H. Guderiano pavardė simbolizuoja „žaibo karo“ filosofiją. Tankų naudojimo kovos lauke strategija jis pradėjo domėtis iškart po Pirmojo pasaulinio karo. Nors Versalio taikos sąlygų suvaržytai Vokietijai buvo uždrausta turėti sunkiosios šarvuotosios technikos, 1933 m. į valdžią atėję nacistai griežtai atmetė visus apribojimus. H. Guderianas buvo paskirtas vadovauti naujų tankų junginių formavimui.
Jis buvo įsitikinęs, kad pergales su mažiausiais nuostoliais galima pasiekti naudojant mobiliuosius motorizuotuosius junginius, kurių judėjimo greitis, netikėtumo veiksnys bei glaudi sąveika su kitomis kariuomenės rūšimis kaip tik ir lemia puolamųjų operacijų sėkmę. Jau kare su Lenkija aviacijos remiami Guderiano tankų pleištai išardydavo priešo kovos rikiuotę, dažnai užklupdavo jo kariuomenę nepasirengusią gintis.
Taip pat viskas klostėsi ir 1940 m. Vakarų fronte, kai žaibiškai atakuojantiems Guderiano tankams pavykdavo išsklaidyti, visiškai demoralizuoti prancūzų kariuomenę. Gegužės pabaigoje pasiektas puolimo spartos rekordas – 90 km per parą! Pats Guderianas paprastai būdavo savo kolonų priešakyje, ryšio priemonėmis aprūpintame tanke, dėl ko pramintas Greituoju Heincu. Tad bebaimiu, didvyrišku vadu kariai besąlygiškai pasitikėjo.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo „Barbarosos“ operacija – vokiečių įsiveržimas į slapčia karui besirengusią Sovietų Sąjungą. Dieną naktį slenkančios šarvuotosios Guderiano tankų „žnyplės“ supo milžiniškas raudonarmiečių pajėgas, tiksliais smūgiais įveikdavo jų gynybą. Už kelių šimtų kilometrų esanti Maskva jau atrodė nesunkiai pasiekiama, bet staiga įsikišęs Hitleris įsakė pasukti tankus Ukrainos ir Leningrado kryptimis.
Per tą laiką sovietai smarkiai sustiprino sostinės gynybą, o rudens darganos ir netrukus užgriuvusi nepaprastai šalta žiema sutrukdė pasiekti pergalę. Iš esmės vėliau jau nebuvo sąlygų pademonstruoti Guderiano propaguoto „žaibo karo“ pranašumus. Dėl nesutarimų su feldmaršalu G. von Kluge Hitleris jį atšaukė iš Rytų fronto į kariuomenės rezervą. Genialiojo karvedžio pagalbos fiureriui prireikė tik 1943 m. pradžioje. Tada jis buvo paskirtas tankų pajėgų generaliniu inspektoriumi, o 1944 m. viduryje – sausumos pajėgų generalinio štabo viršininku.
Guderianui einant šias pareigas, kaip tik ir įvyko keli garsūs jo konfliktai su vis labiau nuo realybės tolstančiu fiureriu. Po vieno iš tokių konfliktų drąsusis tankų kariuomenės strategas buvo pasiųstas neribotų atostogų ir kare daugiau nedalyvavo.
1945 m. liepą H. Guderianas pateko į amerikiečių nelaisvę, kurioje praleido trejus metus. Buvo kalinamas, Niurnbergo procese, nepaisant visų sovietų mėginimų neteisingai apkaltinti jį belaisvių žudymu, dalyvavo kaip liudytojas. Atgavęs laisvę, aktyviai prisidėjo prie Vakarų Vokietijos kariuomenės – Bundesvero – kūrimo.
Maskva ar Kijevas?
Pasitarimas su Hitleriu vyko Naujajame Borisove, armijų grupės „Centras“ pagrindinėje vadavietėje. Jame dalyvavo Hitleris su Schmundtu, feldmaršalas von Bockas, Hothas ir aš, taip pat sausumos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovas – operatyvinio skyriaus viršininkas pulkininkas Heusingeris. Kiekvienam pasitarimo dalyviui buvo suteikta galimybė išsakyti savo požiūrį taip, kad pasisakantis nežinojo, ką sakė prieš jį kalbėjęs pasitarimo dalyvis. Visi armijų grupės generolai, feldmaršalas von Bockas ir Modelis, ir aš pasisakėme, kad šiuo metu gyvybiškai svarbu tęsti didįjį puolimą Maskvos link. Hothas pranešė, kad jo tankų grupė puolimą galės pradėti ne anksčiau kaip rugpjūčio 20-ąją. Aš pareiškiau, kad mano grupė bus pasirengusi rugpjūčio 15 d.
Kiekvieną išklausęs Hitleris dabar sukvietė visus drauge ir pradėjo kalbėti pats. Jis pareiškė, kad pirmasis tikslas yra pramoninis Leningrado rajonas. Antrasis tikslas – Maskva ar Ukraina – jis dar galutinai nenusprendė. Tačiau dėl daugelio priežasčių linkęs pasirinkti Ukrainą, pirma, armijų grupė „Pietūs“ šiame sektoriuje padėjo neblogą pamatą pergalei; antra, jo nuomone, Vokietijai reikia Ukrainos žemės ūkio produkcijos ir žaliavų toliau kariauti. Ir galiausiai tikino, jog būtina neutralizuoti Krymo pusiasalį, kuris, jo manymu, yra „sovietų lėktuvnešis, grasinantis Rumunijos naftos verslovėms“. Pasakė, kad tiki, jog iki žiemos mums pavyks užimti Maskvą ir Charkovą. Mūsų nuomone, tą dieną nepriimtas svarbiausias strateginis sprendimas.
Toliau pasitarime svarstytos detalės. Mano tankų grupei labai svarbus sprendimas buvo neišvesti kariuomenės iš Jelnios lanko, nes dar nepaaiškėjo, ar artimiausiu metu jis bus būtinas placdarmas puolimui Maskvos kryptimi. Aš pabrėžiau būtinybę pakeisti dėl didžiulių dulkių labai greitai susidėvėjusius mūsų tankų variklius, jei šiais metais bus vykdomos didelės operacijos dalyvaujant tankams. Taip pat būtina kompensuoti mūsų tankų dalinių nuostolius naujomis mašinomis.
Po ilgų dvejonių Hitleris pažadėjo skirti 300 tankų variklių visam Rytų frontui! Aš pasakiau, kad tai tiesiog juokingas skaičius. O naujų tankų mes neturėjome gauti apskritai – Hitleris planavo palikti visus tankus Vokietijoje formuojamiems naujiems junginiams. Svarstant šį klausimą, pasakiau Hitleriui, kad rusai turi didžiulę technikos persvarą ir mes jiems nenusileisime tik tuo atveju, jeigu mūsų tankų nuostoliai bus kompensuoti. Hitleriui išsprūdo frazė: „Jeigu aš iš tikro būčiau žinojęs, kad rusai turi tiek tankų, apie kuriuos rašėte savo knygoje, ko gera, nebūčiau pradėjęs šito karo.“
Savo knygoje „Achtung! Panzer!“ („Dėmesio, tankai!“), išleistoje 1937 m., aš pabrėžiau, kad tuo metu Rusijos tankų parkas siekė 10 000 mašinų. Tačiau šį tankų skaičių paneigė generalinio štabo viršininkas Beckas, taip pat cenzūra. Teko daug padirbėti, kad galėčiau pateikti šį skaičių, nes mano turimi žvalgybos duomenys rodė, jog tuo metu rusai turėjo 17 000 tankų, todėl mano vertinimas buvo pernelyg kuklus. Politikoje niekada negalima slėptis nuo pavojaus tarsi stručiui, o būtent tokią strategiją – slėpti galvą smėlyje – pernelyg dažnai pasirinkdavo Hitleris ir jo įtakingi patarėjai politikos, ekonomikos ir net karo klausimais. Tokia politika užmerkti akis prieš žiaurią tikrovę atvedė mus prie katastrofiškų rezultatų, o jos padarinius jaučiame net dabar.
Grįždamas iš pasitarimo, dar lėktuve nusprendžiau, kad pradėti rengtis Maskvos puolimui bet kuriuo atveju vis dėlto reikia.
Savo vadavietėje sužinojau, kad IX armijos korpusas, bijodamas rusų proveržio pietrytiniame katilo pakraštyje – Jermolino rajone, atsitraukė nuo Maskvos plento ir dabar kilo pavojus, kad rugpjūčio 3 d. apsupti rusai gali prasiveržti. Rugpjūčio 5 d. anksti rytą skubiai išvykau į VII korpuso dislokavimo vietą ir važiavau Maskvos plento atkarpa, kad pats patikrinčiau visas spragas pietinėje katilo lanko pusėje. Pakeliui sutikau į Jelnios rajoną vykstančius 15-osios pėstininkų divizijos dalinius ir iš divizijos vado man pavyko sužinoti šio sektoriaus padėtį. Paskui nuvykau į 197-ąją pėstininkų diviziją, kur jos vadas generolas Meyer-Rabingenas man pranešė, jog rusai pralaužė apsupties žiedą ir apšaudo Maskvos plentą.
Atvykęs į 4-ąją tankų diviziją, sužinojau, kad 35-ojo tankų pulko tankai atitraukti atgal. Nedelsdamas radijo ryšiu susisiekiau su XXIV tankų korpusu ir paskyriau jį atsakingą už Maskvos plento gynybą, o pats išvykau atgal į VII armijos korpusą. Korpuso vadovybė jau įsakė 23-iosios pėstininkų divizijos žvalgybos batalionui nuslopinti bet kokį rusų mėginimą išsiveržti iš mūsų apsupties. Aš maniau, kad iki šiol taikomų priemonių neužtenka, ir kartu su korpuso štabo viršininku pulkininku Krebsu išvykau į Roslavlį. Pulkininkas Krebsas – mano senas draugas dar iš Goslaro jėgerių laikų mūsų bendros tarnybos.
Roslavlyje sutikau 35-ojo pulko 2-ąją vyresniojo leitenanto Krausės kuopą, kuri vyko pailsėti. Šios kuopos vadas vis dar buvo mūšyje. Kuopa iki pat šio ryto atmušinėjo mėginančio išsiveržti iš apsupties žiedo priešo atakas, sunaikino daug pabūklų ir paėmė ne vieną šimtą belaisvių. Dabar kuopai buvo įsakyta atsitraukti. Aš nedelsdamas pasiunčiau drąsiąją kuopą atgal įsakęs jai grįžti ir tuojau užimti senąjį ruožą. Tada 332-ojo pėstininkų pulko 2-ajam batalionui įsakiau žygiuoti Ostriko upės tilto link. Paskui, liepęs paskelbti pavojų, pakėliau visą Roslavlyje dislokuotą priešlėktuvinės artilerijos padalinį ir pats nuvykau į priešakinę fronto liniją. Prie tilto per Ostriką atvažiavau kartu su apytiksliai 100 rusų grupe, kuri atvyko iš šiaurės. Ją pavyko nublokšti.
Paskutinėmis dienomis tiltas buvo sutaisytas ir mūsų tankai, pervažiavę per jį, atmušdavo visus priešo mėginimus veržtis per tiltą tolyn. Vėliau tankams vėl susijungus su 137-ąja pėstininkų divizija, grįžau į VII armijos korpuso štabą. Atsakingą už visų pavojingų taškų šalia Maskvos plento ruožo sunaikinimą paskyriau VII korpuso artilerijos vadą – prityrusį ir tikrą austrų patriotą generolą Martineką. O iš ten išskridau į savo štabą, kur IX armijos korpusui įsakiau susijungti su Martineko kovine grupe.
Savo štabui nurodžiau pradėti rengtis Maskvos puolimui: tankų kariuomenė turėjo veikti dešiniajame sparne, pulti Maskvos plentu, o pėstininkai – pulti centre ir kairiajame sparne.
Norėjau pagrindinį smūgį sutelkti dešiniajame sparne ir, pralaužus gana silpną šį rusų fronto ruožą abiejose Maskvos plento pusėse, pulti dešiniuoju sparnu palei Maskvos plentą, o pėstininkams – centre ir kairiajame sparne. Man atrodė, kad pagrindinis tikslas būtų dešiniajame sparne palei Maskvos plentą, o paskui abiem sparnais pulti nuo Spaso Demensko iki Viazmos. Tikėjausi palengvinti Hotho grupės puolimą ir pasiekti finišo tiesiąją veržliam Maskvos puolimui. Numatęs tokį planą, atmečiau rugpjūčio 6-osios OKH reikalavimus perduoti jai tankų divizijas, kurias norėta panaudoti dabar jau mano giliame užnugaryje – prie Rogačiovo, ties Dniepru. Tą dieną žvalgyba man pranešė, kad dideliu spinduliu aplink Roslavlį priešo nėra. 40 km atstumu nuo Briansko ir pietų kryptimi priešo neaptikta. Kitą dieną šie duomenys buvo patvirtinti.
Rugpjūčio 8 d. mūšiai dėl Roslavlio liovėsi. Mūsų kariuomenė paėmė 38 000 belaisvių, 200 tankų ir tiek pat pabūklų. Tai buvo gana džiugi pergalė.
Rengiantis Maskvos puolimui ar kokiai kitai didelio masto operacijai, mums būtinai reikėjo įvykdyti vieną sąlygą – apsaugoti savo dešinįjį sparną Kričiovo rajone. Pašalinti priešą iš šio sparno reikėjo dar prieš 2-ajai armijai užimant pozicijas prieš puolant Rogačiovą. Armijų grupės vadovybė palaikė mano nuomonę, kad perduoti 2-ajai armijai dalį mano tankų grupės junginių būtų klaida, nes tokiu atveju jiems tektų įveikti 200 km nuo Roslavlio iki Rogačiovo, o ten ir atgal susidarytų ilgas – 400 km – žygis. Tokiame žygyje dar be reikalo diltų šarvuotoji technika.
Abu mūsų štabai manė, kad pagrindinis tikslas – puolimas Maskvos kryptimi. Tačiau, nepaisant akivaizdžių faktų, armijų grupės vadovybė, matyt, spaudžiama OKH, mane vargino reikalavimais „keletą tankų pasiųsti į Propoiską“. Visus šiuos nesusipratimus pavyko pašalinti padedant generolui von Geyrui. Siekdamas išvengti nuolatinio pavojaus savo dešiniajam sparnui jis nusprendė pulti priešą į pietus nuo Kričiovo, Miloslavičių rajone. Aš pritariau šiam sprendimui ir įkalbėjau armijų grupės vadovybę jį paremti. Vėliau klausimo dėl tankų pasiuntimo į Propoiską nekilo.
Rugpjūčio 8 d. aplankiau korpusą ir divizijas, dislokuotas prie Roslavlio bei rajonuose toliau į pietus. Rugpjūčio 9 d. kartu su 4-ąja tankų divizija dalyvavau XXIV tankų korpuso puolime. 35-ojo tankų bei 12-ojo šaulių pulkų puolimas vyko tarsi ataka mokymuose – juos puikiai palaikė pulkininko Schneiderio artilerija.
Mūsų ir civilių gyventojų santykiai buvo puikūs, tai liudijo faktas, kad moterys iš aplinkinių kaimų ateidavo tiesiai į mūšio lauką ir atnešdavo mediniuose dubenyse duonos, sviesto ir kiaušinių ir neleisdavo mums trauktis toliau, kol pavalgydavome (bent jau su manim būdavo elgiamasi draugiškai). Gaila, draugiškas požiūris į vokiečius truko iki to laiko, kol vietovę valdė karinė administracija. Vadinamųjų reichskomisarų valdymas dažnai labai greitai sunaikindavo bet kokius vietos gyventojų teigiamus jausmus vokiečiams ir kartu padėdavo pagrindą partizaninio karo košmarui.
Rugpjūčio 10 d. dėl man nežinomų priežasčių buvo gautas įsakymas 2-ąją tankų diviziją, kuri iki to laiko buvo vyriausiosios vadovybės rezerve, pasiųsti į vakarus – į Prancūziją.
<...>
Visi šio laikotarpio mano tankų grupės veiksmai vyko ir buvo rengiami vadovaujantis mūsų samprata, kad armijų grupės vadovybė, taip pat sausumos kariuomenės vyriausioji vadovybė puolimą Maskvos kryptimi laikė lemiama operacija. Aš vis dar tikėjausi, kad, nepaisant rugpjūčio 4 d. Borisovo pasitarimo rezultatų, Hitleris sutiks su požiūriu, kuris man atrodė realus ir suprantamas.
Rugpjūčio 11 d. ši viltis buvo galutinai palaidota. Mano puolimo planas, pagrindinį smūgį smogiant per Roslavlį Viazmos kryptimi, atmestas įvertinus jį kaip „netinkamą“. Tačiau jokio kito geresnio plano OKH nepasiūlė, vietoje to mus apipylė nesibaigiančiu srautu įvairiausių instrukcijų, todėl bet koks žemesnės grandies štabų planavimas tapo visiškai neperspektyvus. Armijų grupės vadovybė susitaikė su tuo, kad mano planas atmestas, nors dar rugpjūčio 4 d. buvo palaikomas. Gaila, bet nežinojau, kad po keleto dienų Hitleris sutiko su Maskvos puolimo idėja, nors, jo nuomone, būtina įvykdyti keletą pradinių sąlygų. Bet kokiu atveju vyriausiosios vadovybės štabas neįstengė pasinaudoti šiuo Hitlerio akimirksnio pritarimu, o, praėjus vos keletui dienų, jo požiūris vėl pakrypo priešinga linkme.
Rugpjūčio 13 d. aplankiau fronto liniją abiejose Maskvos plento pusėse ryčiau Roslavlio prie Desnos. Su skausmu širdyje stebėjau, kaip mano kareiviai, įsitikinę, kad artimiausiu metu jie puls Rusijos sostinę, tankus išpiešė šūkiais: „Į Maskvą!“ 137-osios pėstininkų divizijos kareiviai, su kuriais, man lankantis priešakinėse linijose, teko bendrauti, tik ir kalbėjo apie artimiausiu metu atnaujinamą puolimą rytų kryptimi.
Rugpjūčio 14 d. mūsų pergale baigėsi XXIV tankų korpuso mūšiai Kričiovo rajone. Buvo sutriuškintos trys rusų divizijos, paimta 16 000 belaisvių ir daugybė pabūklų. Mūsų kariuomenė užėmė Kostiukovičius.
Kai mano Maskvos puolimo planas buvo atmestas, pasiūliau išvesti kariuomenę iš Jelnios lanko, kuris neturėjo jokios prasmės ir buvo mūsų tolesnių nuostolių priežastis. Tačiau armijų grupės vadovybė ir vyriausioji vadovybė atmetė ir šį mano siūlymą. Galimybė išsaugoti daugybę gyvybių buvo atmesta pasirėmus absurdišku pretekstu – „Priešui šis lankas daro daugiau žalos nei mums.“
Visą rugpjūčio 15 d. atidaviau daug jėgų mėgindamas įtikinti savo viršininkus, pasinaudojus XXIV tankų korpuso sėkme, nepulti Gomelio. Mano supratimu, toks korpuso žygis į pietvakarius buvo tolygus žingsniui atgal. Armijų grupės vadovybė mėgino paimti man pavaldžią vieną tankų diviziją, neatsižvelgdama į tą aplinkybę, kad vienos divizijos pajėgomis neįmanoma pralaužti fronto. Į mūšį tektų įvesti visą XXIV tankų korpusą ir kairįjį sparną pridengti naujomis pajėgomis. O juk nuo 1941 m. birželio 22 d., nuo pačios kampanijos pradžios, XXIV tankų korpusas dar neturėjo nė vienos poilsio dienos, jam būtinai reikėjo pertraukos poilsiui ir sutvarkyti technikos priemones. Nepraėjo net pusvalandis, kai man pavyko perkalbėti armijų grupės vadovybę atsisakyti šio plano, o iš vyriausiosios vadovybės gavau įsakymą nedelsiant pasiųsti vieną tankų diviziją Gomelio link!
Ką gi, XXIV tankų korpusui teko įsakyti pulti pietų kryptimi, Novozybkovo ir Starodubo pusėn, o prasiveržusią vieną iš pirmųjų – 3-iąją ar 4-ąją – tankų diviziją reikėjo pasukti Gomelio link.
Rugpjūčio 16 d. 3-ioji tankų divizija užėmė kelių mazgą – Mgliną. Tą dieną armijų grupė „Centras“ buvo priversta XXXIX tankų korpusą su 12-ąja tankų divizija, 18-ąja ir 20-ąja motorizuotąja pėstininkų divizijomis perduoti armijų grupei „Šiaurė“.
Aš nesiimu aprašinėti tų armijų grupės „Centras“ vadovybės nuomonės svyravimų ir vėlesnių dienų derybų telefonu. Rugpjūčio 17 d. XXIV tankų korpuso dešinįjį sparną sustabdė įnirtingai pasipriešinęs priešas, o dvi kairiojo sparno divizijos pasistūmėjo smarkiai – 10-oji motorizuotoji pėstininkų ir 3-ioji tankų divizijos – užėmė geležinkelio transporto mazgą – Unečą. Mūsų kariuomenė pleištu giliai įsiveržė į priešo kariuomenės dislokavimo teritoriją ir perkirto Gomelio–Briansko geležinkelį. Kaip geriau pasinaudoti šio proveržio rezultatais? Mes laukėme, kad 2-osios armijos stiprus kairysis sparnas, palaikomas mano dešiniojo sparno, pradės Gomelio puolimą.
Keista, bet tai neįvyko. 2-osios armijos dideli junginiai atsiplėšė nuo jos kairiojo sparno šiaurės rytų kryptimi ir pasistūmėjo nemažu atstumu nuo XXIV tankų korpuso fronto, o tuo metu pats korpusas kovėsi sunkiuose mūšiuose Starodubo ir Unečos rajonuose. Aš kreipiausi į armijos grupės štabą prašydamas įsakyti 2-ajai armijai pagaliau priešą pulti priešais mano dešinįjį sparną. Man buvo pažadėta, kad štabas tai įsakys, tačiau, paklausus 2-osios armijos vadovybę, ar gavo ji atitinkamą įsakymą, paaiškėjo, jog, priešingai, – armijų grupės vadovybė įsakė pajudėti šiaurės rytų kryptimi. Tai vyko tuo metu, kai reikėjo veikti labai ryžtingai pagal planą, nes jau rugpjūčio 17 d. buvo gauta duomenų apie besitraukiantį iš Gomelio rajono priešą. Ir iš tiesų tą dieną XXIV tankų korpusas gavo įsakymą rytuose užblokuoti priešo evakavimo kelią Unečos ir Starodubo rajonuose.
Rugpjūčio 19 d. 1-oji tankų grupė, besikaunanti armijų grupėje „Pietūs“, užėmė nedideles prietilčio pozicijas Dniepro krante ties Zaporože. 2-oji armija įžengė į Gomelį. Mano tankų grupei įsakyta per Klincus–Starodubą prasiveržti į Novozybkovą, o XLVII tankų korpusui patikėta užduotis pridengti XXIV tankų korpuso rytinį sparną. Pastarasis susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu prie Počepo.
Rugpjūčio 18 d. sausumos kariuomenės vyriausiasis vadas įteikė Hitleriui savo siūlymus dėl tolesnių kovos veiksmų Rytų fronte.
Rugpjūčio 20 d. XXIV tankų korpusas atmušinėjo priešo atakas Suražo–Klincų–Starodubo linijoje. Atskiriems rusų padaliniams pavyko prasiveržti į rytus piečiau Unečos. Jelnios puolimas buvo atremtas.
Rugpjūčio 20 d. feldmaršalas von Bockas telefonu įsakė liautis kairiajam 2-osios tankų grupės sparnui mėginti prasiveržti į pietus Počepo kryptimi. Jis norėjo, kad visa tankų grupės kariuomenė būtų atitraukta ir dislokuota Roslavlio rajone poilsio, nes, atnaujinus Maskvos puolimą, o jis vylėsi, kad tai vėl vyks, reikės pradėti veikti naujomis pajėgomis. Jis nežinojo, dėl kokių priežasčių 2-oji armija puola taip lėtai, ir ją skubino, kaip tik galėjo.
Rugpjūčio 21 d. XXIV tankų korpusas užėmė Kostobobrą, 40 km piečiau Starodubo, o XLVII tankų korpusas – Počepą.
Rugpjūčio 22 d. aš perdaviau XX, IX ir VII armijos korpusus 4-ajai armijai. Grupės vadavietė buvo perkelta į Šumiačus, į vakarus nuo Roslavlio, arčiau pagrindinių divizijų pajėgų. Tos pačios dienos 19 val. iš ten gavau užklausą, ar galima permesti kovai pasirengusius tankų junginius operacijoms į 2-osios armijos kairįjį sparną Klincų–Počepo rajone. Matyt, turėtas galvoje operacijos pietų kryptimi derinimas su armijų grupės „Pietūs“ 6-ąja armija. Paaiškėjo, kad iš OKH, o gal iš OKW gautas įsakymas, kuriame nurodyta į 2-osios armijos puolimo planą įtraukti greitąsias pajėgas. Atsakiau, kad mano tankų grupės panaudojimą šiame ruože laikau visiškai neteisingu, o pačią idėją ją išskaidyti – nusikaltimu.
Rugpjūčio 23 d. man buvo įsakyta atvykti į pasitarimą armijų grupės štabe, kuriame dalyvavo generalinio štabo viršininkas. Jis man pranešė, kad Hitleris galutinai nusprendė šiuo metu nevykdyti jokių operacijų nei Maskvos, nei Leningrado kryptimis, o nedelsdamas užimti Ukrainą ir Krymą. Mums atrodė, kad generalinio štabo viršininkas generolas pulkininkas Halderis buvo sukrėstas, kad jo Maskvos puolimo atnaujinimo planas žlugo. Mes ilgai tarėmės, ką būtų galima padaryti su Hitlerio galutiniu sprendimu. Niekas nesiginčijo, kad, pajėgas nukreipus Kijevo kryptimi, mūsų lauks žiemos kampanija ir teks susidurti su visomis problemomis, kurių taip norėjo išvengti OKH. Aš minėjau kelių būklę ir maisto tiekimo problemas, kurių kils, jeigu tankai pasuks į pietus, ir išreiškiau abejonę, ar susidoros tankų kariuomenė su nauja užduotimi, o paskui – dar su veržliu žiemos žygiu Maskvos kryptimi.
Vėl paminėjau XXIV tankų korpusą, kuris nuo pat kampanijos pradžios Rusijoje dar neturėjo nė vienos dienos pailsėti ir susiremontuoti techniką. Šie faktai buvo paremti labai rimtais argumentais, kuriuos galėjo pateikti generalinio štabo viršininkas, mėgindamas dar kartą paveikti Hitlerį, kad jis pakeistų savo sprendimą. Feldmaršalas von Bockas su mano nuomone sutiko ir ilgokai pasvarstęs pasiūlė, kad aš galėčiau palydėti generolą pulkininką Halderį į fiurerio būstinę ir kaip fronto generolas pateikčiau svarbiausius faktus tiesiogiai Hitleriui ir kartu padėčiau vyriausiosios vadovybės štabui paskutinį kartą pasiūlyti Hitleriui apsigalvoti. Aš sutikau. Tą pačią dieną išskridome ir jau temstant nusileidome Lötzeno aerodrome Rytų Prūsijoje.
Nedelsdamas nuvykau pas armijos vyriausiąjį vadą feldmaršalą von Brauchitschą, kuris vietoje pasveikinimo man pareiškė:
„Nieko nesakykite fiureriui apie Maskvą – aš tai jums draudžiu! Jau įsakyta pulti pietų kryptimi ir dabar reikia TAI tiesiog vykdyti. Svarstyti nedera.“
Vietoje atsakymo paklausiau: gal man iš karto išskristi atgal į savo tankų grupę, nes tokiu atveju kalbėti su Hitleriu neturiu apie ką, tik laiką gaišiu?
Tačiau generolas von Brauchitschas neleido man išvykti. Jis įsakė vykti pas Hitlerį su raportu ir, „neminint Maskvos!“, papasakoti apie savo tankų grupės padėtį.
„Nieko nesakykite fiureriui apie Maskvą – aš tai jums draudžiu! Jau įsakyta pulti pietų kryptimi ir dabar reikia TAI tiesiog vykdyti. Svarstyti nedera.“
Vietoje atsakymo paklausiau: gal man iš karto išskristi atgal į savo tankų grupę, nes tokiu atveju kalbėti su Hitleriu neturiu apie ką, tik laiką gaišiu?
Nuvykau pas Hitlerį. Ten susirinko daug žmonių: Keitelis, Jodlis, Schmundtas ir kiti, tačiau nebuvo nei Brauchitscho, nei Halderio, nei kokio kito OKH atstovo. Papasakojau apie padėtį savo tankų grupėje ir apie vietovę, kurioje ji dislokuota. Man baigus, Hitleris paklausė:
– Jūs puikiai pažįstate savo kareivius. Kaip manote, ar pajėgs jie įvykdyti dar vieną milžinišką užduotį?
Aš atsakiau:
– Jeigu kariuomenė turės aiškų tikrą tikslą, kurį suvoks bet kuris kareivis, tada – taip!
Tada Hitleris pasakė:
– Jūs tikriausiai turite mintyse Maskvą!
Aš atsakiau: „Taip. Jeigu jūs patys prabilote šia tema, leiskite man išdėstyti savo nuomonę šiuo klausimu.“
Hitleris sutiko išklausyti ir aš detaliai paeiliui išvardijau visus argumentus už puolimą Maskvos kryptimi, o paskui – už puolimą Kijevo kryptimi. Pabrėžiau, kad karo vadybos požiūriu reikia baigti sutriuškinti jo ginkluotąsias pajėgas, ypač tas, kurios aplamdytos paskutiniuose mūšiuose.
Papasakojau apie labai svarbią Rusijos sostinės geografinę padėtį ir kuo ji iš esmės skiriasi nuo kitų sostinių, pavyzdžiui, Paryžiaus. Maskva – didžiausias Rusijos geležinkelių ir kitų komunikacijų centras. Tai politinis šalies centras, tarsi raizginys. Maskvos užėmimas labai smarkiai psichiškai paveiktų ne tik rusus, bet ir kitas pasaulio tautas. Aš nepamiršau paminėti ir kareivių nuotaikų, kad būtent jie laukė Maskvos puolimo, o ne jokio kito ir su didžiuliu entuziazmu rengėsi šiam puolimui. Mėginau paaiškinti, kad, pasiekus karinę pergalę šiame lemiamame ruože ir sutriuškinus pagrindines priešo pajėgas, bus daug lengviau užimti ekonomiškai svarbius Ukrainos rajonus. Netekę Maskvos – svarbiausio kelių mazgo – rusai susidurs su didžiulėmis problemomis permetant kariuomenę iš šiaurės į pietus.
Priminiau, kad armijų grupės „Centras“ kariuomenė jau yra visiškai pasirengusi pulti Maskvą, o tuo metu pradėti operacijoms Kijevo kryptimi vien tik pajėgas permesti į pietvakarius užims daug laiko, be to, toks permetimas bus atliekamas Vokietijos link. Iš esmės tai bus atsitraukimas, o kitam Maskvos puolimui armijai teks dar kartą įveikti tą patį jau kartą įveiktą atstumą nuo Lochvicų iki Roslavlio, t. y. 450 km, per kurį dar labiau sudils technika. Papasakojau apie kelių būklę rajone, kuriais mano tankų grupės kariuomenei tenka judėti, kaip pavyzdį kalbėjau apie kelius Unečo kryptimi. Nepamiršau paminėti nesibaigiančių tiekimo problemų, kurių su kiekviena žygio į Ukrainą diena tik daugės.
Galiausiai priminiau tas milžiniškas problemas, kurių mums kils, jei nebaigsime numatytų operacijų laiku ir jos užsitęs, kol prasidės rudens purvynas. Tada jau bus per vėlu smogti lemiamą smūgį Maskvai šiais metais. Baigdamas paprašiau Hitlerį atmesti visus kitus, kokius tik įmanoma, argumentus ir vadovautis vienu vieninteliu gyvybiškai svarbiu – pasiekti lemiamą karinę pergalę. Nugalėję šioje vietoje, vėliau pasiimsime ir visa kita.
Hitleris išklausė mane nė karto nepertraukęs. Tada pradėjo kalbėti ir detaliai išdėstė tuos argumentus, kurie leido jam padaryti visiškai priešingas išvadas. Jis pabrėžė, kad Ukrainos žaliavų ištekliai ir žemės ūkio produkcija gyvybiškai būtini norint tęsti karą. Vėl prisiminė būtinybę neutralizuoti Krymą, šį „sovietų sąjungos lėktuvnešį, grasinantį Rumunijos naftos verslovėms“. Aš pirmą kartą iš jo išgirdau frazę: „Mano generolai nieko nesupranta apie karo ekonomiką.“ Visa, ką pasakė vėliau, vedė į vieną tikslą: jis davė įsakymą, kuriame nurodytas tiesioginis strateginis tikslas – Kijevas, į tai būtina atsižvelgti imantis bet kokių veiksmų. Aš pirmą kartą tapau spektaklio dalyviu ir tai man vėliau teko stebėti gana dažnai: po kiekvienos Hitlerio frazės visi dalyvaujantieji tylėdami linktelėdavo galvas sutikdami su juo, o aš su savo išskirtine nuomone likdavau vienas.
Man buvo labai gaila, bet per šį pranešimą, nuo kurio priklausė viskas, galbūt ir karo baigtis, nedalyvavo nei feldmaršalas von Brauchitschas, nei generolas pulkininkas Halderis. Aukščiausiajai vadovybei ir vienbalsiai ją palaikantiems nepritarus mano nuomonei, nusprendžiau daugiau nepateikti argumentų – man pasirodė, kad neprotinga kelti skandalą Vokietijos valstybės viršūnėse dalyvaujant patarėjams.
Kai sprendimas dėl Ukrainos puolimo buvo patvirtintas, man neliko nieko kita, kaip pasistengti kuo geriau jį įvykdyti. Todėl kreipiausi į Hitlerį ir prašiau atsisakyti ankstesnio plano dėl mano tankų grupės išskirstymo, o visą tankų grupę skirti naujai užduočiai vykdyti, nes pasiekti pergalę būtina dar iki rudens. Rudens lietūs šios šalies bekelę pavers ištisu pelkėtu purvynu ir motorizuotųjų junginių judėjimas bus paralyžiuotas. Šis mano prašymas buvo patenkintas.
Kai grįžau į savo butą, seniai buvo jau po vidurnakčio. Dar tą pačią rugpjūčio 23 d. sausumos kariuomenės vyriausioji vadovybė armijų grupei „Centras“ paskelbė įsakymą: „Jūsų tikslas – sunaikinti rusų 5-osios armijos dideles pajėgas ir padėti armijų grupei „Pietūs“ kuo greičiau persikelti per Dnieprą. Tam tikslui būtina didelį junginį, pageidautina vadovaujamą generolo pulkininko Guderiano, pastūmėti priekin, jo dešinysis sparnas turi būti nukreiptas Černigovo kryptimi.“ Iki pokalbio su Hitleriu apie šį įsakymą man niekas nepranešė. Generolas pulkininkas Halderis per visą 23-iąją dieną nerado laiko man tai pranešti.
Rugpjūčio 24-osios rytą nuvykau pas generalinio štabo viršininką ir pranešiau, kad mano mėginimas pakeisti Hitlerio įsitikinimus nebuvo išgirstas. Tikėjausi, kad Halderio savo žodžiais nenustebinsiu, bet pats labai nustebau, nes šis pranešimas jį itin sunervino, ir jis apipylė mane visiškai nepagrįstais kaltinimais bei įžeidimais.
Tik labai susinervinusio Halderio elgesys leidžia paaiškinti jo pokalbį telefonu su armijų grupės „Centras“ vadovybe apie mane bei visiškai neteisingus kai kurių šio štabo karininkų tikinimus, po šio pokalbio aprašytus mano pokario straipsniuose. Halderį ypač suerzino mano noras naują operaciją nuo pat pradžių surengti gana didelėmis pajėgomis. Jis visiškai nesistengė suprasti mano argumentų ir siekių, o vėliau man visaip trukdė. Išsiskyrėme nieko nesutarę. Aš išskridau atgal į savo tankų grupę su įsakymu rugpjūčio 25 d. pradėti puolimą Ukrainos kryptimi.
