aA
„Laukiu, kad greičiau baigtųsi tie prakeikti 1916-ieji. 1917-aisiais bus geriau,“- sakė paskutinis Rusijos caras Nikolajus II. Pasikartojantys skaičiai, žinoma, nieko nereiškia.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius, I. Sadauskienės nuotr.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius, I. Sadauskienės nuotr.

Norėčiau tikėti, kad mes patys savo poelgiais ir sprendimais kuriame mūsų ateitį. Bet, būkime atviri, baigiantis 2016-iesiems gerokai dažniau, negu bet kada anksčiau, apimdavo keistas jausmas, tarsi didelis sniego kamuolys ritasi nuo kalno veikiamas neišvengiamų gamtos dėsnių, o mes sėdime papėdėje ir tikimės, kad jis kažkur užklius ir sustos mūsų nepasiekęs.

Ar čia seniai džiūgavome, kad sugebėjome kaip reikiant nė nenusikratę nuo atlapų sovietinės imperijos griuvėsių dulkių patekti į elitinį Europos valstybių klubą, o vien formalus priklausymas NATO, patiems nesistengiant rūpintis krašto gynyba, besąlygiškai garantuoja saugią ateitį amžiams?

Didžiausią grėsmę šiandien kelia ne tai, kad Europos Sąjunga gali nesugebėti tinkamai reaguoti į naujus iššūkius, bet sparčiai nykstantis pačių europiečių tikėjimas jos ateitimi. Visiškai neadekvatu lyginti vieningos Europos idėjos oponentų sėkmę "Brexit" referendume ir daugelio ES šalių rinkimuose su XIX a. Tautų pavasariu, pradėjusiu tautinių valstybių kūrimąsi.

Po dviejų pasaulinių karų ir Holokausto nacionalizmas Europoje jau niekada nebus tyras ir romantiškas, o bandymai jį tokiu pavaizduoti panašūs į anksčiau laiko paleisto iš bausmės už ginkluotą apiplėšimą atlikimo vietos giminaičio dalyvavimą trečios eilės pusseserės vestuvėse. Visi bando būti mandagūs ir nepriminti jam praeities, bet piniginės ant kėdės pakabinto švarko kišenėje nepalieka, o aštresnius stalo įrankius instinktyviai patraukia tolyn.

Jeigu vis dar norisi gyventi tradicinėje XX a. pradžios tautinėje valstybėje, tai pradėkite nuo interneto, mobiliojo ryšio, šiuolaikinės medicinos paslaugų ir dušo atsisakymo. Kai kvapas jau bus pribrendęs, galėsite pabandyti patys užsiauginti sau maisto ir arkliais kinkytu vežimu nuvažiuoti į atlaidus gretimoje parapijoje, kur Lenkijoje baigę kursus šeimos vertybių saugotojai po š. Mišių jums papasakos kaip teisingai daryti vaikus.

Turiu blogą žinią patikėjusiems, kad laisvų ir demokratiškų rinkimų būdu galite atkeršyti arogantiškam elitui. 2016-ieji buvo populizmo triumfo metai, bet jie pasibaigė. 2017-ieji taps didžiojo nusivylimo populizmu metais. Pirmuosius ženklus jau matome Lenkijoje, kur masiniai liberalios visuomenės protestai prieš „Įstatymo ir teisingumo“ valdžios sprendimus prasidėjo dar prieš Kalėdas. Jei tik Vokietijos ir Prancūzijos specialiosios tarnybos surastų būdų apsaugoti savo šalių politinę sistemą nuo Rusijos įtakos, dešiniųjų populistų ambicijos imti valdžią per 2017 m. vyksiančius rinkimus kaip mat išgaruotų.

Britanija šiemet pradės realų išstojimo iš Europos Sąjungos procesą ir labiausiai jo kainą pajus vyresnio amžiaus nepasiturintys baltieji provincijos gyventojai, aktyviausiai balsavę už atsiskyrimą, kad jų kaimynystėje apsigyvenę lietuviai pagaliau būtų išvyti namo. Lietuviai nusipirks naują automobilį, pagimdys trečią vaiką ir atsiveš iš Kapčiamiesčio močiutę, o jų kaimynas britas aludėje toliau bambės nesuprantantis, kodėl tie barbarai dar nedeportuoti.

Didžiausiu žmonijos progreso stabdžiu tapo ne novatoriškų sumanymų ar išteklių moksliniams tyrimams stoka, o mūsų nesugebėjimas apsispręsti, ar tai, ką siūlo mokslas, neprieštarauja mūsų įsitikinimams. Ir čia lietuviškos diskusijos dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo bei baimės dėl genetiškai modifikuoto maisto skamba kaip pavėlavęs tolimo griaustinio aidas.

2017 m. įsigalios JAV Transporto departamento rekomendacijos bepiločių automobilių gamintojams, kuriose reikalaujama pirmiausia išspręsti visas jų dalyvavimo eisme etines problemas.

Rugsėjį „Uber“ išleido pirmuosius bepiločius automobilius į Pitsburgo gatves. Jų keleiviai dar nepaliekami vieni su protinga mašina. Jos darbą atidžiai stebintis vairuotojas kritiniu atveju pasiruošęs perimti valdymą. „Business Insider“ prognozuoja, kad iki 2020 m. gatvėmis važinės apie 10 mln. bepiločių automobilių. Programinę įrangą jiems skelbiasi kurianti „Apple“, o „Google“ ir „Toyota“ jau greitai žada pristatyti automobilį be vairuotojo, kurį galės nusipirkti kiekvienas vairavimo egzamino nesugebantis išlaikyti amerikietis.

Otavos (Kanada) Carletono universiteto filosofijos profesorius Jason Millar, kuriantis robotų etiką, pats abejoja ar, pavyzdžiui, bepilotis automobilis turėtų rizikuoti savo keleivių sveikata ir gyvybe, bandydamas išvengti susidūrimo su neleistinoje vietoje į kelią išbėgusiu vaiku? Ar atsakomybę už tokį sprendimą turi prisiimti automobilių gamintojai, ar pats keleivis turėtų galimybę rinktis saugesnę sau arba saugančią aplinkinių gyvybes kelionę?

Užmirškite runkelius ir elitą, o juokelius apie karves ir šiaudines skrybėles palikite 2016-uosiuose. Juk iš tikrųjų šiemet pasaulį valdys visai ne valstiečiai ar Donaldą Trumpą JAV prezidentu išrinkę redneckai. Šiemet vis dažniau girdėsite apie yuccies (Young Urban Creatives) – trisdešimties dar nesulaukusius, bet jau gerą išsilavinimą įgijusius miesto jaunuolius, kuriems uždirbti daugiau pinigų yra gerai, bet tikra svajonė yra uždirbti daugiau pinigų veikiant kūrybingai bei išsaugant savo nepriklausomybę.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.