„Jeigu jūs atsimenate, kada aš buvau renkamas praeitame partijos suvažiavime, ir pasakiau, kad tikriausiai jau kitame partijos suvažiavime bus renkami jauni žmonės“, - žurnalistams Seime po rinkimų sakė A. Butkevičius.
Socialdemokratų gretose irgi netrūksta diskusijų, kas galėtų būti socialdemokratų pirmininkas ateityje. Tiesa, šiuo metu šios diskusijos kiek prigesusios, nes politikai laukia antrojo rinkimų turo, po kurio, kaip kalba socdemai, prasidės razborkės.
Lapkričio mėnesį planuojama partijos taryba. Socdemai ją jau pakrikštijo didžiuoju santykiu aiškinimusi. Ir aiškintis tikrai yra dėl ko: 2012 m. už socialdemokratus daugiamandatėje apygardoje balsavo 251 tūkst. rinkėjų, šiais metais – 183 tūkst. Į antrą turą išėjo 21 vienmandatininkas, 2012 m. į antrą turą išėjusių buvo 28, o A. Butkevičių Vilkaviškyje išrinko iš pirmo turo. Tik ne šįkart.
Normaliai A. Butkevičiaus kadencija turėtų trukti iki 2017 m. gegužės. O jeigu A. Butkevičius neužleis pirmininko pozicijų? „Jei pats neatsistatydins, bus paprašytas“, - teigia vienas politikas. Tiesa, lapkritį galima sulaukti laikino pirmininko paliekant galimybę nuolatinį rinkti gegužę. Tačiau galimi ir kiti variantai.
Kas galėtų tapti nauju partijos pirmininku? Remiantis pačių socialdemokratų pasakojimu, galimi keli scenarijai: pirma, pirmininku tampa kas nors iš senų partijos vilkų, antra, pirmininku išrenkamas tarpinis politikas, kuris tiktų visiems flangams, trečia, lyderiu tampa jaunas politikas, kuris bandytų atnaujinti partijos įvaizdį.
Lietuvos socialdemokratų partija išsiskiria tuo, kad ją sudaro du dideli flangai – jie išliko, nors 2001 m. pradžioje susivienijo Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) ir Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Nepaisant kitų pasidalijimų, ši skirtis yra ryškiausia ir ji regima nuolat. LDDP'istai dažnai vadinami nomenklatūra, likusi dalis – tikraisiais idėjiniais socdemais, bet tai supaprastintas požiūris.
Dar viena skirtis – pagal amžių. Partijoje beveik nėra žinomų vidutinio arba pereinamojo amžiaus politikų: vieną dalį sudaro patirties turintys politikai, paprastai ir užimantys svarbiausius postus, kitą jaunimas – kurių žinomus veidus galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Socialdemokratai išsiskiria ir vyriausiu elektoratu, jie nepopuliarūs miestuose, bet partija iš esmės turi neribotas galimybes patraukti rinkėjus – tyrimai rodo, kad rinkėjai nėra „alergiški“ šiai partijai. Paprašyti įvardinti antrą pasirinkimą rugsėjo mėnesį, 16,9 proc. įvardijo socialdemokratus.
Tačiau rinkimuose socialdemokratai pasirodė gana prastai: daugiamandatėje apygardoje iškovojo 13 mandatų ir dar 21 vienmandatininkas bandys laimėti antrame ture (10 iš jų pirmame ture pirmavo). A. Butkevičius dėl pralaimėtų rinkimų apkaltino jaunimą, kuris nepakankamai dirbo su studentais, ir žiniasklaidą, kurį rašė apie pučiamus skandalus ir Darbo kodeksą.
Tokiame kontekste socdemai turi išrinkti pirmininką.
Algirdas Sysas. Tai pirmasis potencialus kandidatas į pirmininkus. Pats politikas gana aiškiai demonstruoja, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms jis galėtų siekti pirmininko posto.
„Pirmiausiai turiu turėti bičiulių paramą. Jeigu tokia parama bus – tai bus sprendimas suvažiavime“, – po rinkimų „Žinių radijui“ sakė A. Sysas.
Seimo narys išties gana dažnai meta iššūkį A. Butkevičiui uždaruose posėdžiuose, bet kai kurie socialdemokratai vis tik laikosi nuomonės, kad A. Sysas yra labiau dešinioji A. Butkevičiaus ranka nei tikras maištautojas. Kai 2011 m. A. Butkevičius norėjo pakeisti Vilniaus skyriaus pirmininku buvusį Romą Adomavičių, pasiūlė būtent A. Sysą, nors tuomet jis skyriaus pirmininko rinkimų nelaimėjo.
A. Sysas laikomas partijoje įtakingu žmogumi, tačiau politikui šiais metais suėjo 62-eji. Vargu, ar partijos elektoratas, kurį iš dalies nusičiupo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, suprastų tai kaip atsinaujinimą. Maža to, A. Sysas per 2016 m. rinkimus daugiamandatėje apygardoje surinko 25 810 pirmumo balsų ir iš 2-os vietos nukrito į 4-ą, jau nekalbant apie pralaimėtą vienmandatę Šeškinėje.
Bet pagrindinis akcentas – A. Sysas buvo 2016 m. Seimo rinkimų štabo vadovas partijoje. Kai kurie politikai būtent jį kaltina dėl pralaimėtų rinkimų, todėl būtų keista, jei jį apdovanotų po prasto pasirodymo.
Gediminas Kirkilas. Šis politikas rinkimuose pagal pirmumo balsus buvo antras po A. Butkevičiaus. „Nedidelė satisfakcija už visus tuos kritikos metus“, - kolegoms sako G. Kirkilas. Jis surinko 26 970 reitingo balų, bet nuo A. Butkevičiaus 63 558 balų atsilieka daugiau nei dukart.
Ar politikas norėtų tapti partijos pirmininku iš naujo? Neaišku. Bet politikas visiems pasakoja istoriją, kad po rinkimų jam paskambino užsienyje gyvenantis anūkas ir klausė: „Seneli, ar dabar tu jau pirmininkas?“
G. Kirkilas partijos pirmininku buvo 2007-2009 m. Po pralaimėtų rinkimų 2008 m. jis nebekėlė savo kandidatūros į partijos lyderius partijos suvažiavime.
Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris į žurnalistų klausimą, ar A. Butkevičiui reiktų užleisti pirmininko postą, atsakė, kad pats būdamas A. Butkevičiaus vietoje – atsistatydintų.
Neoficialiai kalbinti socialdemokratai 65-erių G. Kirkilą laiko galimu tarpiniu kandidatu, tačiau išrinkus jį, kaip ir A. Sysą, būtų sunku paaiškinti, kur gi tas partijos atsinaujinimas.
Rasa Budbergytė. Finansų ministrė, pakeitusi Rimantą Šadžių, kurį laiką neoficialiai buvo įvardijama kaip galima premjerė tuo atveju, jeigu socdemai laimėtų rinkimus, bet Prezidentūra užkirstų kelią A. Butkevičiui į premjero postą. Socdemai rinkimų nelaimėjo, tad klausimas nebeaktualus. Tačiau prasidėjus kalboms apie partijos pirmininko kaitą, R. Budbergytės pavardė irgi buvo išlindusi.
Bet tik trumpam. Remiantis Lietuvos socialdemokratų partijos įstatais, „kandidatams į LSDP pirmininkus būtinas 3 metų nepertraukiamas partinis stažas“. R. Budbergytė tokio neturi, nes į partiją įstojo neseniai. Ji dalyvauti partijos lyderio rinkimuose negalės.
Vilija Blinkevičiūtė. Europos parlamento narė, buvusi socialinės apsaugos ministrė žvelgiant iš šalies gali būti laikoma viena realiausių kandidačių užimti pirmininkės vietą: politikė yra gerai žinoma Lietuvoje, charizmatiška, turi neribotus laiko resursus ir, remiantis kai kurių socdemų teigimu, „elgiasi taip, lyg pensijas būdama ministrė pakėlė iš savo kišenės“.
2012 m. Seimo rinkimų metu, kol Europos Parlamento nariams nebuvo apribojimų dalyvauti Seimo rinkimuose, V. Blinkevičiūtė surinko 59 547 pirmumo balsus ir buvo antroje vietoje po A. Butkevičiaus. Bet tai buvo socdemams sėkmingi rinkimai. 2008 m., kai socialdemokratai pralaimėjo Seimo rinkimus, V. Blinkevičiūtė surinko 48 366 pirmumo balsus ir po rinkimų partijos sąraše buvo pirma.
Remiantis „Spinter tyrimai“ duomenimis, V. Blinkevičiūtė nuolat minima tarp potencialių kandidatų, galinčių eiti premjero pareigas. Tai nėra ypač didelis pasitikėjimas, bet ši politikė išlaiko stabilias pozicijas, kai respondentų klausiama, kuris politikas geriausiai tiktų į premjeru. Rugsėjo mėnesį, atsakydami į šį klausimą V. Blinkevičiūtės pavardę nurodė 5,1 proc. apklaustų žmonių, rugpjūtį – tiek pat.
Tačiau ši politikė turi vieną trūkumą: ji socialdemokratų gretose vis dar nelaikoma sava, beveik visi politikai pamini, kad ji atėjo iš socialliberalų, nors tai buvo 2006 m. Kaip žinoma, į politiką V. Blinkevičiūtė atėjo su Naująja sąjunga, tapo socialinės apsaugos ir darbo ministre ir vėliau išlaikydama pareigas ministerijoje perėjo pas socialdemokratus.
Galiausiai, norint vadovauti partijai iš Briuselio, partijoje reikia turėti monolitinį užnugarį. Nėra aišku, ar 56-erių V. Blinkevičiūtė tokį užnugarį turi. V. Blinkevičiūtė taip pat nėra laikoma stipria politinio proceso veikėja, kuri gebėtų diskutuoti ideologijos ar metapolitikos lygmeniu. Jos įvaizdis vis dar susijęs su socialinės apsaugos ir darbo ministrės pareigomis.
Gintautas Paluckas. 37-erių Vilniaus vicemeras yra laikomas naująja socialdemokratų jaunimo žvaigžde, kurią ypač vertina dešinieji komentatoriai, politikai ir politologai, tačiau būnant socialdemokratu nėra labai palanku būti vertinamam dešiniųjų.
Kartais sakoma, kad socialdemokratai gyvena apsiaustos tvirtovės sąlygomis, kas iš esmės reiškia, kad nesėkmės yra siejamos su oponentų ir žiniasklaidos puolimu nei savo darbo broku. Todėl bet kas, ką vertina oponentai ar žiniasklaida, yra laikomas beveik Trojos arkliu partijoje.
Nepaisant šių trukdžių, Vilniaus vicemeras laikomas tinkamu kandidatu, jei partija apsispręstų atsikratyti senolių organizacijos etiketės ir pabandyti atsinaujinti bei atsijauninti – bent vizualiai. Jis yra apsiskaitęs, turi jausmą, kur turi sukti kairioji politinė partija, jam artimos pajamų nelygybės temos ir europietiška kairioji politinė retorika.
Pats G. Paluckas tikrai dalyvaus partijos pirmininko rinkimuose, jeigu matys, kad turi paramą. Politikas jaučia atsiveriantį galimybių langą.
Tačiau jis gali susidurti su keletu problemų. G. Paluckas nėra itin žinomas. Šiuose Seimo rinkimuose jis surinko 3550 pirmumo balsų. Tai nykstamai mažai. Panašiai jis surinko dalyvaudamas rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą – 3990. Tuo pat metu vykusiuose Vilniaus mero rinkimuose G. Paluckui balsą atidavė 8250 rinkėjų, kai visas sąrašas gavo 17 443 balsus.
Dar viena bėda, kuria tikrai pasinaudos jo politiniai oponentai partijoje: teistumas dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi vykdant kenkėjų paslaugų pirkimą. G. Paluckas laimėjo apeliacinėje instancijoje, bet pralaimėjo Aukščiausiajame Teisme. Dalyvaudamas Vilniaus mero rinkimuose G. Paluckas gana sėkmingai neutralizavo klausimą pripažindamas faktą, bet tai klausimas, kurį kels priešininkai.
Mindaugas Sinkevičius. Jei socialdemokratų jaunimas nebus vieningas, tai kitas galimas kandidatas į pirmininkus būtų 32-ejų Jonavos meras, susisiekimo ministro Rimanto Sinkevičiaus sūnus Mindaugas. Jis nėra labai žinomas, bet sugebėjo laimėti tiesioginius mero rinkimus 2015 m. pirmame ture surinkęs 12 336 balsus.
Tačiau politinė M Sinkevičiaus patirtis yra minimali ir labai regioninė: nuo 2007 m. politikas dirbo Jonavos rajono taryboje, nuo 2011 m. visą ėjo Jonavos mero pareigas. Politikas nefigūruoja viešuose renginiuose, diskusijose, todėl jo žinomumas dar labiau ribotas nei G. Palucko.
