Tą 1998-ųjų vasaros naktį, kai R. Mikutavičius buvo nužudytas, P. Sabaliauskas teigė matęs viziją - pats kunigas jam pasakė, kad buvo pasmaugtas ir įmestas į Nemuno upę. Tačiau teisėsaugininkai esą iš pradžių nekreipė dėmesio į jo aiškinimus sakydami, kad kunigas yra pabėgęs.
Be kita ko, P. Sabaliauskas teismui papasakojo, jog kai nuėjo pas R. Mikutavičiaus sūnėną Ričardą Kolaitį su pasiūlymu eiti prie Nemuno ieškoti nužudyto dėdės, pastarasis jį užsipuolė ir pradėjo smaugti. P. Sabaliauskas teigė turįs šį faktą įrodantį garso įrašą, bet į teisėsaugą kreiptis neketina.
Tapęs prokuroro visuomeniniu padėjėju P. Sabaliauskas teigė bendravęs su Vladu Belecku, kuris vėliau buvo nuteistas už kunigo R. Mikutavičiaus nužudymą. Anot ekstrasenso, V. Beleckas jam aiškinęs, kad jis atėjo pas kunigą atsiimti paveikslų, kuriuos R. Mikutavičius buvo nupirkęs, bet nesumokėjęs. V. Beleckas tikino kunigo nežudęs, prisimena ekstrasensas.
P. Sabaliauskas buvo apklausiamas teisiamosios, buvusios V. Belecko žmonos Onos Daujotienės prašymu. Tiesa, su pačia meno vertybių pardavinėtoja O. Daujotiene ekstrasensas nebuvo pažįstamas.
Prokuroro prašymu, dar numatoma apklausti įslaptintą liudytoją. O. Daujotienė taip pat reikalauja apklausti savo pažįstamą Aleksandrą Kiliotaitį, kurio vertybes ji esą pardavinėjusi.
Kaltinimai dėl naudojimosi svetimu didelės vertės turtu, jo realizavimo ir kitų nusikaltimų šioje baudžiamojoje byloje pareikšti O. Daujotienei, jos dukrai Dianai Djačenkienei ir buvusiam žentui Viktorui Djačenkai, taip pat Egidijui Abariui, Virgilijui Silvestravičiui bei Edmundui Burdai.
1998 metų vasarą nužudę kunigą R. Mikutavičių, nusikaltėliai iš jo buto pavogė įvairių meno dirbinių, kurių vertė - daugiau kaip 5 mln. litų. Pareigūnams jau tyrimo pradžioje pavyko surasti 22 iš 51 pavogto paveikslo. Iki šiol nerasta 17 paveikslų ir kitų antikvarinių vertybių. Dingusioji kolekcijos dalis apytiksliai vertinama 1,8 mln. litų.
Anksčiau apklausti R. Mikutavičiaus artimieji aiškino, jog didžiąją dalį paveikslų kunigas 1971-1983 metais nusipirko iš tuometiniame Leningrade gyvenusios kolekcininkės. O du XVIII amžiuje tapyti peizažai, dėl kurių pardavimo kaltinami teisiamieji, kabėjo kunigo bute. Tai liudija įvairių švenčių proga bute darytos fotografijos, taip pat vaizdo įrašas. Kunigas jiems buvo sakęs, kad peizažus pirko iš kaunietės, gyvenančios netoli Kauno medicinos universiteto klinikų. R. Mikutavičiaus artimieji neabejojo, kad už paveikslus buvo visiškai atsiskaityta.
O. Daujotienė teismą tikino, jog du jos parduoti XVIII amžiuje tapyti peizažai, kurie buvo įtraukti į R. Mikutavičiaus kolekcijos katalogą, priklausė ne kunigui, o jai. Moteris aiškino, kad pirko šiuos darbus iš Leningrade gyvenusios geros draugės ir laikė juos namuose. Paskui, pasidariusi jų kopijas, apie 1993 metus nusprendė vertingus paveikslus parduoti.
Šiuo metu M. Žilinsko dailės galerijoje veikia R. Mikutavičiaus kolekcijos darbų paroda, kurioje eksponuojama 17 po pagrobimo surastų paveikslų, tarp jų ir du XVIII amžiuje tapyti peizažai, kurie minimi baudžiamojoje byloje.
