aA
Seime buvo priimta rezoliucija dėl baudžiamosios atsakomybės už naudojimąsi prostitucija.
Algirdas Patackas
Algirdas Patackas
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Wikipedijos prostituciją apibrėžia kiek įstengdamos neutraliau, vengdamos įvardinti ją kaip vieną iš blogio – moralinio ir socialinio – formų. Apie prostitutes sakoma, kad jos pardavinėja savo kūną. Tai – netiesa. Nuo alkoholizmo, rūkymo, narkomanijos kenčia kūnas, nuo lošimo aistros – psichika, tačiau nuo prostitucijos labiausiai kenčia žmogaus siela. Prostitutė ir jos „klientas“, vyras ir moteris prostitucijos aktu žemina patys save ir tuo pačiu vienas kitą. 

Kaip ir visose srityse, susijusioje su žmogaus ydomis ir iškrypimais, svarbus yra žodynas, nes dažniausiai jis naudojamas maskuoti įsisėtrijųsį blogį. Pvz., postkrikščioniškuose Vakaruose prostitucija apibrėžiama kaip „socialiai organizuotas sekso pardavimo verslas“, o prostitutė kaip „sekso industrijos darbininkė“.

Kad tai iš tiesų yra pelninga „industrija“, rodo faktai – „aukštos klasės“ prostitutė atneša tiek pelno, kiek nedidelis viešbutis ar garažas su keletu sunkvežimių. Kad šis pelnas slepia neviltį, suluošintus gyvenimus ir ašaras, vakarietiškasis hedonizmas linkęs nutylėti ar pridengti mandriomis neurolingvistinėmis žodžių pynėmis.

Lietuviškai ir ne visai krikščioniškai prostitutę reikėtų vadinti tiesiog puolusia moterimi, pasileidėle, parsidavinėjančią už pinigus. Derėtų nepamiršti, kad šis žodis yra kilęs iš lotynų kalbos prostituere – begėdiškas išsiviešinimas, t. y. prostitutė dar yra ir begėdė.

Šį reiškinį vertinant susiduria du kraštutinumai – krikščioniškasis mato nelaimingą, vertą gailesčio, užuojautos ir paramos būtybę, dažnai pakliuvusią į nuodėmės spąstus dėl neturto ar apleistumo (Kozetė iš Viktoro Hugo „Vargdienių“), ir tai yra teisinga. Gi liberalusis požiūris žiūri į ją kaip į sekso, lietuviškai aitros objektą, besielę būtybę, kuri ciniškai panaudojama žemiausios rūšies aistrai – aitrai tenkinti. Iš čia ir siūlomi kovos su prostitucija būdai – „Caritas“ padeda puolusioms moterims vėl iš naujo pradėti gyvenimą, gi ciniškasis siekia socialiai įteisinti ir dar netgi pelnytis iš šios velnio industrijos.

Kas įvyksta su valstybe, kai ji legalizuoja ydų industriją ir iš jos pelnosi, veidmainiškai dalį pelno skirdama prevencijai? Valstybė tampa rūkalų biznio akcioniere, alkoholio distributore, kazino vadybininke, arba – jei bus legalizuoti narkotikai – narkodilere. Bet juodžiausia rolė, tenkanti valstybei – jei ji legalizuoja prostituciją. Valstybė tada tiesiog tampa suteneriu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Lietuva ilgą laiką laikė frontą, bet Sąjūdžio dvasiai silpstant, palaipsniui atidavinėjo pozicijas. Kaip turėtų elgtis valstybė, ypač ta, kurią vis dar tikimės esant krikščioniška? Drausti ar ne? Liberalo atsakymas aiškus – jokiu būdu ne, nes tai varžo individo laisvę (...voliotis purve – autoriaus remarka). Tai panašu į važiavimą automobiliu be stabdžių, nebent stabdymui naudojant bėgių perjungimą. Mat, draudimas nieko gero neduoda, tik nuvaro šį „verslą“ į pogrindį – o juk būtų galima turėti naudos ir valstybei mokesčių pavidalu. Jau turime girtus ir prarūkytus pinigus iš alkoholio bei rūkalų, prisidurtų dar vienas kitas paleistuvingas litas ar euras...

Liberalų giesmelė žinoma iki koktumo. Taip, draudimas galutinai neišgydo ydos, nesustabdo visiems laikams blogio. Bet – stabdo, ir šitame stabdyme slypi draudimo moralinis pranašumas. Draudimas negali laimėti, negali įveikti pirminės nuodėmės pasekmių, bet jis veikia, jis siekia, jis eina prieš srovę, ir todėl jis yra teisus ir teisingas. Tuo tarpu jo atsisakymas yra plaukimas pasroviui, o gal būt ir slaptas, kruopščiai netgi nuo savęs slepiamas noras patirti nuodėmės „saldybę“.

Esu už draudimus – tiek toms gatvės moterims, tiek jų „klientams“ . Tik po to, kai suveikia stabdžiai, gali įsijungti „Caritas“ ir kitos mielaširdingos organizacijos. Tiesa, trikampyje prostitutė-klientas-suteneris pastarasis yra šlykščiausias personažas, ir tokius reikėtų trumpinti be gailesčio.
Tuo tarpu prostitutė ir jos klientas yra iš esmės giliai nelaimingos būtybės, jų santykiavimas – atstumianti ir beviltiška pastanga dviejų besielių, bet vis tik žmogiškų būtybių susilieti, gelbėtis iš nemeilės pragaro.

Deja, iš anksto pasmerkta žlugti.