R. Pereverzevas, gyvenantis Vilniuje, jau metus mina įvairių institucijų slenksčius siekdamas išsiaiškinti, kaip jokiais giminystės ryšiais nesusaistyti žmonės galėjo palaidoti savo artimąjį kitos šeimos kapavietėje ir tapti oficialiais kapo prižiūrėtojais bei tvarkyti jį kaip panorėję.
Skandalinga istorija iškilo, kai praėjusių metų spalį R. Pereverzevas, atvykęs prieš Vėlines sutvarkyti tėvo kapo Kristaus Karaliaus kapinėse Ramygalos gatvėje, negalėjo patikėti savo akimis. Nors vieta ta pati, bet kapavietė – neatpažįstama. Vietoj paminklo su tėčio pavarde pastatytas kitas paminklinis akmuo ir jame iškalta visai svetimos šeimos, kuri prieš daugelį metų buvo artimiausia kaimynė, pavardė. Buvo matyti, kad kapavietė ką tik sutvarkyta: papilta nauja skalda, išbetonuoti kraštai.
R. Pereverzevas tikino, kad vos prieš trejetą savaičių prie to paties kapo giminaičiai meldėsi už amžino poilsio čia 1973-iaisiais atgulusį jo tėvelį.
Kaimyne nepatikėjo
R. Pereverzevas tvirtina, kad jiedu su broliu yra vieninteliai prieš keturis dešimtmečius mirusio tėčio kapo paveldėtojai. Dažniausiai kapą lankydavęs Rimantas. Jam iš Vilniaus atvažiuoti į Panevėžį paprasčiau nei Klaipėdoje gyvenančiam ir į komandiruotes važinėjančiam broliui, o mama dėl silpnos sveikatos seniai iš Panevėžio persikrausčiusi arčiau sūnaus į sostinę.
Tąkart nė pėdsako tėčio kapo neradęs R. Pereverzevas prisiminė prieš kurį laiką sulaukęs buvusios kaimynės Panevėžyje Akelinos Juzvenko skambučio. Esą ji pranešė toje kapavietėje palaidojusi savo vyrą, rengiasi jam statyti paminklą ir nugriauti skirtąjį R. Pereverzevo tėčiui atminti. Nors tokie moters ketinimai Rimantui atrodė nerealūs, vis dėlto jis kreipėsi į Panevėžio savivaldybę. Specialistė nuraminusi, kad be velionio artimųjų žinios kapavietėje nebus leisti jokie statybos darbai. Specialistė tąkart išėjusi atostogauti, bet sutarę, kad R. Pereverzevas pristatys su palaidotuoju giminystė ryšį įrodantį dokumentą.
Vyras teisinasi per darbus ir neapsižiūrėjimą jo taip ir neatvežęs. Esą jam nė mintis nekilo, kad tokio popieriaus nesulaukę Panevėžio valdininkai kapą atiduos svetimiems.
Teismų maratonas
Kapavietės galimo išniekinimo peripetijas puolusios aiškintis Panevėžio savivaldybės išvados R. Pereverzevui nebuvo palankios. Valdininkai patvirtino, kad kapas teisėtai priklauso buvusiems Perverzevų kaimynams. Esą Rimanto motina, sulaukusi tokio amžiaus, kai nebepajėgė prižiūrėti kapo, teises į jį perleido Akelinai Juzvenko.
Tokį Savivaldybės sprendimą R. Pereverzevas apskundė Apygardos administraciniam teismui, tačiau trijų teisėjų kolegija valdininkų kaltės neįžvelgė. R. Pereverzevas yra pateikęs apeliacinį skundą Vyriausiajam administraciniam teismui ir tebelaukia jo verdikto. Buvusį panevėžietį stebina, kad ne tik Savivaldybei, bet ir teismui neužkliuvo, jog galbūt teises į kapą perleidusi jo motina juridiškai tokios teisės neturėjo. Moteris su Rimanto tėčiu buvo išsiskyrę. R. Pereverzevas įsitikinęs, kad ir antroji jo tėčio žmona neturi teisių į kapavietę – bendrų vaikų jie nesulaukė, o po vyro mirties ji išvyko iš Lietuvos.
Vietoj paminklo – lentelė su pavarde
Panevėžio apylinkės teismas jau kitą savaitę turėtų atversti baudžiamąją bylą, kurioje R. Pereverzevas kaltina A. Juzvenko kapo išniekinimu. Kvietimo į teismą ieškovas teigia negavęs, tačiau vis tiek į posėdį atvyks. Apie jį tvirtina sužinojęs iš mamos, gyvenančios Antavilių pensione, ir kviečiamos į teismą liudyti. 94-erių moteris dėl sveikatos posėdyje negebės dalyvauti. R. Pereverzevas tikisi, kad tai nesutrukdys teismui pradėti bylą nagrinėti iš esmės.
„Negi reikės žmogų neštuvais pristatyti?“ – sako Rimantas.
Kaip tvirtina R. Pereverzevas, jam svarbiausia, kad A. Juzvenko atstatytų paminklą tėčiui. Anot jo, tik kilus skandalui buvę kaimynai greta savo šeimos antkapio pastatė lentelę Pereverzevui.
„Su mano tėčio kapu pasielgta barbariškai. Lentukės su vardu ir pavarde neužtenka. Turbūt kai sukėliau triukšmą, kažkas juos paprotino nors tokį atminimą pastatyti. Jie privalo atstatyti paminklą su visais įrašais. Duosiu ir tėčio nuotrauką, kad viskas būtų taip, kaip ir buvo“, – ryžtingai nusiteikęs R. Pereverzevas.
Vyras neslepia svarstantis iš A. Juzvenko šeimos pareikalauti ir moralinės žalos atlyginimo.
Žvakučių nėra matęs
Kapo išniekinimu kaltinamos 67-erių A. Juzvenko sūnus Sergejus Juzvenka teigia nesuprantantis, už ką po teismus bus tąsoma garbaus amžiaus motina. Sergejaus nuomone, bylinėtis nebėra prasmės – R. Pereverzevo tėčio atminimas kapavietėje įamžintas.
„Nežinau, ko dar galima reikalauti, kam gaišinti savo ir kitų, taip pat teismo, laiką. R. Pereverzevas vis tiek čia nesilanko, gėlių nesodina, žvakučių neuždega. Tai gali patvirtinti daug žmonių, lankančių tą kapavietę“, – „Sekundei“ teigė S. Juzvenka.
Jis tvirtina pats pasirūpinęs velionio kaimyno atminimu, o dabar ir kapavietę prižiūrintis. R. Pereverzevo tikina per metus ten nė karto nesutikęs.
„Nemačiau jokių ženklų, kad kas nors, be manęs ir mano artimųjų, tą kapą lankytų. Esu įsitikinęs, kad, be mūsų, ten niekas daugiau neateina. Nebent ateina, pasižiūri, apsisuka ir išeina“, – kalbėjo S. Juzvenka.
Vyras neabejoja, kad buvęs kaimynas teisme sieks prisiteisti pinigų – motyvuos patyręs moralinę žalą. Oficialiai nuo praėjusių metų kovo Savivaldybės patvirtintas kapavietės prižiūrėtoju S. Juzvenka tvirtina ją jau seniai tvarkantis.
„Sekundei“ jis yra pasakojęs, kad pernai mirus paties tėvui Savivaldybės Miesto ūkio skyriui pateikęs prašymą tapti Pereverzevo kapo prižiūrėtoju ir pažymą, kad iki šiol kapviete rūpinosi A. Juzvenko.
Painiava dokumentuose
Rizika prarasti seną kapą gresia dažnam, palaidojusiam artimą žmogų iki 1984-ųjų. Mat nuo 1964-ųjų iki 1985-ųjų nėra išlikusių žmonių laidojimo Panevėžio kapinėse ir kapus prižiūrinčių asmenų knygų. Kai nėra tokių įrašų, visiškai neaišku, kam priklauso kapavietė.
„Įsivaizduokit, per dvidešimt metų kiek žmonių buvo palaidota. Ir tarybiniais laikais prastai buvo dirbama, ir 1985–1995 m. padaryta klaidų, todėl nerandame kai kurių įrašų. Tai didelė problema Panevėžyje“, – teigia Savivaldybės Miesto ūkio skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidas Darulis.
Anot jo, teisės į kapavietę atkuriamos pateikus įstatyme numatytus dokumentus, kurių svarbiausias – įrodantis giminystės ryšius su mirusiuoju. Anot jo, tik išimtiniais atvejais kapavietės prižiūrėtojais tampa svetimi asmenys.
Pasak V. Darulio, šiuo metu Savivaldybei prašymus pripažinti kapviečių prižiūrėtojais yra pateikę 20 asmenų.
