Į šį ministro leptelėjimą tuoj atsiliepė Politologų asociacija ir Sociologų draugija, bet daugiau švietimo sistemos dalyvių į šias ir kitas ministro mintis pagaliau pradėjo reaguoti tik šiemet.
Savo ruožtu ministerija griebėsi Putino (ne literatūros klasiko) stiliaus diplomatinių triukų: neseniai per viceministrę paviešino miglotą pozicijos paaiškinimą, kuris žiniasklaidoje buvo identifikuotas kaip „atsiprašymas“. Socialinių tinklų paskyrose humanitarai lengviau atsikvėpė – taip tik iliustruodami savo užguitumą.
Kad humanitarinių mokslų reputacija valstybėje yra pasiekusi žemiausias žemumas per du dešimtmečius, galima spręsti kad ir iš to, jog valstybės tarnybos konkursuose kandidatai su humanitariniu išsilavinimu niekada nelaukiami – net Kultūros ar Švietimo ir mokslo ministerijų konkursuose. Lietuvos Respublikoje humanitarinis išsilavinimas yra de facto delegitimuotas.
Humanitarų draugijos ir asociacijos ir šįkart nepraleido progos patylėti, nes jie nepraleidžia nė vienos progos patylėti, nebent reikia pakomentuoti grėsmes kalbai ir tautiškumui. Humanitarinių fakultetų socialinių tinklų paskyrose tik melancholiškai kartojama, kad „humanitaras niekada nepražus“ (t. y. gali dirbti bet ką).
Socialinių mokslų atstovų atsakymuose į ministro išpuolį buvo iškelti tokie kontrargumentai: socialiniai mokslai yra labai reikalingi, nes moko nedaryti klaidų („perspėja dėl vengtinų pasirinkimų“), o šių mokslų žinios labai praverčia paslaugų sektoriuje.
Keista, bet tokie kontrargumentai nepaneigia ministro stumiamo vaizdinio, kad humanitarai ir socialinių mokslų specialistai yra parazitai, besinaudojantys klestėjimą užtikrinančių gamybininkų pasiekimais. Jie tik blaško dirbančius gamybininkus savo perspėjimais, o geresni truputį padeda prastūminėti prekes ir paslaugas. Norint paneigti šį vaizdinį, reikėtų paklibinti Darbo partijos deleguoto ministro pasaulėžiūros pamatus.
Gal ministras apskritai nelaiko darbu tų darbų, kuriuos gali dirbti (ir dirba) humanitarai ir socialinius mokslus baigę darbuotojai? Tarkime, filosofas dirba technologijų įmonės komunikacijos padalinyje: gal ministro akimis tai išvis ne darbas? Antraip kaip paaiškinti (pvz., mokiniams), kodėl toje pačioje įmonėje dirbantys technologai ir inžinieriai „verčia mūsų šalį klestinčia“, o petys į petį su jais triūsiantys jų kolegos humanitarai – ne?
Kas galėtų paneigti galimybę, kad Darbo partijos deleguotas ministras laikosi specifinės darbo sampratos, subrandintos partijos gretose? Visai tikėtina, kad šiai stambiajam kapitalui atstovaujančiai partijai nesvetimas darbo supratimas, kurį neretai išsako verslininkai ir verslo organizacijų šnekėtojai: kad darbas yra tai, ką daro (duoda!) darbdaviai, vadovai ir ypač „lyderiai“ – o tai, ką daro valdiniai, nėra darbas, tiksliau, nėra tas darbas, kuris „verčia mūsų šalį klestinčia“.
Tarsi tai, ką daro darbuotojai, būtų tik parazitavimas darbdavio gerumu. Kaip rašė Donelaitis, „Snargliau! eik pirma mokykis ... savo pono suteptus sopagus nusluostyt. Tikt atsimyk, kaip jis tave nuoga prieme sluzyt / Ir kiek uteliu jis tav kasdien nusukavo, / Ik ismokai jo penkias kiaules surokuoti.“ Taigi, jeigu lyderis yra technologas, o vienas iš valdinių – humanitaras, galima suprasti, ką turėjo omenyje švietimo ministras.
Kaip visada kiek nerangiai į diskusiją įsiterpė ir premjeras, pabardamas aukštojo mokslo įstaigas, kad šios „neatsižvelgia į rinkos poreikius“. Kyla klausimas, ar universitetai ir juo labiau valstybė turi „atsižvelgti“ į įsisenėjusias rinkos ligas ir jas puoselėti, užuot mėginę gydyti.
Pavyzdžiui, ar valstybė ir universitetai turėtų „atsižvelgti“ į darbdavių (ir pačios valstybės!) polinkį taupyti kokybės ir vartotojų interesų sąskaita arba marinti darbuotojus badu ar pusbadžiu? Skatinti skurdą ir prasiskolinimą? Slopinti darbuotojų kūrybiškumą? Vengti inovacijų? Pagaliau, ar turėtų valstybė atsižvelgti į monopolizuotos ir kartelizuotos rinkos poreikius, jeigu tie trumpalaikiai poreikiai prieštarauja ilgalaikiams nacionaliniams prioritetams, pavyzdžiui, siekiui skatinti kūrybiškumą, inovatyvumą ir lankstumą ekonomikoje?
Ir premjeras, ir švietimo ministras puikiai žino, kad ministerijos ir Vyriausybės užsakymu atlikti tyrimai rengiantis sudaryti „kvalifikacijų žemėlapį“ parodė, jog visos ankstesnės rinkos poreikių prognozės buvo klaidingos dėl vienos paprastos priežasties: jose neatsižvelgta į tai, kad rinkos poreikiai yra neprognozuojami.
D. Pavalkio įkvėptų gamybininkų ir technologų laukia nuspėjami iššūkiai. Prisiminkime kad ir Richardo Florida (Martin Prosperity Institute) kūrybiškumo ir klestėjimo indeksą.
Šį indeksą lemia trys reitingai: technologijų, talentų ir tolerancijos. Pagal talentų gausą Lietuva nedaug nusileidžia Skandinavijos šalims (16 vieta iš 82), technologijų reitingas irgi neblogas (31), bet tolerancijos žemėlapyje, akivaizdu, esame prijungti prie Rusijos Federacijos (75 vieta).
Būtų įdomu išgirsti ministro atsakymą, kaip inžinieriai, technologai ir gamybininkai kels Lietuvos tolerancijos reitingą. Nebent ministras turėjo galvoje kokią nors smegenų inžineriją ir psichikos valdymo technologiją?
Ministrui tikriausiai būtų didelė sensacija ir tai, kad epocha, kurioje gyvename, apibūdinama kaip „Kūrybos amžius“. Naujojoje –¬ kūrybiškoje – ekonomikoje neatpažįstamai keičiasi žmogiškųjų išteklių vadybos ir vertės kūrimo metodai. Ne kontrolė, o vaizduotė, eksperimentavimas ir jungtinės kūrybinės pastangos laikomi ekonominės sėkmės prielaidomis.
Hierarchinė biurokratija ir ministerinė vadyba, būdinga tradicinei ekonomikai, neatitinka rinkos poreikių kūrybiškoje ekonomikoje. Visiška atgyvena Kūrybos amžiuje virsta „stūmoklio mentalitetas“ (the power of push), kuriam būdingas linijinis mąstymas, siekis kontroliuoti mases ir jomis manipuliuoti iš viršaus nuleidžiamais potvarkiais arba klaidinančia reklama ir monopolistine prievarta. Nenuostabu, kad kerpėta valstybė ir iškrypusi rinka drauge ginasi nuo ateities grėsmių.
Ateities būrimas iš kavos tirščių nėra perspektyvi specialybė. Švietimo ir mokslo ministerijos tinklavietėje dar parašyta, kad ministras mėgsta medžioti. Bet ir ne medžiotojai pavers Lietuvą klestinčia šalimi. Daug daug perspektyvesnės yra tokios specialybės kaip komunikacija, tautinių ir religinių konfliktų sprendimas, vertimas ir net kosmoso turizmas.
