Veiksmas vyksta Kazachstane, kur daugiau nei penktadalis gyventojų yra rusai. Lietuviai – tai Seimo nario Pauliaus Saudargo vadovaujama ekspedicija po lietuvių tremties vietas Kazachstane.
Į šią šalį buvo išvežta daugiau nei 81 tūkst. lietuvių: dalis jų gyveno kaip tremtiniai, dalis kalėjo kalėjimuose ar lageriuose kaip politiniai kaliniai ir patyrė badą, ligas, prievartą, buvo išnaudojami kaip nemokama darbo jėga.
Šiuo metu Kazachstanas – naftą, gamtines dujas ir beveik visus Mendelejevo lentelėje nurodytus cheminius elementus išgaunanti šalis, patirianti ryškią Rusijos, Kinijos ir Turkijos įtaką.
Šioje šalyje galima puikiai gyventi mokant tik rusų kalbą, nors autoritarinis šalies lyderis Nursultanas Nazarbajevas deda pastangas populiarinti kazachų kalbą, kuri priklauso tiurkų kalbų grupės kipčiakų pogrupiui.
Uždirba apie 2000 eurų
Kaip paaiškėja iš pokalbio traukinyje, lietuvių grupę užkalbinęs šviesiaplaukis vaikinas yra Kazachstane dirbantis ir gyvenantis Rusijos pilietis. Jis keliavo su kazachais, bet išgirdęs, kad sutiko lietuvių grupę kaipmat prisigretina pabendrauti. Vaikinas smalsus: jam įdomu, ar tai, ką girdi per televiziją apie Lietuvą, yra tiesa.
„Mums pateikiama, kad pas jus neįmanoma net žodžio ištarti rusiškai, atseit vos ne iškart būsi uždarytas į kalėjimą ar šiaip kas nutiks“, - pasakoja vyras.
Jis gana atsargus, vengia kategoriškų teiginių, bet domisi Lietuva.
Sulaukęs atsakymo, kad kalbos apie sunkumus kalbėti rusiškai Lietuvoje yra visiška mitologija, vyras atrodo įtikintas, nors būti tuo tikram sunku. Dar labiau jį pradžiugina kvietimas aplankyti Vilnių, Palangą.
Paklaustas, kodėl Rusijos pilietis gyvena ir dirba Kazachstane, vyras sako šioje šalyje galintis uždirbti kur kas daugiau nei Rusijoje, todėl jam nė neverta vargintis gimtojoje šalyje. Patyliukais jis prisipažįsta dirbantis energetikos sektoriuje ir uždirbantis daugiau nei 2000 eurų.
Tai tikrai daug daugiau nei vidutinis šalies atlyginimas, kuris praėjusiais metais „į rankas“ siekė apie 350 eurų. Lietuvoje vidutinis neto atlyginimas apie 540 eurų.
Kazachstanas, Pasaulio banko duomenimis, priskiriamas prie šalių, kurių gyventojų pajamos aukštesnės nei vidutinės. Vis tik kontrastai stulbina: traukinyje sutiktas jaunas rusas uždirba apie 2000 eurų, tuo metu Karagandoje siuvėja dirbanti lietuvių palikuonė Svetlana Cilinkevičiūtė pasakojo, kad jos pajamos siekia vos 200 eurų per mėnesį.
Tačiau Kazachstanas vargiai galėtų būti vadinamas labai pigia šalimi. Už patiekalą kinų restorane Almatoje galima sumokėti 1700 tengių (apie 8 eurus), 250 ml konjako butelio kaina Karagandoje siekė apie 900 tengių (apie 4 eurus), už tikrai puikią vakarienę restorane Astanoje 9 žmonėms sumokėjome apie 45 000 tengių (tai yra apie 220 eurų), vienkartinis autobuso arba metro bilietas Almatoje kainuoja 80 tengių (apie 0,4 euro).
Galima susirasti ir ypač pigių valgyklių, kuriose pusryčiai kainuos vos 200 tengių (apie 1 eurą), tačiau jose maisto skonis nepakartojamas. Tik blogąja prasme. Astanoje patekome į valgyklą, kurioje maistą pardavėjos mėtė mums ant padėklų. Beveik visi išėjome nevalgę.
Astanoje ištinka architektūrinis siaubas
Aštuonių žmonių grupės kelionė Kazachstane prasidėjo nuo Astanos.
Kazachstano sostinė iš Almatos į Astaną perkelta 1997 m. Pažodžiui Astana reiškia sostinę.
Kodėl N. Nazarbajevas nusprendė pastatyti miestą vidury stepių? Tam yra keli paaiškinimai.
Viena vertus, N. Nazarbajevas turėjo įtvirtinti valdžią šalies šiaurėje, kur gyvena daug rusų ir kur žlugus Sovietų Sąjungai vyko bruzdėjimai. Antra vertus, buvusi sostinė Almata yra įsikūrusi pernelyg arti Kinijos sienos, todėl tai neatitinka nacionalinio saugumo reikalavimų.
Pirmasis ir kol kas vienintelis Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas šalies sostinę yra pavadinęs paminklu sau.
„Kai kurie žmonės prie manęs prieina sakydami, kad norėtų pastatyti paminklą man kaip kad daroma Turkmėnistane turkmėnbaši (turkmėnų lyderiui – DELFI). Tačiau aš klausiu, o kam? Astana yra mano paminklas“, - interviu „The Wall Street Journal“ žurnalistui Hugh Pope'ui yra sakęs N. Nazarbajevas.
Galbūt Astana ir yra paminklas N. Nazarbajevui, tačiau ji nepatinka nė patiems kazachams. Žiemą šioje vietovėje šaltis nukrenta žemiau 30 laipsnių Celsijaus, šaltį dar labiau sustiprina stepių vėjai. Vasarą karštis pakyla iki 40 laipsnių, tačiau stepių vėjai miesto ramybėje nepalieka.
Tačiau labiausiai lankytojus stebina architektūrinis miesto stilius. Jį veikiausiai galima pavadinti futuristiška gigantomanija.
Kaip knygoje „Centrinės Azijos širdyje. Politinė ir kultūrinė Uzbekistano, Turkmėnistano, Kazachstano, Kirgistano, Tadžikistano, Turkijos ir Irano istorija“ rašo Dilip Hiro, kiekvienas viešo pastato projektas buvo asmeniškai tvirtinamas paties N. Nazarbajevo.
Didžiausią įspūdį palieka auksu blizgantys pastatai, kuriuos vietiniai, priklausomai nuo formos, vadina skraidančiomis lėkštėmis, ledinukais, alaus skardinėmis arba šuns dubenimis, ir tviskantis Baiterek bokštas, simbolizuojantis kazachų legendą apie paukštį Samruką, padėjusį auksinį kiaušinį, apšvietusį pasaulį. Remiantis legenda, drakonas naktį pagrobė kiaušinį, tačiau prieš drakoną sukilę kazachai atsiėmė kiaušinį ir pasaulis vėl nušvito.
Kazachstanietišką architektūrinį stilių dar labiau papuošia arba bjauroja visur naudojamos dirbtinės gėlės ir neva „žydintys“ medžiai, o darbininkai nuo ankstyvo ryto sodina gyvų gėlių kilimus, ravi darželius, pjauna žolę.
Tiesą sakant, darbininkai buvo bene vieninteliai žmonės sutikti Astanos centre pirmadienio rytą ir dieną. Būtent todėl miestas atrodė tarsi netikras, dirbtinis: kur pažvelgsi – gigantiškos aikštės, milžiniški blizgūs pastatai, į dangų šaunantys bokštai, tačiau sunku rasti elementariausią kavinę ar tualetą.
Norėdami susipažinti su miestu užeiname į 2008 m. pastatytus Nepriklausomybės rūmus, kuriuose demonstruojamas visos Astanos maketas ir kur jau dabar pro stogą į plastmasinį kibirą laša vanduo. Panašių vandens lašus surenkančių kibirų matėme ir naujutėlaitėje Astanos mečetėje.
Nepriklausomybės rūmų gidė aiškina, kad pagal planą šiuo metu pastatyta vos 40-45 proc. viso miesto. Miesto plėtros sumanymas išties gniaužia kvapą: sostinė, kurioje šiuo metu gyvena apie 835 tūkst. gyventojų, plėsis visomis kryptimis, jame numatyta įrengti didžiulių vandens telkinių, sukurti žaliąjį kordoną, saugantį nuo vėjų ir dulkių iš stepės. Miesto peizažas jau dabar neatsiejamas nuo statybinių kranų.
Pašiurpę nuo pastatų blizgesio užsukame ir į stiklinius piramidės formos Taikos ir susitaikymo rūmus, kurie kasmet priima pasaulio ir tradicinių religijų lyderius. Juose eksponuojami Centrinės Azijos tautų tautiniai drabužiai, viršuje įrengtas vadinamasis žiemos sodas, tačiau žolė ir kai kurie augalai jame dirbtiniai.
N. Nazarbajevui priklauso visos idėjos
N. Nazarbajevas visur vadinamas pirmuoju Kazachstano prezidentu, jis yra visų įmanomų idėjų autorius. „Štai šitą muziejų pastatyti sugalvojo prezidentas N. Nazarbajevas“, - sako gidė. Jis taip pat vadinamas ir šalies himno bendraautoriumi, jam priklauso visi šalies pasiekimai, jo portretai puošia daugumą interjerų.
Tačiau N. Nazarbajevas nėra klasikinis autoritarinis prezidentas, šalyje netvyro persekiojimo atmosfera, tiesiog N. Nazarbajevas užkerta kelią bet kokių oponentų atsiradimui, todėl išlieka vienvaldis.
Eiliniai kazachai linkę net švelniai pakritikuoti prezidentą, bet muziejų darbuotojai kaip užsikirtę kartoja, kad Kazachstanas – demokratinė šalis. Net jei klausiama, ar šalis federacinė, ar unitarinė, arba kodėl šalies vėliavoje nėra mėnulio – musulmoniškoms šalims būdingo ženklo.
N. Nazarbajevas buvo paskutinis Kazachstano sovietinės socialistinės respublikos Komunistų partijos pirmasis sekretorius. Buvęs plieno gamyklos darbininkas pasižymėjo gebėjimu balansuoti: jis niekada neprieštaravo politinei Maskvos linijai, tačiau demonstravo nepriklausomumą prieštaraudamas branduoliniams bandymams Kazachstano teritorijoje arba suteikdamas prioritetą kazachų kalbai prieš rusų.
Pirmą kartą prezidentu N. Nazarbajevas išrinktas 1991 m. Tačiau jo pergalė pasiekta nelabai švariais metodais. Šalies Aukščiausioji Taryba nustatė, kad kandidatas privalo surinkti 100 tūkst. remiančių rinkėjų parašų per aštuonias savaites, tačiau rinkimų komisija davė 9 dienas.
Nepaisant šių kliūčių, be N. Nazarbajevo, parašų rinkimas sekėsi dar vienam kandidatui – Hasanui Kojahmedovui, partijos „Jeltoksan“ (Kazachų nacionalinės demokratinės partijos) lyderiui. Iki termino likus dviem dienoms vyriausybinės pajėgos užpuolė politiką gatvėje ir atėmė visus surinktus parašus. Todėl rinkimų dieną buvo tik vienas kandidatas – N. Nazarbajevas, išrinktas 89 proc. balsų.
2015 m. vykusiuose rinkimuose N. Nazarbajevas perrinktas jau 98 proc. dauguma. Tačiau, kaip pasakoja Kazachstane gyvenantis lietuvis, šioje šalyje niekas nemano, kad rinkimai būtų klastojami, tiesiog daugiau nėra, už ką balsuoti.
