– Ar šeimos krizė Lietuvoje reali, ar įsivaizduojama?
– Pasak demografų, Lietuvos visuomenė praranda demografinę pusiausvyrą, ir kasmet atskleidžiama vis naujų šį reiškinį patvirtinančių ženklų: greitai ir dideliu mastu mažėja gimstamumas, jo bendras rodiklis jau 2002-aisiais tesiekė 1,2 vaiko. Daugėja nesantuokinių vaikų ir plinta savanoriška bevaikystė. Santuokų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 22 tūkst. 1995-aisiais iki 16 tūkst. 2003-iaisiais, daugėja porų, gyvenančių nesusituokus. Statistika fiksuoja ir nemažėjantį skyrybų skaičių – jis paskutinį dešimtmetį svyruoja tarp 50–70 proc. visų šalyje sudaromų santuokų.
– Ar demografinę šeimos krizę Lietuvoje lydi naujos, iki šiol mūsų visuomenei nebūdingos šeimos formos?
– Taip, Lietuvoje aiškiai pastebima kohabitacijos (gyvenimas kartu nesusituokus – aut. pastaba) plitimo tendencija, kai siekiama gyventi kartu, bet vengiama prisiimti ilgalaikius, didesnius įsipareigojimus. Įdomu, kad Socialinių tyrimų instituto demografų duomenimis, kohabitacijai pritaria beveik pusė (45 proc.) apklaustų respondentų. Vadinasi, nemaža Lietuvos visuomenės dalis pritaria nuomonei, kad oficialiai įregistruota santuoka yra archaiška, nemoderni ir neatitinka jų poreikių. Taigi kvestionuojama tradicinė, o mums, lietuviams, iš esmės katalikiška šeimos forma bei tradiciniai šeimyniniai santykiai. Galima kalbėti ir apie kitas alternatyvias šeimos formas, kurios dar neturi ryškesnių tendencijų plisti mūsų visuomenėje. Kalbu apie tos pačios seksualinės orientacijos partnerių šeimas.
– Jei šeima iš lėto praranda mums įprastas formas, koks santuokos ir tradiciškai suvokiamos meilės santykis?
– Moderniose visuomenėse nesiginčijama, kad esminis vedybų motyvas ir sėkmingų šeimyninių santykių pagrindas yra romantinė sutuoktinių meilė vienas kitam. Būtent todėl, šeimos specialistų nuomone, pora gyvenime ją turėtų nuolat puoselėti ir skaistinti. Pačią romantinės meilės sampratą istorikai kildina iš provansiškosios trubadūrų kultūros, kuri pradėjo formuotis dar viduramžiais. Riteriška meilė yra tokia, kai moteris būdavo pasirenkama ne tik kaip grožio objektas, bet ir kaip visų moralinių vertybių visuma, kurią riteris galėtų garbinti ir siekti kaip idealo. 19 amžiaus pradžioje riteriška meilės samprata transformavosi į moderniosios romantinės meilės suvokimą – svorio centru tapo jausmai, emocijos, aistra, fizinis potraukis, bet ne iš anksto apibrėžtos mylimosios savybės. Esminis romantinės meilės siekis – vyro ir moters susiliejimas į viena nedalijamą visumą. Šiandien būtent ši romantinės meilės forma yra fiksuojama kaip modernių partnerių tarpusavio santykių etalonas.
– Ar galima manyti, kad romantinė meilė yra šeimyninių santykių pagrindas ir šiandienėje Lietuvoje?
– Negalėčiau drąsiai tai tvirtinti, nes neturime nei išsamių tyrimų, nei atliktos mūsų visuomenės tarpasmeninių santykių analizės. Tačiau studentų darbai, referatai, merginų ir vaikinų išsakomos per diskusijas nuomonės veikiau byloja priešingai – t. y. jaunimas gana pragmatiškai suvokia meilės sampratą ir vedybų motyvą. Atrodo, šiandien Lietuvoje romantinė meilė labiau siejama su tokiais jai būdingais išoriniais požymiais kaip kelionės į egzotiškus kraštus, romantiškos vakarienės, gėlės ar dovanos. Galima manyti, kad įsimylėjėliui tampa svarbesnė romantinės meilės atributika ir galimybės ją užsitikrinti nei pats mylimasis. Daugumos jaunų merginų nuomone, jos negalėtų pamilti žmogaus, materialiai neužsitikrinusio ateities. Kitaip sakant, gera partija – svarbiausias santuokos sudarymo motyvas.
– Kas formuoja pragmatišką meilės sampratą mūsų šiandienėje visuomenėje?
– Ištakų pirmiausia derėtų ieškoti patriarchalinėje 19 a. lietuvių tradicinėje šeimoje, jos moralinėse-etinėse vertybėse, kurios iš esmės formavo lietuvių šeimyninių santykių normas ir sovietinėje visuomenėje. Meilė tradicinėje lietuvio šeimoje buvo tapatinama su pastangomis taikiai sugyventi. Todėl ūkininkų vaikai, pasirinkdami materialiai tinkamą vedybų partnerį, jautė, kad užsitikrina palankią materialinę bei socialinę aplinką, ir tai siejo su šeimynine laime. Tradicinėje šeimoje vedybų motyvas nebuvo paremtas individualiu, emociniu, jausminiu pasirinkimu.
– Kokią įtaką šeimos destrukcijai turi globalizacija, vakarietiškos vertybės?
– Be galo didelę. Įdomu, kad vakarietiška kultūra, konkrečiai – holivudiška, propaguoja itin paviršutinišką romantinės meilės formą. Absoliuti dauguma holivudinių kino filmų demonstruoja jausmingas emocijas, kurios iš esmės yra atsietos nuo brandžių vyrų ir moterų tarpusavio santykių. Būtent jausmingumą, emocionalumą mūsų jaunimas ir pateikia kaip įsivaizduojamos meilės etaloną, idealą. Kadangi emocijos nėra ilgalaikių santykių pagrindas, jas reikia nuolat skatinti materialiomis romantinės meilės priemonėmis – dovanomis, kelionėmis ir pan. Galima kalbėti, kad amerikietiškoje kultūroje išliko romantinės meilės sąvoka, apibrėžimas – bet ne jos turinys. Netgi esminį romantinės meilės požymį – dvasinį susiliejimą, susitapatinimą su mylimu asmeniu – amerikiečių psichologai vertina kaip asmens tapatybės praradimą bei destruktyvią meilės formą, kurią reikia gydyti.
– Kokios galėtų būti meilės krizės išeitys, modernūs sprendimo būdai?
– Kalbant apie meilę, negali būti vieno recepto. Kita vertus, galėtume vadovautis krikščioniškomis nuostatomis, kurias nuostabiai taikliai ir įtikinamai išreiškė Jonas Paulius II savo studijoje „Meilė ir atsakomybė“. Suteikdamas ypatingą reikšmę fiziniam potraukiui, seksualiai meilei, studijoje popiežius kalba ir apie meilę ne kaip „jutimų jaudinimą“, bet kaip „integruotą meilę asmeniui“. Meilė, pasak neseniai mirusio popiežiaus, negali būti suvokiama kaip priemonė kitiems tikslams pasiekti – garantuoti pasiturimą gyvenimą ar gerą kasdienę nuotaiką. Ji turėtų būti suvokiama kaip tikslas pats sau.Esame katalikiškas kraštas, todėl popiežiaus pasiūlytos įžvalgos galėtų būti mums priimtinesnės ir naudingesnės nei holivudiško filmo fabula.
