Kaip kitaip galima ir reiktų vertinti situaciją, kai iš vienos pusės Europos ir globalios institucijos – Europos žmogaus teisių teismas ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas konstatuoja, kad mūsų politinė ir teisinė sistemos garsiojoje, rezonansinėje buvusio valstybės vadovo byloje elgėsi neadekvačiai ir tuo pat metu šalies „diduomenė“ (tikro elito, aristokratų beveik neturime) savo klaidos nenori pripažinti.
Viena vertus, mūsų šaliai gresia baudos ir valstybės įvaizdžio praradimas, kita vertus, naujoji nomenklatūra negali įveikti ambicijų, o taip pat atsisakyti planų politiškai sunaikinti vieną iš politinių lyderių ir jo vadovaujamą politinę jėgą.
Deja, kol kas ambicijos ir polinkis į juodąsias technologijas nusveria norą atkurti teisingumą, būtinybę išgelbėti valstybės prestižą ir atsisakyti bananų respublikos lygio purvinų politinių technologijų. Paskutiniai Juozo Bernatonio, Vytenio Andriukaičio ir Vytauto Sinkevičiaus pareiškimai akivaizdžiai demonstruoja, kad situacija yra patinė. Bent kol kas.
Kad būtų aiškiau, dar kartą grįžkime prie pagrindinių R. Pakso bylos faktų ir argumentų „už“ ir „prieš“.
Kai 2004 metų pradžioje įsibėgėjo puolimas prieš prezidentą R. Paksą, virtęs pirmąja Europoje apkalta tiesiogiai tautos išrinktam valstybės vadovui, buvo keliami trys kaltinimai. Vienas dėl neteisėtos įtakos, antras dėl neleistino informacijos nutekinimo ir trečias – jis labiausiai visuomenei žinomas – dėl Lietuvos pilietybės suteikimo Jurijui Borisovui. Mūsų Konstitucinis Teismas (KT), remdamasis šiais trim kaltinimais, nusprendė, kad prezidentas R. Paksas grubiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką.
2004 m. balandžio 6 dieną Lietuvos Respublikos Seimas, remdamasis šia KT išvada, palaikė dalies parlamentarų inicijuotą apkaltą šalies vadovui. Prezidentas R. Paksas turėjo pasitraukti iš savo pareigų.
Tačiau Seimas neapsiribojo apkalta. Apie tai šiandien nepriimta kalbėti. Kai kurios politinės jėgos iš karto ėmėsi veiksmų, siekdamos neleisti R. Paksui dalyvauti naujuose prezidento rinkimuose ir taip pasitikrinti, ar turi rinkėjų paramą. Tikrojoje demokratijoje dalyvavimas rinkimuose neturėjo būti problema. Viešoje diskusijoje visos pusės – prezidento oponentai ir šalininkai – būtų turėjusios galimybes pateikti savo argumentus. Tuo metu viešojoje erdvėje dominavo prezidento priešininkai. Veikė galinga, prieš R. Paksą veikianti nuomonės formavimo mašina. Manau, prezidento oponentai turėjo geresnes galimybes pateikti savo argumentaciją nei jo šalininkai. Vadinasi, net ne visai demokratiniuose rinkimuose jų šansai buvo geri. Jie lengvai galėjo pateikti rinkėjams savo požiūrį į vieną iš kandidatų į prezidentus – R. Paksą. Tiesa, reikėjo, kad kaltinimai būtų tvirti, pagrįsti...
Tačiau nomenklatūra, rodos, nebuvo tikra dėl savo argumentų bei dėl apkaltos pagrįstumo. Kaip kitaip galima paaiškinti tai, kad p. Jurgio Razmos iniciatyva 2004 m. gegužės 4 d. priimamas įstatymas, pagal kurį penkerius metus neleidžiama į prezidentus kandidatuoti tik ką atstatydintam šalies vadovui. To negana. 2004 metų birželio 15 d. priimamas dar griežtesnis įstatymas. Niekam nėra paslaptis, jog jis buvo skirtas vienam asmeniui. Tuo įstatymu tam asmeniui buvo uždrausta lietuviškuose rinkimuose dalyvauti iki gyvenimo pabaigos. Atkreipiu dėmesį į tai, kad tas draudimas įteisinamas ĮSTATYMO, o ne KONSTITUCINIU lygmeniu. Nes Konstitucijoje, tiksliau, jos 56–me straipsnyje sakoma, kad balotiruotis rinkimuose negali tik dvi asmenų grupės – piliečiai, kuriems nėra pasibaigęs bausmės atlikimo laikas ir neveiksnūs žmonės.
Bendraujantys su išgarsintomis konstitucinėmis dvasiomis nuo apkaltos proceso pradžios iki dabar (šiuo požiūriu išskirčiau Egidijų Kūrį ir Vytautą Sinkevičių) mums bando įteigti, kad Konstitucijoje kalbama ir apie tokius kaip R. Paksas. Tie, kas atidžiai skaitė Konstituciją ir išlaikė sveiką nuovoką bei padorumą, suvokia – tokių dalykų mūsų pagrindiniame įstatyme nėra. Dar daugiau – mąslūs piliečiai Konstitucijoje įžiūrėtų tai, ko neįžvelgia kai kurie konstitucinės teisės profesoriai. Joje faktiškai pripažįstama (žr. 56-ąjį straipsnį), kad rinkimuose gali dalyvauti ir TEISTI žmonės. Su sąlyga, kad jiems bausmės laikas yra pasibaigęs. Vadinasi, RINKĖJAMS palikta teisė spręsti, ar tokie žmonės gali būti valdžioje. Ir tai yra demokratiška. Rinkėjai turi spręsti, ar besibalotiruojantis žmogus vertas pasitikėjimo. Ir, beje, ar jo teistumas nėra susijęs su politiniu susidorojimu. Manau referendumu patvirtintos Konstitucijos tėvai tai – politinio susidorojimo galimybę – numatė.
Taigi Seimas savo 2004 05 04 ir 2004 06 15 d. įstatymais „pataisė“ Konstituciją. Ir tai padarė du kartus. Praktiškai vieno mėnesio laikotarpiu.
Kas gali paneigti, jog tie Seimo priimti įstatymai nebuvo partinis politikavimas siekiant atimti KONSTITUCINĘ Lietuvos piliečio teisę kelti savo kandidatūrą rinkimuose? Ir ne bet kokiam piliečiui – buvusiam šalies vadovui. Galima spėti, jog tą kartą partinės baimės nugalėjo teisingumo jausmą.
Šie įstatymais įforminti draudimai turėtų būti įdomūs teisės teoretikams. Juk tais draudimais buvo vadovaujamasi užkertant kelią tik ką atstatydintam šalies vadovui dalyvauti naujuose prezidentiniuose rinkimuose. Vadinasi, tų įstatymų PAKAKO NELEISTI dalyvauti. Tuo metu nebuvo kalbama, kad tam reikia keisti Konstituciją. Apie tokią būtinybę pradėta kalbėti žymiai vėliau – kai buvo pradėta ieškoti juridinių pateisinimų įvykdytam prezidento atstatydinimo veiksmui ir jo politinių teisių blokavimui.
Tų dviejų įstatymų priėmimas reiškia, kad panaikinti R. Paksui draudimą dalyvauti rinkimuose visą gyvenimą taip pat galima įstatymu. Taigi išeitų, kad nereikia jokių Konstitucijos pataisų. Nes, pirma, jų nereikėjo įvedant draudimą. Antra, konstitucinės pataisos NEVEIKTŲ ATGAL. Jos galėtų būti taikomos ateityje. Jei panašūs atvejai pasikartotų.
Mūsų, atsiprašant, demokratinėje sistemoje beveik tabu yra dar viena aplinkybė, kuri atsirado gerokai vėliau nei buvo įvykdyta apkalta prezidentui R. Paksui. Kaip minėta, jam buvo inkriminuojami trys dalykai. Tačiau du iš jų LR Aukščiausias teismas 2005 12 13 d. pripažino neįrodytais ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Pabrėžiu – apkaltos metu šie du kaltinimai dar galiojo. Ir tai galėjo nulemti daugelio Seimo narių apsisprendimą balsuoti už apkaltą. Tačiau dabar šių dviejų kaltinimų jau nėra. Ši nauja aplinkybė, manau, galėtų pakeisti Seimo narių nuomonę. Jeigu jiems tokia galimybė būtų suteikta. Šiandien tokia galimybė atrodo miglota.
Trečiasis kaltinimas dėl pilietybės suteikimo, šiandien tai akivaizdu, turi būti adresuotas ne R. Paksui, o tuometiniam Vidaus reikalų ministrui Juozui Bernatoniui. Užtenka žvilgtelėti į Konstitucijos 85–jį straipsnį, kad įsitikintum, jog už pilietybę suteikiančio dekreto turinį yra atsakingas asmuo, kuris vadovauja atitinkamai ministerijai ir kontrasignuoja dekretą. Cituoju šį straipsnį: „Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus-dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, <...> turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro. Atsakomybė už tokį dekretą tenka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.“ Taigi, ne R. Paksas, o J. Bernatonis turi prisiimti atsakomybę už pilietybės suteikimą išgarsėjusiam asmeniui.
Aukščiau pasakyta reiškia, jog šiandien NEI VIENAS IŠ TRIJŲ R. Paksui pateiktų kaltinimų NEGALIOJA, nors jie buvo aktualūs apkaltos metu. O tai yra ESMINIS situacijos pasikeitimas. Pasikeitus situacijai – sveika nuovoka ir teisingumo jausmas sufleruoja – turi būti peržiūrėtas ir kitomis aplinkybėmis gimęs Seimo sprendimas dėl valstybės vadovo atstatydinimo. Juk teismai tokiais atvejais peržiūri savo aukščiau priimtus sprendimus ir, pavyzdžiui, reabilituoja neteisingai nuteistą asmenį. Kodėl to DABAR negalėtų padaryti dabartinis Seimas? Aišku, gražu ir teisinga būtų, jei savo klaidą, sakykim, jog ji buvo nesąmoninga, ištaisytų ir Konstitucinis Teismas.
Tiesa, Seimo neturėtų varžyti KT nenoras tai daryti. Mat Konstitucinio Teismo sprendimai tokiais atvejais nėra privalomi. Galutinį sprendimą apkaltos atveju priima rinkti Tautos atstovai – Seimo nariai. Pagal mūsų Konstitucijoje nustatytą apkaltos tvarką Seimo sprendimas yra vienodai teisėtas, tiek tuo atveju, kai Tautos atstovybė atsižvelgia į KT nuomonę ir pareigūną nušalina nuo pareigų, tiek ir tuo atveju, kai ji nusprendžia, kad KT pateikti argumentai nėra pakankami pareigūnui pareikšti apkaltą. Ryškiausias pavyzdys – Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko apkaltos. Nors KT buvo priėmęs praktiškai vienodas išvadas abiejų politikų atžvilgiu, tik vieno iš jų – L. Karaliaus – Seimo nario mandatas buvo panaikintas. Nors KT išvados buvo vienodos, o Seimo sprendimai buvo skirtingi, nieks nekelia klausimo dėl tų Seimo sprendimų teisėtumo.
Taigi, KT sprendimai apkaltoje Seimui nėra privalomi. Šiandieninės Konstitucijos tekste nerasime straipsnio ar minties, kuri tiktų R. Pakso atvejui. Ir bene svarbiausia, – šiuo metu yra išaiškėjusios naujos bylos aplinkybės, kurios 2004 m. balandžio mėn. dar nebuvo Aukščiausio Teismo paneigtos. Logika, sąžinė ir teisė diktuoja – reikia panaikinti neteisingą, prieš daugiau nei dešimtmetį priimtą Seimo sprendimą dėl apkaltos buvusiam šalies vadovui.
Tačiau po Seimo sprendimo pritarti „Pakso komisijos“ išvadoms ir ieškoti politinės išeities iš neteisiškos, nedemokratiškos padėties pasipylė tą sprendimą suniekinantys komentarai. Buvęs KT teisėjas Vytautas Sinkevičius mano tas išvadas esant absurdiškomis. Teisingumo ministras Juozas Bernatonis teigia, jog minėtas Seimo sprendimas yra, pabrėžiu, vaikiškas, kad jis neturi teisinės prasmės. Eurokomisaras Vytenis Andriukaitis teigia, kad komisijos išvados „prasilenkia su bet kokia teisinės valstybės samprata“, kad jos peržengia „bet kokias ribas“. Visus juos kviečiu atsakyti į šiame rašinyje pateikiamus argumentus. Didžioji dalis tų argumentų nėra mano. Juos pateikė minėtoje Komisijoje talkinę autoritetingi teisininkai. Taip pat žinomi teisės profesoriai. Pavyzdžiui, profesorius Alfonsas Vaišvila. Tikiuosi, jie taip pat tars savo žodį ir išsklaidys iliuzijas, kad V. Sinkevičius yra vienintelis ir neklystantis konstitucinės teisės žinovas.
Atsakydami į aukščiau pateiktą argumentaciją, šioje diskusijoje dalyvaujantys politikai ir teisininkai turėtų mažiau ginti savo munduro garbę, savo kažkada gintą nuomonę ir daugiau teisingumą ir demokratiją. Beje, be pirmojo nėra ir antrosios.
Tai nelengva padaryti. Ypač ministrui J. Bernatoniui, kuris pasirašė (kontrasignavo) dekretą dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui. Bet, manau, jam išeiti iš situacijos būtų lengviau, jeigu jis pasakytų, kad tuo metu visi dokumentai rodė, kad pagrindas suteikti minimam asmeniui Lietuvos pilietybę buvo. Vien tai, kad prezidentas Valdas Adamkus J. Borisovą apdovanojo medaliu, automatiškai jį pavertė nusipelniusiu Lietuvai žmogumi. Kaip suprantu, tuo metu nebuvo kompromituojančios tą žmogų medžiagos. Todėl tada, pasirašydamas po pilietybę suteikiančiu dekretu, J. Bernatonis jokio prasižengimo nepadarė...
Atskirai norėčiau kreiptis į eurokomisarą V. Andriukaitį. Pamenu, kokia bekompromisė buvo jo pozicija prezidentinės apkaltos metu. Iš dalies tą poziciją buvo galima suprasti ir pateisinti, nes KT buvo suformulavęs griežtus kaltinimus tuometinio prezidento atžvilgiu. Tačiau ŠIUO METU tie kaltinimai yra subliuškę. Sunku patikėti, kad toks patyręs ir tokį aukštą statusą turintis, europietiškus teisės viršenybės principus pripažįstantis politikas to nesuvokia...
Ir pabaigai. Dauguma piliečių pripažįsta, kad situacija susiklosčiusi apie R. Pakso bylą nėra normali. Nei teisiniu, nei politiniu, nei tarptautiniu požiūriu. Sutariama, kad „kažką“ reikia daryti. Diduomenė nori įpiršti mintį, kad vienintelė išeitis – pataisa Konstitucijos 56–am straipsniui. Mano manymu, tai greičiau absurdas nei išeitis. Kaip žinia, teisė neveikia atgal. Diskutuojamos pataisos veiktų ateityje, jeigu tokie patys ar panašūs atvejai pasikartotų. Šiandien logiškiausia išeitis – naujo, su naujomis aplinkybėmis siejamo, R. Pakso apkaltą naikinančio Seimo nutarimo priėmimas, neapsimetinėjant, kad visi tada, 2004-aisiais, galioję kaltinimai tebeegzistuoja. Jeigu mūsų galingieji ir toliau apsimetinės, mes dar ilgai blaškysimės teisiniuose ir politiniuose spąstuose, nerasdami būdo kaip iš jų ištrūkti.
Išmintingo, teisingo, demokratiško sprendimo reikia ne tiek Europos Žmogaus teisių teismui ar Jungtinėms Tautoms, kiek mums, Lietuvai. Jei norime gyventi teisingoje, demokratiškoje visuomenėje.
