Rusijos prezidentui V. Putinui atliekant „valymus“ artimiausiųjų rate, vaikant elitą ir mėginant uždėti apribojimus didžiulio masto kyšininkavimui, persmelkusiam Rusijos politiką, vis dėlto pagrindinę kovą jis kovoja su pačiu savimi, rašo rfefl.org.
Tai susiję su hibridine V. Putino prigimtimi. Kaip pastebi daugelį metų situaciją Rusijoje stebintis Jamesas Sherras, nors genealogine prasme V. Putinas – KGB produktas, tačiau sociologine – tai darvinistinio chaoso ir gangsteriškojo kapitalizmo, tapusio pirmojo postsovietinio dešimtmečio Rusijos skiriamuoju ženklu, produktas.
Politiškasis V. Putino DNR galėjo formuotis Lubiankoje, Jurijaus Andropovo vadovaujamame KGB, kur klestėjo tvarka, hierarchija, disciplina ir galingoji sovietinė ideologija. Vis dėlto V. Putino politinė socializacija vyko dešimtajame dešimtmetyje, kai jis ėjo Sankt Peterburgo vicemero pareigas.
Kaip savo knygoje „Putin‘s Kleptocracy“ rašo Karen Dawisha, jam einant šias pareigas vienas esminių jam tekusių vaidmenų buvo laviravimas tarp politinių ir nusikalstamo pasaulio lyderių. Tuos laikus drąsiai galima pavadinti laukiniais Rytais, kur dviveidiškumas buvo norma, taisyklės buvo skirtos tik bailiams, o teisus buvo tas, kurio galia buvo didesnė. Šį pasaulį valdė neoficialūs tinklai, o žmonės kontroliuoti pasitelkiant korupciją. Tai buvo pasaulis, kuriame šansą išgyventi turėjo tik stipriausieji. V. Putinas šiame pasaulyje ne tik išgyveno, bet dar ir suklestėjo.
Tapęs Rusijos prezidentu V. Putinas Kremliuje įsikūrė atsigabenęs abiejų tipų jį formavusias patirtis ir jas apjungė į vieną darinį. Jis suformavo hibridinę valstybę, šalį, kuri veikė kaip nusikalstamas sindikatas, kurioje tuo pačiu negailestingai buvo įtvirtinama politinė galia ir įgyvendinamos V. Putino milžiniškos galios diktuojamos ambicijos.
„Unikalus ilgalaikis šios režimo gyvybingumas susijęs su faktu, kad galia telkta ne institucijose, o neformaliuose ir dažnai netgi nusikalstamuose tinkluose“, - internetinėje svetainėje slon.ru neseniai rašė politikos analitikas Vladimiras Pastuchovas.
„V. Putinas buvo šalies vadovas ir tuo pačiu metu formaliai neegzistuojančios, tačiau labai galingos ir didelės organizacijos galva. Išskirtinis V. Putino įvairiapusiškumas, jo gebėjimas tuo pačiu metu būti tiek šviesos, tiek ir tamsos princu didžiąja dalimi paaiškina jo ilgo buvimo valdžioje sėkmę.“ – rašo V. Pastuchovas.
V. Putiną lydėjo sėkmė, nes jis mikliai suvaldė situaciją dėl neformalių galios struktūrų sukiršindamas klanus tarpusavyje. Ši taktika buvo sėkminga dėl meistriškai paskatinimo ir bausmės principu išnaudotos korupcijos siekiant kontroliuoti valdantįjį elitą ir užsitikrinant jo lojalumą.
Ši taktika buvo sėkminga, nes tuo laikotarpiu dėl itin aukštų naftos kainų resursai augo, taigi pinigų netrūko. Vis dėlto svarbiausiu šios sėkmės garantu tapo tai, kad ši taktika atspindėjo ir sustiprino Rusijos politinėje kultūroje giliai įsišaknijusias normas. Buvo eksploatuota tai, ką knygos „Can Russia Modernize“ autorė politologė Aliona Ledeneva vadina sistema, - neteisėtų darinių tinklas, ilgą laiką dominavęs politiniame Rusijos gyvenime.
Ilgą laiką V. Putinas buvo pajėgus didinti savo bendražygių turtus, Rusijos galia augo, gerėjo gyvenimo standartai. Deja, vėliau naftos kainos ėmė smukti, kartu su kainomis smuko ir ekonomikos rodikliai bei gyvenimo standartai, sistemai imtas daryti spaudimas. Intensyvėjant Rusijos ir Vakarų konfrontacijai, ideologiškoji V. Putino kaip žmogaus, kurio pagrindinis prioritetas – atkurti Rusijos supergalios statusą, pusė ėmė temdyti kleptokratinę jo natūrą. Kitaip tariant, Lubianka pralenkė Sankt Peterburgą.
Štai toks yra kontekstas, kuriame iš didžiojo žaidimo pradėti šalinti ilgamečiai V. Putino bendražygiai – buvęs „Rusijos geležinkelių“ vadovas Vladimiras Jakuninas, buvęs Federalinės kovos su narkotikais tarnybos vadovas Viktoras Ivanovas ir buvęs Kremliaus administracijos vadovas Sergejus Ivanovas. Štai tokiame kontekste derėtų vertinti ir V. Putino pastangas priversti elito atstovus sugrąžinti savo aktyvus į tėvynę. Tas pats kontekstas puikiai tinkamas ir mažesnį fiktyvumo atspalvį nei įprasta turinčiai antikorupcinei kampanijai vertinti.
„Šiuo metu V. Putinui svarbiausias ne asmeninis ekonominis interesas, o ideologinė programa – vizija tautos, sugrąžintos į jai tinkamą vietą istorijoje ir pasaulyje (žinoma, egzistuoja dar ir atitinkamas palikimas),“ – praėjusiais metais rašė Markas Galeotti, vyresnysis mokslinis darbuotojas iš Tarptautinių santykių instituto Prahoje ir vizituojantis mokslinis darbuotojas iš Europos tarptautinių santykių tarybos.
„Jis apsupo save būreliu panašiai mąstančių tipelių ar bent jau tų, kurie nori ir gali šį vaidmenį atlikti, taigi galutinė atsakomybė gula būtent ant jų pečių“, - mano M. Galeotti. Patraukdamas į šoną visus potencialiai svarius žaidėjus, pavyzdžiui, V. Jakuniną ir V. Ivanovą, tuo pačiu jis pašalina ir potencialius galimai iššūkių jo valdžiai keliančius žmones.
Kaip neseniai leidinyje „Vedomosti“ rašė politologas iš Maskvos Nikolajus Petrovas, V. Putinas mėgina atsitraukti nuo kolektyvinės lyderystės modelio, primenančio Leonido Brežnevo laikus, ir judėti vieno lyderio koncepcijos link, primenančios Josifo Stalino valdymą. Vis dėlto šiame procese kovodamas su „sistema“ jis kovoja su jo paties sukurta „sistema“, kitaip tariant, kovoja su savimi pačiu.
„Išnykus ideologijai, korupcija tapo vieninteliu efektyviu saistančiu elementu rusų pasaulyje, galbūt net garantuojančiu jo išlikimą. V. Putinas kaip niekas kitas iki šiol meistriškai išnaudojo korupciją tam, kad sustiprintų asmeninę savo galią“, - rašė N. Petrovas. „Dabar jis tiki, kad privalo pradėti kovą su korupcija, ir tokiu būdu pažeidžia turimą susitarimą su senuoju elitu“, - pridūrė jis.
