Tada jau nesvarbu, kiek tai kainuos Lietuvai ir kokią naudą atneš žmonėms – svarbiausia atkreipti į save dėmesį. Prie tokių rinkiminio meto planų priskirčiau ir Varėnoje rinkto socialdemokrato Vido Mikalausko bei Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko stumiamą planą atstatyti geležinkelio atšaką nuo Marcinkonių iki Druskininkų.
Gimusieji ne šiame amžiuje skaitytojai gal dar prisimena laikus, kai iš Vilniaus į Druskininkus buvo galima atvykti traukiniu. Nebuvo jis nei labai greitas, nei patogus, nes važiavo senojo, dar carinės Rusijos Imperijos nutiesto geležinkelio Peterburgas - Varšuva atkarpa nuo Vilniaus iki Baltarusijos Pariečės miestelio, o iš ten pasukdavo atgal į Lietuvą, Juzefo Pilsudskio rūpesčiu įrengta atšaka Pariečė - Druskininkai.
Tokia kelionė trukdavo 4 valandas, todėl net ir XX a. pabaigos žmogui ėmė atrodyti nepateisinamu laiko švaistymu. Traukiniu naudojosi tik negausiai gyvenamų Varėnos rajono tarpumiškių kaimo žmonės ir kelios dešimtys į Baltarusiją pigesnių rūkalų bei alkoholio važinėjančių pensininkų.
Druskininkų kurorto svečiai mieliau rinkdavosi brangesnę kelionę autobusu, trunkančią perpus trumpiau. Keleivių ir krovinių srautas vis mažėjo, kol „Lietuvos geležinkeliai“ 2001 m. tą maršrutą uždarė. Traukiniai iš Vilniaus dabar pasiekia tik Marcinkonis, o toliau net ir bėgiai išardyti. Buvusio geležinkelio Pariečė - Druskininkai vietoje auga miškas, kurį sodinant prieš dešimtmetį ir man teko malonumas sudalyvauti talkoje.
Atsiradus galimybei infrastruktūros objektų statybai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą, geležinkelio į Druskininkus atšakos į Druskininkus atstatymas tapo populiaria tema, minima prieš kiekvienus Seimo rinkimus. Tik niekas viešai neįvardija sumų, kiek tai galėtų kainuoti ir neįvertina, kam tas geležinkelis būtų reikalingas.
Vyriausybės valandoje Seimo narys Vidas Mikalauskas pateikdamas klausimą Susisiekimo ministrui Rimantui Sinkevičiui dėl galimybės atstatyti geležinkelio atšaką nuo Marcinkonių iki Druskininkų, paminėjo, kad Druskininkų kurortui „tikrai yra labai svarbu turėti ekologišką susisiekimą“.
Automobilių kelias iš Vilniaus į Druskininkus nuo to laiko, kai buvo uždarytas geležinkelis, išplatintas, ištiesintas ir net savaitgaliais, kai nemažai sostinės gyventojų skuba į kurortą pasilepinti SPA malonumais, spūsčių čia nebūna. O darbo dienomis iš autobusų Vilnius - Druskininkai kartais išlipa vos po kelis žmones.
Paklausinėjau kelių Druskininkų sanatorijų vadovų ir nė vienas nepaminėjo, kad patirtų kokių nors logistikos problemų. Kai prireikia, didžiosios sanatorijos savo transportu atsiveža poilsiautojus tiesiai iš Vilniaus oro uosto, kiti atvažiuoja autobusais ir džiaugiasi, kad kelionė iš Vilniaus trunka mažiau kaip porą valandų.
Jei vagonus trauks dyzelinis šilumvežis, tai svaičioti apie kokią nors ekologinę šio projekto reikšmę išvis nėra prasmės, o jeigu geležinkelio atšaka būtų elektrifikuota, tai vis tiek tai neatpirktų gamtai padarytos žalos iškertant Dzūkijos nacionalinio parko mišką naujos geležinkelio atšakos į Druskininkus tiesimui. Ji planuojama, kad traukiniams nereikėtų vykti per Baltarusijos teritoriją, o kelionė truktų bent kiek trumpiau, negu 4 valandas.
Paistalai apie minias poilsiautojų, atvyksiančių traukiniu iš Maskvos į Vilnių, o tada tiesiai į Druskininkus, baigėsi dar pernai, nutrūkus Rusijos turistų srautui dėl nuvertėjusio rublio ir Vladimiro Putino režimo pastangų izoliuotis nuo Vakarų pasaulio. Kurortas pamažu gręžiasi į Skandinavijos šalių, Vakarų Europos, Lenkijos ir Izraelio rinkas, todėl, jei jau verkiant norisi ištaškyti šimtus milijonų europinių pinigų tiesiant naują geležinkelį, tai jį reikėtų jungti su „Rail Baltica“, o ne su senuoju rusiškos vėžės Peterburgo - Varšuvos maršrutu.
Bet sugrįžkim prie argumentų už naują geležinkelį, kuriuos V.Mikalauskas išsakė Seime: „Tai taip pat svarbu ir mūsų Varėnos kraštui, kur yra didesnė dalis saugomos teritorijos – Nacionalinis parkas, Čepkelių rezervatas, yra turistų srautai, o kai miškingiausias rajonas, tai labai svarbu plėtojant miško pramonę“.
Mano žiniomis, Varėnos rajone ir Druskininkų savivaldybėje mišką kertančios ir mediena prekiaujančios įmonės kuo puikiausiai apsieina ir be geležinkelio. Net jeigu jis atsirastų, medieną iki pakrovimo stoties reikėtų vežti miškovežiais nuo kurių svorio kaimų keliukai kentėtų taip pat, kaip kenčia dabar. Gamtosaugininkai ir vietos gyventojai jau senokai baisisi, kokiais tempais plečiasi plyni kirtimai Dzūkijos nacionalinio parko giriose, o čia tą pramonę dar žadama plėtoti.
Naująja geležinkelio atšaka tarp Marcinkonių ir Druskininkų galėtų naudotis vos kelių negausiai gyvenamų Dzūkijos nacionalinio parko kaimų žmonės. Už tuos pinigus, kiek kainuoja geležinkelio tiesimas, jiems galima išasfaltuoti kelius iki pat namų slenksčio ir visą gyvenimą nemokamai vežioti vietinio susisiekimo autobusais arba padovanoti po 10 metų senumo automobilį. Ir dar liks pinigų. Nes, vieno kilometro modernaus geležinkelio statyba kainuoja apie 4,5 milijono eurų, o trumpiausias atstumas nuo Marcinkonių iki Druskininkų yra 28 kilometrai. Sudauginęs skaičius gaunu 126 mln. eurų.
Ir čia dar neįskaičiuotos miško išpirkimo iš privačių savininkų valstybės reikmėms išlaidos. Druskininkiečiai jau klausinėja, ar šis nedaug kam reikalingas sumanymas taip aktyviai pradėtas stumti ne todėl, kad miškus būsimos geležinkelio atkarpos vietoje prieš kurį laiką stengėsi supirkti gerai žinomas ir įtakingas ne tik šiame krašte asmuo? Bet aš tokiomis sąmokslo teorijomis neskubu patikėti ir manau, kad tai tėra paprasčiausias priešrinkiminis populizmas, kurio savo rinkėjus gerbiantys politikai turėtų vengti.
