Seimo narys Emanuelis Zingeris sako, kad įteisindama šešias savaites trukusią Lietuvos nepriklausomybę 1941-aisiais Lietuva prisiima atsakomybę už per tą laikotarpį padarytus nusikaltimus, tarp jų - maždaug 38 tūkst. Lietuvos žydų žudynes. Istorikai sunerimo, kad kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą Lietuva nebūtų paskelbta fašistinės Vokietijos sąjungininke.
Kodėl balsavote, kad 1941 m. birželio 23-iosios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaracija būtų įteisinta?
Stanislovas Buškevičius, jaunalietuvis:
Dar 1989 m. jaunalietuviai pirmieji rengdavome 1941 m. sukilėlių minėjimus, esame pastatę kryžių Kaune. Tiesiog norėjome įvykusį faktą įteisinti. 1941 m. nusikaltėliai pasinaudojo to laikotarpio sukilėliais ir žudė žydus. Nuo žydų žudynių Laikinoji vyriausybė atsiribojo. Šis įstatymas yra pačios idėjos pagerbimas. Tuo buvo nuplauta gėda, kai A.Smetona pabėgo iš Lietuvos, nepamiršęs užsukti į banką. Žydai neturėtų pykti, nes padorūs lietuviai visada yra prieš žmonių žudymą, o tais metais žudynėmis užsiėmė tik kriminaliniai nusikaltėliai.
Saulius Pečeliūnas, demokratas: Mano teigiamą balsavimą puikiai nusakė S.Buškevičius, mūsų pozicija šiuo atveju vienoda. Turime konstatuoti, kad 1941 m. Lietuva dar kartą mėgino atkurti valstybę. Situacija juridiškai labai panaši į 1918 m. situaciją. Tų metų deklaracija irgi buvo priimta ne iš karto, sąlygos neleido jos įgyvendinti. Mes įstatymu skelbiame tik pačią valstybingumo atkūrimo deklaraciją. Tik faktą, kad buvo mėginama atkurti valstybę.
Tačiau už žydų žudynes Lietuva negali prisiimti atsakomybės, juk valstybės nepriklausomybė nebuvo atkurta. Laikinoji vyriausybė gal ir galėjo kažką pasirašyti, tačiau realiai ji nieko negalėjo padaryti. O tai, kad 12-ajame batalione buvo daug lietuvių, dar nieko nereiškia, juk jie stojo į vokiečių kariuomenę, todėl atsakomybę turėtų prisiimti Vokietija. Tie žmonės irgi turi atsakyti už įsakymų vykdymą, nes Lietuva tokių įsakymų nedavė, todėl negali prisiimti atsakomybės.
O prie Lietūkio pastatyti kažkokią lentą ar paminklą būtinai reikia, tačiau apie tai turėtų spręsti architektai. Tuo turėtų pasirūpinti specialistai.
Kazimieras Kuzminskas, konservatorius: Balsavau teigiamai todėl, kad buvo paruoštas teisinis aktas, jis atitinka mano nuostatas. O apie atsakomybės prisiėmimą už žydų iššaudymą kiekvienas supranta savaip. Kiekvienas interpretuoja šį įstatymą, tačiau tai buvo istorija, sukilimas, mes turime tai pripažinti, kova už nepriklausomybę.
Žydšaudžius reikia kitaip traktuoti ir juos smerkti, nes tokiems nusikaltimams senaties termino negali būti. O prie Lietūkio garažo reiktų įamžinti nekaltų žmonių žūtį.
Liudvikas Sabutis, konservatorius: Pritariu teisėtiems to laikotarpio vyriausybės sprendimams. Laisva Lietuva 1941 m. nebuvo, vyriausybė skelbė, kad jie nepasiduoda okupantams. Atsakomybė dėl žydų žudymo priklauso tik atskiriems asmenims. Nežinau, kodėl žydai dabar nepatenkinti, manau, kad kiekvienas padorus lietuvis negalėjo dalyvauti žudynėse. Už atskirų piliečių elgesį valstybė neatsako. O paminklus nužudytiesiems vertėtų pastatyti.
