Tokios išvados peršasi panagrinėjus dar prieš dešimtį metų prasidėjusią vienos palangiškės nesėkmingo bylinėjimosi Lietuvoje istoriją.
Nors 2003 metų pavasarį Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad moters teisės buvo pažeistos, jos istorijoje galutinis taškas vis dar nėra padėtas.
Kaltina dvi institucijas
Kurorto gyventoja Stasė Jasiūnienė - viena iš septyniolikos mūsų šalies piliečių, Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) laimėjusių bylą prieš Lietuvą.
Žinia, teismas pripažino tik šios pareiškėjos teisių pažeidimo faktą, o štai palangiškės advokatas neslėpdamas įvardija ir pagrindinius jos skriaudėjus.
"Buvo konkretus teismo sprendimas, kurio Palangos savivaldybės administracija nevykdė. Piktavališkai veikė ir kurorto valdininkai, ir Klaipėdos apskrities žemėtvarkininkai. Už netinkamą pavaldinių darbą turėjo atsakyti tuometinis apskrities vadovas ir Palangos meras. Juk tyčinį valdininkų piktnaudžiavimą ir nenorą palangiškei grąžinti žemės sklypą įrodė Strasbūro teismas", - kalbėjo advokatas Adolfas Zamalaitis.
Jo teigimu, tie valstybės tarnautojai turėtų prisiimti atsakomybę už Lietuvos valstybei padarytus nuostolius ir išeiti iš darbo savo noru. Priešingu atveju juos reikia tiesiog atleisti ir daugiau niekada neleisti sėstis į valstybės tarnautojo kėdę.
Viršininkai neprisimena
Pradėję domėtis potencialiais palangiškės skriaudikais, susidūrėme su visuotiniu nenoru prisiminti šią istoriją, prasidėjusią 1995 metais.
Buvę Klaipėdos apskrities vadovai šiandien dirba kitus rimtus darbus: 1995-1997 metais šias pareigas ėjęs Jurgis Aušra - dabartinis bendrovės "Klaipėdos nafta" generalinis direktorius. Laisvūnas Kavaliauskas, apskrities viršininku dirbęs 1997-2000 metais, dabar valgo vyriausiojo valstybinio inspektoriaus duoną Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos teritoriniame padalinyje.
Ir J.Aušra, ir L.Kavaliauskas sako neprisimenantys S. Jasiūnienės pretenzijų Palangos ir Klaipėdos apskrities valdžiai.
L.Kavaliausko teigimu, jam teko susidurti su kelių šimtų žmonių, norinčių susigrąžinti žemes, pareiškimais.
"Kiekvienas pareiškėjas visada stengėsi susireikšminti - esą jo problema vienintelė nesprendžiama. Ypač susireikšminimas būdingas palangiškiams. Šiaip tai tikrai neatsimenu, kad būčiau piktybiškai kam nors nepadėjęs", - vadovavimą Klaipėdos apskrities viršininko administracijai prisiminė L. Kavaliauskas.
Buvusiam Klaipėdos apskrities valdytojui Jurgiui Aušrai palangiškės pavardė taip pat jokių asociacijų nesukėlė: "Neatsimenu tokios moters. O jei ir buvo problemų, reikėtų popierius pakelti. Apie tai galėtų papasakoti buvusi mano vyriausioji teisininkė Kristina Vintilaitė".
Papiktino bendriją
Dabartinė Vyriausybės atstovė Klaipėdos apskrityje Kristina Vintilaitė prisiminė, kaip tuo metu, kai ji dirbo apskrityje, Palangos merui buvo surašytas griežtas laiškas dėl žemės grąžinimo S. Jasiūnienei.
"Moteriai priklausantis žemės sklypas pagal detalųjį planą buvo priskirtas greta stovinčio daugiabučio namo kiemui. Po to, kai S.Jasiūnienė laimėjo bylą Strasbūre, Palangos savivaldybės administracija sukruto ir labai stengėsi išspręsti nuosavybės teisės atkūrimo į žemę klausimą. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, žemė savininkui nėra grąžinama, jeigu ji jau įtraukta į detalųjį planą, tačiau kurorto valdžia ryžosi suformuoti S.Jasiūnienei priklausančios žemės sklypą ir dalį detaliojo plano atšaukė", - pasakojo K.Vintilaitė.
Tačiau šis Palangos savivaldybės žingsnis papiktino minėtame daugiabutyje įsikūrusią bendriją "Pradžia". Kurorto valdžios sprendimą ji apskundė, tiesa, teismo sprendimas ir vėl buvo palankus S.Jasiūnienei. Nepaisant to, palangiškė žemės neturi iki šiol.
"Palangos savivaldybės administracijoje sužinojau, kad S. Jasiūnienei valdininkai jau išdavė projektines sąlygas detaliajam planui rengti ir žemės sklypui suformuoti. Tad žemės grąžinimas dabar - laiko klausimas, viskas priklausys nuo pačios palangiškės, kada ji sutvarkys reikiamus dokumentus. Taip pat - nuo kurorto Savivaldybės Tarybos, kuri pateiktą planą tvirtins", - teigiamus poslinkius S. Jasiūnienės istorijoje vardijo K. Vintilaitė.
Už delsimą - per 40 tūkstančių
Garbaus amžiaus S.Jasiūnienės vargai dėl žemės prasidėjo 1992 metais. Tada nuosavybė į Palangos centre esantį žemės sklypą, priklausiusį palangiškės motinai, kurorto Tarybos sprendimu buvo atkurta. Tačiau liko nenurodyta restitucijos forma.
Sovietiniais laikais sklypas buvo nacionalizuotas, velionei motinai priklausęs namas 1960 metais nugriautas, o jo vietoje pastatytas kooperatinis triaukštis namas.
Palangiškė žurnalistams yra teigusi, kad valdininkai jai visą laiką tvirtino žemės neatiduosią. Palangos savivaldybė buvo siūliusi alternatyvius sklypus priemiesčiuose, tačiau jų vertė nebuvo panaši į žemės miesto centre kainą, kuri tuo metu siekė iki 10 tūkstančių JAV dolerių.
1995 metais S.Jasiūnienė iškėlė bylą prieš Palangos savivaldybę. Palangos teismas pareiškėjos ieškinį atmetė, tačiau Klaipėdos apygardos teismas panaikino šį sprendimą bei pareikalavo, kad Klaipėdos apskrities administracija iki 1996 metų birželio 30 dienos priimtų sprendimą dėl prašymo atkurti nuosavybės teises.
Apskrities valdžia įteikė palangiškei vykdomąjį raštą, tačiau Palangos savivaldybei tai buvo nė motais.
1998 metais moteris kreipėsi į Strasbūrą ir 2003 metų kovą palangiškei teismas dėl neįgyvendintos nuosavybės teisės į žemės sklypo atkūrimo iš Lietuvos priteisė per keturiasdešimt tūkstančių litų turtinei žalai ir teisinėms išlaidoms atlyginti.
Keblumai dėl atlygio
Teisiniai ginčai su daugiabučio namo bendrija - ne vienintelė S.Jasiūnienės bėda. Mat jos interesams Strasbūre atstovavęs advokatas palangiškę kaltina nesumokėjus jam sutarto atlyginimo dalies.
"Gavau tik apie tris tūkstančius litų, nors pagal sudarytą sutartį turėjau gauti 5 procentus nuo pareiškime įvardytos sumos. Kadangi S.Jasiūnienė siekė prisiteisti iš valstybės tris šimtus tūkstančių, man priklausė penkiolika tūkstančių litų",- mūsų dienraščiui sakė A. Zamalaitis.
Nuo pergalės Strasbūre praėjus pusantrų metų, teisininkas ketina pats apskųsti savo buvusią klientę teismui ir išsireikalauti 12 tūkstančių litų.
Pažeidimų įvairovė
S.Jasiūnienė - viena iš beveik dviejų tūkstančių Lietuvos piliečių, per dešimt metų nuo Europos žmogaus teisių konvencijos įsigaliojimo išdrįsusių kovoti dėl savo teisių Strasbūre.
Pasiekti teisingumą ir laimėti bylas prieš savo valstybę pavyko vos septyniolikai, tarp jų - ir Kauno nusikaltėlių autoritetu vadinamam Henrikui Daktarui, buvusiam premjerui Adolfui Šleževičiui, buvusiam Seimo nariui Audriui Butkevičiui, prieštaringos reputacijos verslininkui Arvydui Stašaičiui.
Iš viso nuo 1995-ųjų birželio bylų prieš Lietuvą laimėtojams Vyriausybė iš valstybės biudžeto sumokėjo beveik milijoną - 920 tūkstančių litų.
Vyriausybės atstovės Strasbūro teisme Elvyros Baltutytės teigimu, dažniausiai mūsų šalies piliečiai skundžiasi dėl teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą pažeidimus bei dėl diskriminacijos.
Pareiškėjai skundžiasi dėl kardomojo kalinimo (suėmimo) neteisėtumo ir pagrįstumo, ilgo baudžiamojo proceso bei įvairių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą reikalavimų pažeidimų.
Keturiose bylose piliečiai skundėsi dėl neteisėtų operatyvinių veiksmų ir teigė, kad buvo išprovokuoti padaryti nusikaltimus.
Aukų artimieji skundėsi pažeista teise į gyvybę abejodami pareigūnų šaunamojo ginklo panaudojimo teisėtumu. Šis pažeidimas laikomas vienu sunkiausių demokratinėje valstybėje.
Po kiekvieno Lietuvos pralaimėjimo Strasbūre problemiškas Konvencijos atžvilgiu teisės normas stengiamasi koreguoti.
"Valstybei tai privaloma", - sako E.Baltutytė. Anot jos, daugiausia problemų anksčiau kildavo dėl senojo Baudžiamojo proceso kodekso. Todėl rengiant naują kodeksą, buvo atsižvelgiama į Konvencijos turinį.
Pasak E. Baltutytės, klaidų privėlusių valdininkų atsakomybę numato Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas. Tačiau jo taikymas - problemiškas, nes dažnai nustatyti kaltą pareigūną yra sunku.
Stinga išmanymo
E.Baltutytė pabrėžia, kad Lietuvos piliečių laimėjimai Strasbūre nėra pretekstas teigti, esą mūsų šalies teisiniai pagrindai yra visiškai silpni. Greičiau tai susiję su neteisingu EŽTT funkcijų suvokimu.
"Pastaruoju metu tapo ypač madinga mosuoti vadinamąja Strasbūro korta. Tačiau dauguma Lietuvos piliečių skundų - net per 95 procentus - Strasbūro teismas pripažino nepriimtinais. O problemų kyla todėl, kad piliečiai mano, jog Strasbūro teismas yra ketvirtosios instancijos teismas, tačiau taip manyti - klaidinga", - aiškino E.Baltutytė.
Pašnekovė tvirtino, kad kiekvienas besikreipiantis į Strasbūro teismą turėtų bent minimaliai susipažinti su pagrindiniu dokumentu - Europos žmogaus teisių konvencija.
Be to, labai svarbu žinoti, kokie reikalavimai yra keliami skundui pateikti.
Pavyzdžiui, turi būti išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės, nuo galutinio sprendimo šalies viduje neturi būti praėję šeši mėnesiai, pažeidimas turi būti įvykdytas po Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje, t.y. po 1995 metų birželio mėnesio, o pareiškėjas negali likti anonimu.
