Sovietmečiu tai buvo militarizuota ir užsieniečiams uždara teritorija, kuri atliko strateginį į Vakarus nukreipto karinio forposto vaidmenį. Po Šaltojo karo Kaliningrado sritis tapo atskirta nuo metropolijos (federalinio centro) teritorine prasme ir ilgainiui atsidūrė skirtingų saugumo struktūrų kryžkelėje.
Pasikeitusi geopolitinė aplinka Baltijos jūros regione suteikė Kaliningradui naują, tačiau aiškiai neapibrėžtą geopolitinį statusą, kuris aktyviai svarstomas ir šiandien. Tačiau ar tikrai Kaliningrado vystymasis yra unikalus bei atsietas nuo likusios Rusijos? Kiek prasmingi svarstymai, jog šio regiono tapatybė yra išskirtinė, todėl teikianti lūkesčių dėl galimo kitokio santykio su kaimynėmis, ypač Lietuva ir Lenkija? Kokia Kaliningrade federacinės valdžios įtaka?
Politinis ir ekonominis status quo
Rusija yra daugiau nei suinteresuota įtraukti šį eksklavą į „didžiąją politiką“. Pavyzdžiui, NATO ir ES plėtros kontekste Kremlius, iškeldamas karinio ir civilinio tranzito klausimą, pabandė Kaliningradą panaudoti kaip instrumentą stabdyti euroatlantinių institucijų įsitvirtinimą Baltijos šalyse. Šiuo metu Kaliningrado srities militarizacija naudojama kaip priemonė atgrasinti NATO nuo karinio ir politinio Aljanso matomumo Baltijos šalyse stiprinimo (karių ir karinės technikos dislokavimo ir pan.), taip tikintis palikti Baltijos šalis nevisavertėmis NATO valstybėmis narėmis.
Tad kurį laiką dėtos viltys, kad uždaras regionas ne tik atsivers, bet ir praras karinę prasmę, žlugo labai greitai. Čia išliko Rusijos Baltijos laivyno bazė bei vienintelis neužšąlantis šalies uostas Baltijos jūroje, o iš viso regione dislokuota, skirtingais duomenis, net 25–35 tūkstančiai karių. Su tuo susijęs ir neseniai daug dėmesio sulaukęs „Iskander“ raketų dislokavimo faktas, iš Kremliaus perspektyvos turintis parodyti, kad regiono karinės galios svertai, nepaisant NATO pajėgų dislokavimo, vis dar priklauso Rusijai. Tai sulaukė didžiulio dėmesio, mat ši raketų sistema galėtų pasiekti net Berlyną.
Tiesa, nors Kaliningradą ir toliau galima neabejotinai laikyti labai militarizuota teritorija, net ir šis aspektas neišvengia kontraversijų. Šių metų vasarą netikėtai pranešta, kad atleidžiamas Rusijos Baltijos jūros laivyno vadas ir dar 50 aukšto rango karininkų. Tai rodo, jog net ir nuolatinis didžiavimasis kariniais pajėgumais susiduria su praktinėmis problemomis dėl nustekentos infrastruktūros bei kitų priežasčių.
Bet kuriuo atveju tebesitęsianti militarizacija, kuri skatino ir regiono uždarumą nuo kaimyninių ES valstybių, turėjo būti bent iš dalies kompensuojama finansiniais svertais. Vis dėlto ekonominė Kaliningrado padėtis net Rusijos regionų kontekste nėra patenkinama. Šiandien srities ekonominę padėtį charakterizuoja maža rinka (apie 1 milijonas gyventojų) ir neišsivysčiusi prekių ir paslaugų pasiūla, kas veda prie priklausomybės nuo prekių ir resursų importo ir nustato aukštą kainų lygį regione.
Prasta ekonominė padėtis atsispindi ir Kaliningrado srities biudžete – net 39 proc. 2014 metų biudžeto lėšų buvo gauta iš Maskvos. Vidutinė alga srityje siekia 26,669 rublių (apie 344 EUR), kai tuo tarpu vidutinė alga visoje Rusijoje yra 31,485 (apie 405 EUR) rublių. BVP vienam gyventojui taip pat nesiekia Rusijos Federacijos vidurkio. Be to, didžioji dalis srityje pagaminamų prekių yra eksportuojama į Rusijos rinką, o Rusijos įmonės yra didžiausios investuotojos Kaliningrado srityje. Kaliningrado sritis nėra patraukli investuotojams ir dėl visai Rusijai būdingų problemų: didelių korupcijos mastų, nepakankamos nuosavybės apsaugos, verslo ir politikos persipynimo. Daug lemia ir srities specifika: nutolimas nuo Rusijos ir su tuo susiję transporto kaštai, didesnės energetikos kainos.
Pastaruoju metu problemos pasiekė tokį lygį, kad kelis tūkstančius gyventojų turinčio Palmininkų miestelio meras išgarsėjo visame pasaulyje feisbuke paskelbdamas, kad parduoda rotušės pastatą. „Tai – gražus pastatas miestelio centre. Ir parduodame jį ne juokais, nes nenorime apkarpyti socialinių išmokų.“ Šis pareiškimas atspindėjo bendras nuotaikas, kurios ypač subjuro po to, kai dešimtmetį veikusios Laisvos ekonominės zonos, leidžiančios prekybą be muitų su ES šalimis, privilegijos baigėsi. Tą lėmė ir Vakarų valstybių Rusijai taikomos sankcijos dėl agresijos Ukrainoje.
Kadangi ketvirtadalis Kaliningrado gyventojų dirbo būtent laisvojoje ekonominėje zonoje, tai sudavė milžinišką ekonominį smūgį. Slėptis nebegalėjo ir Rusijos lyderiai: Kaliningrade viešėjęs Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas konstatavo, kad pragyvenimo lygis, korupcija ir apskritai esama padėtis yra netoleruojamai bloga.
Centrinės valdžios kontrolė
Federacinės valdžios reakcija į vykstančius procesus buvo radikali. Net dukart buvo pakeistas srities gubernatorius – iš pradžių vietoje atleisto Nikolajaus Tsukankovo pareigas užėmė Putino asmens sargybinis Jevgenijus Ziničevas, bet vietoje jo netrukus gubernatoriumi paskirtas trisdešimtmetis Antonas Alikhanovas. Patruševas taip pat patikino, kad Kaliningradas pateks po Saugumo tarybos sparnu, pirmiausiai skiriant papildomą 3 milijardų eurų dotaciją regionui gelbėti, kuri turėtų būti įsisavinta iki 2020 metų.
Šie įvykiai tik dar kartą patvirtino faktą, jog federacinės valdžios įtaka Kaliningrade abejoti neverta.
Po Sovietų Sąjungos griuvimo Kaliningrade, kaip ir kituose tuometinės Rusijos Federacijos regionuose, buvo pastebimi vietinių politinių grupių bandymai savarankiškai valdyti sritį bei išsiderėti didesnę autonomiją nuo Maskvos. Tačiau po 2000–ųjų, kai V. Putinas tapo Rusijos prezidentu, srities valdymo centralizacija sustiprėjo. Tai sąlygojo įstatymo dėl regionų biudžeto perskirstymo per Maskvą priėmimas, kuris lėmė, kad vietiniai elitai norėdami gauti daugiau pinigų, turėjo rodyti savo lojalumą centrui. Pavyzdžiui, regionuose uždraustos vietinės partijos ar politiniai judėjimai, o jų vietą gretai užėmė federalinių lygmeniu veikiančios partijos.
Svarbiausiu Rusijos regioninės politikos prioritetu yra bet kokių galimų grėsmių Rusijos teritoriniam integralumui slopinimas, kas lemia, kad regionams yra taikoma ne tik griežta politinė kontrolė, bet ir ekonominėmis priemonėmis stengiamasi išlaikyti politikų ir gyventojų lojalumą centrui.
Tad nors stiprėjančios separatizmo tendencijos visoje Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo paskatino vis garsesnius svarstymus apie „vokiškąją“ Kaliningrado praeitį bei kitokį, nei politinis centras skatintų, tapatybės diskursą, tai esminių politinių implikacijų neturėjo. Kaliningrade socialinio aktyvumo ar pasiryžimo protestuoti rodikliai aukštesni nei Rusijos vidurkis, tačiau 2015 metų pavasarį atlikta apklausa parodė, kad 89 proc. srities gyventojų teigia esą patenkinti agresyvią užsienio politiką vykdančio prezidento V. Putino darbu, Krymo aneksiją parėmė dešimtūkstantinis maršas, o žmonių, pirmiausiai besitapatinančių su Rusija, skaičius kryptingai auga.
Tiesa, tai nesukliudė Saugumo tarybos sekretoriui Patruševui akcentuoti, jog Kaliningrado gyventojus būtina saugoti nuo priešiškos išorės informacijos. Atsakas šiems ir kitiems sprendimas iš kaimyninės Lenkijos pusės buvo griežtas: judėjimas per sieną su Kaliningrado sritimis buvo suvaržytas, motyvuojant tai saugumo faktoriais. Bevizis režimas tarp Lenkijos ir Kaliningrado buvo įvardijamas kaip vienas ryškiausių pasiekimų skatinant suartėjimą, tačiau dabar vietinių Rusijos piliečių kelionėms į Lenkiją reikia laikinos Šengeno vizos, kuri kainuoja apie 35 eurus.
Ar Kaliningradas turi išskirtinį identitetą?
Ypatingas Kaliningrado geografinis statusas diktavo ir savitą tapatybės formavimosi procesą. Ilgą laiką vadintas Kionigsbergu, regionas buvo vokiškojo Rytų Prūsijos regiono dalis bei kultūrinio gyvenimo centras, pasižymėjęs germaniška architektūra, vokiečių kalba ir kitais savitais gyvenimo aspektais. Situacija kardinaliai pasikeitė baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
Pagal 1945 m. Potsdamo konferencijos susitarimus, tuometinis Kionigsbergas tapo Sovietų Sąjungos dalimi. Sovietai, perėmę krašto kontrolę į savo rankas, pradėjo agresyvią kultūrinę kolonizaciją. Jau po metų kraštas buvo pervadintas į Kaliningradą ir pradėta vykdyti rusifikacija. Tai lėmė, jog į regioną buvo atkeldinti gyventojai iš kitų Sovietų Sąjungos kraštų. Iki tol gyvenusios vokiečių ir kitos nerusakalbės bendruomenės buvo išstumtos.
Nors kraštas buvo rusifikuotas, o didžioji jo dalis šiandien primena dar vieną industrializuotą, tačiau klestėjimu nepasižyminčią buvusią sovietinę respubliką, naujo tipo visuomenės „statybos“ Kaliningrade pavyko tik iš dalies. Nepaisant to, jog ilgus metus Sovietų Sąjunga vokiškojo palikimo atmintį Kaliningrade stengėsi išnaikinti, geografinė padėtis bei kultūriniai artefaktai, kurie tebėra išlikę iki šių dienų, vietiniams priminė apie „kitokią“ praeitį. Kaliningrado „europietiškumas“ kaip idėja prieš kurį laiką išgyveno pakilimą, vėl tapo pabrėžtina regiono savybe. Pavyzdžiui, Kaliningrado Valstybinis universitetas, tarytum pažymint Kaliningrado “sugrįžimą” į Europą, pakeitė pavadinimą į Immanuelio Kanto universitetą. Kurį laiką veikęs supaprastintas tranzitas kaliningradiečiams ne tik atvėrė Lietuvos ir Lenkijos parduotuves, tačiau taip pat pagyvino ir europietiškumo diskursą. Vėl atgijo diskusijos dėl „gintaro krašto“ savitumo.
Šiandien Kaliningrado gyventojų tapatybė įvardijama kaip „rusiškos sielos ir europietiško pragmatizmo“ kaleidoskopas, kuriame vienu metu skleidžiasi rusiškasis ir europietiškas mentalitetai. Tai sukuria „kitokios Rusijos Europoje“ vaizdinį, pagal kurį tas pats kaliningradietis gali pasakyti už europinę integraciją konkrečiose srityse, tačiau tuo pat metu būti aršus NATO ir kitų vakarietiškų tarptautinių struktūrų kritikas bei priešininkas.
Sąvoka „kaliningradietis“ savyje jungia buvimą „rusu“, „europiečiu“ ir „kaliningradiečiu“ vienu ir tuo pačiu metu. Sociologo Mikhailo Berendeevo teigimu, kaliningradiečio tapatybė primena „internetinio portalo“ struktūrą, kurioje yra begalė įvairiausių pasirinkimų ir skyrelių, keliančių klausimus, kurie nebūtinai turi loginę sąsają.
Iš pirmo žvilgsnio, tokie veiksniai kaip vokiškasis palikimas, europietiškas artumas bei tai, jog didelė dalis Kaliningrado gyventojų jaučiasi nutolę, atskirti nuo pagrindinės Rusijos teritorijos, politikos ir realijų, leido ilgainiui susiformuoti gana savarankiškai regioninei tapatybei. Tai tampa akivaizdu pastarųjų metų politiniame kontekste: pavyzdžiui, 2010 m. vykę masiniai protestai prieš Kremliaus politiką beprecedenčiu būdu privertė centrinę valdžią atstatydinti tuometinį Kaliningrado gubernatorių Georgijų Boosą. 2015 m. Kaliningradas metė dar vieną retą iššūkį Kremliui – Baltijske (Piliavoje) netikėtai aktyviai (balsavo 47,7 proc. gyventojų) vykusiuose vietinės tarybos rinkimuose valdančioji „Vieningosios Rusijos“ partija negavo nė vienos vietos. Tokiu būdu regionas ir vėl atkreipė Kremliaus strategų dėmesį į Kaliningrado klausimą. Kai kur teigiama, jog būtent dėl šios priežasties 2015 m. Rusijos regionų rinkimai buvo atkelti iš gruodžio į rugsėjį, kuomet balsuoja mažiau gyventojų ir atsiveria didesnės galimybės manipuliacijoms.
Visgi paskutinių metų įvykiai rodo, jog Kremlius, ypač atsiradus dar vienai „specialiajai“ zonai Kryme, yra linkęs taikyti agresyvesnę kontrolės strategiją. Ir tai duoda rezultatų: 2015 m. spalį paskelbtos Kaliningrado I. Kanto universiteto vykdytos sociologinės apklausos duomenimis, šiandien kaliningradiečiai labiau nei bet kada save laiko Rusijos dalimi.
Tyrimo duomenimis, šiuo metu 41,4 proc. kaliningradiečių laiko save pirmiausiai Rusijos Federacijos („aš – rusas, Rusijos gyventojas, Rusijos federacijos pilietis“), o ne Kaliningrado srities gyventojais. Tai kontrastuoja su ankstesnėmis apklausomis, kurios yra vykdomos nuo 2001 m. Pirmajame tyrime rusiškoji tapatybė užėmė tik trečiąją vietą (24,6 proc. gyventojų) po regioninių tapatybių („aš – savo kaimo, miesto gyventojas“ ir „aš – Kaliningrado srities gyventojas“). Nuo tada rusiškosios tapatybės dalis regione tiktai augo: 2004 m. – 32,5 proc., o 2011 m. – jau 36 proc. gyventojų save laikė pirmiausiai rusais.
Žinoma, toks kintamųjų išskaidymas gali pasirodyti pernelyg arbitralus – beveik pusė regiono respondentų (49,5 proc.) vis dar priskiria save pirmiausiai vienai iš regioninių (miesto/Kaliningrado) tapatybės formų. Tačiau net ir agreguojant duomenis tampa akivaizdu, jog regioninės tapatybės palaikymas mažėja (60,2 proc. pagal 2001 m. apklausą).
Ateitis
Anot Kaliningrado istoriko Sergejaus Sukhankinino, yra labiausiai tikėtinos dvi Kaliningrado raidos kryptys.
Pirmoji, pesimistinė, pasižymės tuo, kad regionas ir toliau susidurs su didelėmis ekonominėmis problemomis, tačiau neturės svertų jų išvengti. Prastėjanti situacija skatins tik dar didesnę federacinės valdžios kontrolę vykdant „Iskander diplomatiją“ ir plėtojant militarizaciją. Tačiau tai kartu skatins visuomenės nepasitenkinimą bei, galbūt, ves naujų protestų link.
Antrasis, realistiškesnis scenarijus, akcentuoja švelnesnės Kaliningrado priklausomybės trajektoriją. Federacinė valdžia, bijodama separatizmo ir precedento kitiems regionams, suras resursų remti Kaliningradą bei išlaikyti minimalų ekonominį funkcionavimą. Tokiu atveju visuomenės pykčio proveržio tikimybė sumažės, bet militarizacijos aspektas tebeišliks aktyvus. Tad bet kuriuo atveju Kaliningradas išliks karinės galios poligonu, kurio ekonominis vystymasis iš esmės nevyksta dėl stagnacijos.
