ap­si­rū­pin­ti ki­to­mis pre­kė­mis“, – įsi­ti­ki­nęs M. Grum­blys.

Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Čes­lo­vas Ker­paus­kas pa­tvir­ti­no ga­vęs UAB „Plun­gu­pė“ di­rek­to­riaus prašy­mą, per­siun­tė jį vyr. spe­cia­lis­tams, be­si­rū­pi­nan­tiems vie­šą­ja tvar­ka. Jie ir iš­si­aiš­kins si­tu­a­ci­ją, per­spės vy­riš­kį, kad neelgetautų. Ir dar – ki­tų mies­tų sa­vi­val­dy­bių ta­ry­bos yra pa­si­tvir­ti­nu­sios tvar­ką, ku­rio­je nu­ma­ty­tas drau­di­mas el­ge­tau­ti vie­šo­se vietose. Pa­sak Č. Ker­paus­ko, ko ge­ro, teks to­kią tvar­ką pa­si­tvir­tin­ti ir mums.

Ge­gu­žės 24-osios po­pie­tę vy­ras ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je taip pat sė­dė­jo prie „Iki“ par­duo­tu­vės. Jis su­ti­ko su mu­mis pa­si­kal­bė­ti, o pa­pra­šy­tas pri­sis­ta­ty­ti, pa­da­vė net vi­zi­ti­nę kor­te­lę, kur pa­ra­šy­tas ad­re­sas, tele­fo­no nu­me­ris ir kad jis – Lais­vū­nas Gon­tis. Tie­sa, ad­re­sas jau pa­si­kei­tęs – bu­vo nu­ro­dy­ta Bi­ru­tės gat­vė, se­ne­lių glo­bos na­mai. Da­bar mi­nė­jo gy­ve­nan­tis M. K. Čiur­lio­nio gat­vė­je pas su­gy­ven­ti­nę, su ku­ria su­si­pa­ži­no gu­lė­da­mas li­go­ni­nė­je.

Pa­klaus­tas, ką čia kas­dien vei­kia, vy­ras gud­riai at­sa­kė, kad spren­džia kry­žia­žo­džius, ir mik­liai iš­si­trau­kė už­ra­šų kny­gą su kryžiažodžių žur­na­lais. Pi­ni­gų ti­ki­no ne­pra­ši­nė­jan­tis, bet jei kas duo­da – ne­at­si­sa­ko. Ko­dėl prie šios par­duo­tu­vės įsi­tai­sė? To­dėl, kad jam pa­to­gu, ne­to­li – per 15 mi­nu­čių at­rie­da iš na­mų. Taip tris kar­tus per die­ną... Esą pa­si­mankš­ti­na, pra­si­blaš­ko, į žmo­nes pa­si­žiū­ri. Tiki­no ne­si­kei­kian­tis ir nie­ko ne­už­kliū­van­tis. Į tai, kad jo bu­vi­mas prie par­duo­tu­vės ki­tiems žmo­nėms ne­pa­tin­ka, at­kir­to, jog kai ku­riems juk ir sau­lė ne­pa­tin­ka!

Pa­sa­ko­jo, jog yra ki­lęs iš Šiau­lių, tu­ri aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą – yra bai­gęs Kau­no A. Snieč­kaus po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Nuo 1983-iųjų devy­ne­rius me­tus dir­bo Plun­gės dirb­ti­nių odų ga­myk­lo­je in­ži­nie­riu-pro­gra­muo­to­ju, jo žmo­na – tech­no­lo­ge. Pri­klau­sė Plun­gės ver­sli­nin­kų klu­bui, už­ėmė ir va­do­vau­jan­čias pa­rei­gas, tu­rė­jo įmo­nę, lan­kė­si užsie­ny­je, mo­ka ke­lias kal­bas, ak­ty­viai da­ly­va­vo po­li­ti­nė­je veik­lo­je.

Iš­ties in­ter­ne­to pla­ty­bė­se ga­li­ma ras­ti ir pla­tes­nę L. Gon­čio biografi­ją. Kaip toks žmo­gus ga­lė­jo tiek nu­si­ris­ti? Pa­na­šu, jog vienas iš drau­gų bu­vo al­ko­ho­lis. Da­bar vy­ras sa­ko ne­be­ge­rian­tis nė la­šo. Ta­čiau jau ne­bė­ra šei­mos – su žmo­na iš­si­sky­rė 2003-iai­siais, ji už­sie­ny­je.

Ten pat – ir du vai­kai, su ku­riais ne­ben­drau­ja. Dar tu­ri bro­lį, dirban­tį „Lie­tu­vos ge­le­žin­ke­liuo­se“, bet su juo tik kar­tais su­si­skam­bi­na. Pra­ra­do bu­tą Šiau­liuo­se. Ne­bė­ra ir svei­ka­tos – prieš de­šimt metų pa­žeis­tas stu­bu­ro slanks­te­lis, ne­įga­lu­mas – 80 pro­cen­tų. Ga­li tik pa­sto­vė­ti ir tru­pu­tį pa­ei­ti įsi­ki­bęs. Gau­na ne­įga­lu­mo pa­šal­pą – 400 eu­rų, ta­čiau be­veik vis­ką ati­duo­da su­gy­ven­ti­nei, ku­riai rei­kia iš­lai­ky­ti na­mą, mo­kė­ti mo­kes­čius... Jam duo­da tik 20 eu­rų. Ko­dėl nepra­šo dau­giau? Sa­ko bi­jan­tis ir pa­gal­vo­ti, kas bū­tų, jei pareikalau­tų dau­giau. Smar­ki jo mo­te­ris... Ko­dėl su ja gy­ve­na? La­bai my­li? Ne­my­li, bet vis tiek ge­riau nei se­ne­lių glo­bos na­muo­se, nebenori į val­diš­kus na­mus, kur ne­tu­rė­jo net sa­vo kam­po dviem dė­žėms kny­gų pa­si­dė­ti. Da­bar kny­gos pas su­gy­ven­ti­nę, ga­li iš­si­trauk­ti ir skai­ty­ti ka­da pa­no­rė­jęs.

„Juk aš nie­ko blo­go ne­da­rau čia bū­da­mas“, – at­si­s­vei­ki­nant pa­sa­kė ir pra­si­ta­rė, jog tu­ri sva­jo­nę – ti­ki, jog ka­da nors dar pa­kils iš neįga­lio­jo ve­ži­mė­lio ir prie par­duo­tu­vės ne­be­sė­dės.