Pirmą savaitę tvarkėsi pedantas – namai blizgėjo, besitvarkydamas jis rado kambarioko primėtytų kojinių vonioje, na, pagalvojo pedantas, vis tiek skalbsiu, - ir sumetė kartu su savo skalbiniais į skalbyklę. Susitvarkęs ėmėsi gaminti vakarienę ir pamatęs šaldytuve kambarioko konservus, vienus ir tuos pačius, kuriuos jis valgydavo per dienas, pedantas pamąstė pavaišinti nelaimėlį kambarioką vakariene. Negi gaila.
Kambariokas dėl vakarienės buvo ypač laimingas, ir kitą dieną pasisiūlė nupirkti produktų, nes gaminti jis nemoka, o pedantui puikiai sekasi. Po savaitės atėjo eilė tvarkytis kambariokui, kuris išsiurbė grindis, išnešė šiukšles ir manėsi, kad darbai jau atlikti. Pedantui teko ne tik aiškinti, bet ir parodyti nevalai kambariokui, kaip valomos dulkės, plaunamos grindys, todėl iš esmės jis berodydamas padarė už nevalą visus darbus.
Kitą savaitę vėl atėjo pedanto eilė, kuris išblizgino namus ir vėl sumetė plauti ne tik nevalos kojines, bet ir kitus drabužius, nes nuo jų trenkė nemalonus kvapas, o nevala drabužius skalbdavo tik tada, kai nebelikdavo nė vieno švaraus. Gaminti jis taip ir nebandė mokytis, bet jam patiko pirkti maistą, nes pedantas skaniai gamino. Taip jie išgyveno 2 mėnesius ir teko skirtis, nes pedantas visas įsiutęs rėkė: aš tvarkau, skalbiu, gaminu maistą, o tu nuperki maisto ir manai, kad visi darbai baigti. Pedantas jautė didelį nesąžiningumą, ir jo bičiuliai, kinkuodami galvas, pritarė, kad nevala tikrai naglas lopas. Ir gerai, kad jo atsikratė.
Aš esu tikra, kad skaitant šią dviejų vyrų gyvenimo kartu istoriją, jūs irgi galvojate, kad taip nesąžininga, arba manote, kad pedantas tiesiog kvailys, jog leidosi išnaudojamas. Bet jei pedantą vyrą šioje istorijoje pakeistume moterimi – nesąžiningumo faktorius būtų menkesnis arba visai išnyktų. Kodėl? Nes mes gyvename tarnaičių Lietuvoje. Netikit? Tuoj įrodysiu.
Naršydama feisbuke viename maisto gaminimo puslapyje moteris parašė: „Vyras atsidarė šaldytuvą, uždarė ir sako: nieko nėra, eik tu padaryk man valgyti.“
Dar kartą kartoju: eik TU PADARYK MAN valgyti!!!
Pirma mintis šovusi į galvą – šita moteris dirba namų šeimininke pas kažką namuose? Pasirodo, ne. Su ja kaip tarnaite kalba jos pačios nuosavas vyras. Dar keisčiau, kad tas komentaras sulaukė šimtų like paspaudimų. Šimtų, suprantat! Tiek mūsų šalyje gyvena moterų, kurios neatlygintinai dirba tarnais namuose, ir dar negana to, jas varinėja kaip šunį. Vyras duoda komandą: eik man padaryk tą, eik padaryk aną! Ir jos eina ir daro ir dar apie tai kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką! O kitos pritaria, nes toks jų gyvenimas: ponas vyras ir tarnas žmona.
Man kyla klausimas, kodėl jų tėvai jas auklėjo ir augino taip, kad užaugusios jos nuolankiai tarnauja šeimininkui? Taip, kad grįžusios po 8 valandų darbo kaip ir, beje, jų antra pusė, jos imasi nudirbti didžiąją buities darbų dalį? Kai ta kita pusė išneša šiukšles, ir čia visi darbai pabaigti, nes reikia pailsėti ant sofos prie TV arba pageiminti prie PC.
Įvairūs tyrimai rodo, kad kuo labiau išsivysčiusi šalis – tuo mažiau moterys atlieka neapmokamo darbo, kuriam mokslininkai net suteikė terminą antra pamaina. Nudirbi 8 valandas ofise, tuomet grįžti namo ir dar 4 valandas sukiesi prie puodų, vaikų, kitų buities darbų, kai tuo tarpu vyrai buities darbų atlieka 2 kartus mažiau.
Tie patys mokslininkai nurodo, kad visuomenėse vis dar gajūs stereotipai, kad moterys atsakingos už buitį ir vaikų priežiūrą, nes tai esą joms įgimta. Todėl mergaitės nuo mažens mokomos daugiau buities darbų, kurie net vadinami moteriškais, o berniukai užsiima vyriškais darbais. Be to, dėl tų pačių stereotipų moterims taikomas didesnis spaudimas. Pavyzdžiui, jei atvažiuojate į svečius ir tie namai netvarkingi, išėję jūs sakysite „Dieve mano, nu ir boba apsikuitusi, susitvarkyti namų negali“, nors tuose namuose gyvena 2 žmonės ir jie abu privalo tvarkytis.
Prisiminkite istorija apie pedantą ir nevalą. Dvigubi standartai? Aišku dvigubi.
Kita vertus, aš taip pat užaugau toje pačioje visuomenėje kaip ir minėtos tarnaitės, su tais pačiais stereotipais ir visuomenės spaudimu, tačiau aš niekada niekam negaminau ir netvarkiau, nes tai daro du žmonės, o ne vienas. Aš nesu nei vergė, nei tarnaitė, todėl taip ir nesielgiu. Esu turėjusi draugą, kuris nemokėjo gaminti, aš irgi nemokėjau gaminti. Todėl pusryčiams – nieko, pietums – nieko, vakarienei – lendi į miestą. Galiausiai mano tas draugas pradėjo mokytis gaminti ir net nešė man pusryčius į lovą.
Tačiau mano tėtis nuo pat vaikystė mane mokė, kad norint būti laiminga, man išvis nereikalingas vyras, visų pirma, turiu jaustis laiminga pati, juo labiau aš nieko, visiškai nieko neprivalau jam daryti, o juo labiau tarnauti. Mano tėtis mokė mane būti išdidžia ir oria. Jis man diegė, kad moters vertė nepriklauso nuo vyro, apskritai, moteris nėra vertinama pagal tai ji turi vyrą ar ne. Ir aš su siaubu klausydavau, kai draugės mama jai sakydavo, kad jei nemokės tvarkyti ir gaminti – joks vyras jos neves.
O dangau, ar jūs suprantate, kad ji išugdė savo dukrai tokią savivertę, kuri priklauso nuo to, turi vyrą ar ne? Todėl ar labai stebina tos moterys, kurios prieš kameras sako: „Kai negeria tai geras, bet kai prigeria, tai ir mane muša ir vaikus“? Ar siaubingai užmušto Mato motina, kuri nesugebėjo apginti SAVO vaiko nuo SVETIMO vyro? Ar po pirmo smūgio vaikui tas vyras neturėjo keliauti į visas keturias puses? Turėjo, sakysite, bet nekeliavo, nes Lietuvos moterys ugdomos, kad jos vertingos tuomet, kai turi vyrą, nes be vyro jos yra bevertės. Jos mokomos „apšokinėti vyrą“, kas, paprastai kalbant, reiškia jam tarnauti ir kaip didžiausią atlygį gauti vyro buvimą šalia. Kiek esate girdėję istorijų, kai moteris raudodama sako: aš jam viską paaukojau, tvarkiau, skalbiau, gaminau, o jis ėmė ir išėjo ir dar išėjo pas tą, kuri dėl jo nei piršto nepakrutina. O tas vyras atsako: o kas tavęs prašė?
Viena vertus, jos pačios pasirinko tokį gyvenimą, niekas jų nevertė. Negamink ir netvarkyk, jei nenori. Kita vertus, jų gaila, nes dar vaikystėje tėvai sutrypė jų savivertę diegdami, kad mergaitės turi būti tvarkingos ir mokėti gaminti, o vėliau visa visuomenė tą dar ir dar kartą patvirtino. Vienos pasiduoda įtakai, kitos priešinasi. Visada laimingesnės būna pastarosios.
Yra moterų, kurios mėgsta gaminti. Tiesa. Mano draugė Akvilė irgi mėgsta gaminti, bet ne tada, kai tai yra pareiga, nes ji moteris. Akvilė turėjo draugą, kuris atėjęs į svečius atnešdavo jai šokoladinių saldainių, ištiesdavo maišelį sakydamas: „te“. Taip leisdavo suprasti, kad savo vyrišką pareigą atnešti dovanų atliko, tada nusirengdavo striukę, įsitaisydavo ant sofos ir sakydavo: „Tai gal pavalgom ką nors?“ Akvilė klausdavo: „ką pavalgom?“, jis: „Aš nežinau, tai ką pagaminsi, gal makaronų?“
Ją taip nervindavo, kad jis sau patogiai įsitaisęs ant sofos jausdavosi atlikęs pareigą ir laukdavo kol Akvilė jį apšokinės ir pagamins jam maistą, kad atšaudavo jam: „Aš negaminu makaronų italams ir nieko kito valgomo namuose nėra.“ Tai nebuvo tiesa, nes Akvilė galėjo prisikviesti pilnus namus italų ir gaminti jiems visiems vakarienę, nes maistą jai gaminti patinka. Tačiau tikrai ne tada kai, kaip ji pati sako, kitas tikisi iš jos to kaip moteriško pareigos. Todėl galiausiai mano draugė tam stuobriui pasiūlydavo pasigaminti ką nors pačiam.
Aš su vyru namuose darbus dalinamės per pusę, nes mes esame lygiaverčiai partneriai. Gaminame kartu ir tvarkomės kartu, būtent tai ir yra tikra partnerystė.
Ir, garbės žodis, aš dėkinga, kad nei vienas žmogus man nedrįso pasakyti: „Eik tu man padaryk valgyt!“ Nes dabar rašyčiau jums ne iš šiltų ir jaukių namų, o iš kalėjimo kameros, nes garantuotai už tuos žodžius būčiau ką nors į jį sviedusi.
Kovo 8 dienos proga moterims linkiu ne gėlių, o pradėti gerbti save. Pabandžiusios nustebsite, nes jus pradės gerbti ir aplinkiniai.
