Jau daugiau nei septyniasdešimt metų didžiojo diktatoriaus kalba apie pasaulio vertybes (dažnai vadinama „nuostabiausia kada nors pasakyta kalba”) įkvepia milijonus žmonių visame pasaulyje.
„Diktatoriai išlaisvina save, bet įkalina žmones”, tuo metu ištarė dažniausiai paliegusį, naivų nevykėlį vaidinęs aktorius. Ši frazė tapo esmine dar ypač silpnam demokratiniam pasauliui XX amžiuje priešinantis totalitarinių režimų keliamai grėsmei.
Visgi, XXI amžiuje, didžiojoje pasaulio dalyje įsitvirtinus laisvos rinkos demokratijoms, ypač aktuali tampa šiek tiek perfrazuota Charlie Chaplino frazė: „Lyderystės krizė išlaisvina partinius tranus, bet įkalina žmones ir fundamentalias vertybes”.
Kasdien girdėdamas verkšlenimus dėl valdžią politikoje uzurpavusių sustabarėjusių senių atkirsdavau, kad tik pati visuomenė, o tiksliau, – kiekvienas iš mūsų – čia kaltas. Nuolat skundžiamės, tačiau už ką balsuojame vienmandatėse? Kokius politikus reitinguojame partijų sąrašuose?
Tuo metu maniau, jog, norint išeiti iš užburto rato, vienintelis sprendimas yra reitinguoti į viršų nežinomus (kol kas) jaunus politikus, kuriems partijos neleidžia pasireikšti tiesioginiame eteryje, kurių veidai nešmėžuoja rinkiminiuose plakatuose, kuriuos slepia vyresni bendražygiai.
Toks elgesys ne tik padėtų iš šilko kokonų išsiristi jauniems, veržliems politikos drugeliams, bet ir pasiųstų signalą pernelyg į partinius korius įsisiurbusiems tranams bei pravėdintų „pripersto kambario sindromo” kamuojamas partijas (kaip kadaise taikliai pastebėjo Algis Ramanauskas).
Visgi mano akis atvėrė Europos Parlamento rinkimai. Peržiūrėjęs partijų sąrašus (ne tik viršutinius vardus) supratau, jog toli gražu nėra galima dėti ženklo „=” tarp jaunų politikų ir naujų vėjų.
Esminis klausimas: kokie politikai (kad ir jauni) yra reitinguojami?
Klaipėdos universitetas, Šiaulių universitetas – tokie įrašai puošia jaunųjų kandidatų išsilavinimo skiltis. Ar tikrai tokiose vietose mokosi dauguma didžiausią intelektinį potencialą turinčių Lietuvos jaunuolių?
Juk išsilavinimas neparodo tikrųjų žmogaus galimybių, pasipiktinsite. Tiesa. Deja, darbovietės, visuomeninės veiklos ir kitų pasiekimų skiltyse ties jaunais politikais taip pat dažniausiai švilpauja vėjai (na, nebent partijų finansuojamas vėliavėlių dalinimas ir siautimas sąskrydžiuose – vertingas užsiėmimas…).
Visgi vėjai tikrai nešvilpauja žvelgiant į visos šalies jaunimo potencialą: geriausios pasaulio akademinės institucijos, tarptautinė patirtis, pripažinimas didžiausiose pasaulio kompanijose, sėkmingi verslai.
Bent jau partijų sąrašai tikrai nėra visuomenės atspindys. Esminės politikų kompetencijos yra lojalumas ir prisitaikėliškumas, ne aukštą išsilavinimą, įgūdžius ar svarbias asmenines savybes demonstruojantys faktoriai.
Po socdemų fiasko jaunasis partijos vicepirmininkas Justas Pankauskas pasididžiavo: „Turime veikiančią jaunimo organizaciją, kurioje lyderiai ugdomi nuosekliai ir kurie įsilieja į aktyvią partinę veiklą”. Kadaise pažintas partinės mokyklos dvokas nosies neriečia?
Progresyvios įmonės jau seniai suprato, kad svarbiausias sėkmės faktorius yra mąstantys, darbštūs, kūrybingi, atsakingi ir nuolat tobulėjantys talentai. Verslininkai investuoja milžiniškas lėšas ne tik į savo produktų/paslaugų reklamą, bet ir reklamuodami save kaip darbdavį (employer branding) prieš potencialius darbuotojus.
Dalis įmonių netgi užsiima vadinamuoju „head hunting’u” – iš konkurentų pervilioja sėkmei būtinus talentus. Visas privatusis sektorius išleidžia milijardus darbuotojų (ir vadovų) tobulėjimui, kai kurios įmonės net nebevartoja tokio termino kaip „žmonių resursų vadyba”. Pastarąjį keičia „talentų vadyba” (talent management).
O kokį vaizdelį matome politinėse partijose?
Neseniai Vilniui atsivėrė galimybė turėti kol kas kompetetingiausią merą istorijoje – karjerą pasaulyje padariusią ir „Investuok Lietuvoje” pakėlusią Mildą Dargužaitę. Deja, Mantas Adomėnas ir konservatorių svita netruko „pašalinei” parodyti duris: mero postas turėtų priklausyti ne kompetetingiausiam, o lojalumą įrodžiusiam kandidatui.
Norint transformuoti sustabarėjusią politinę sistemą, partijos ir valdžios įstaigos privalo ne laukti, kol kas nors (dažniausiai per pažįstamus) pasibels į jų duris, o pradėti aktyviai varžytis dėl talentų, į viešąjį sektorių kviesti „nepartinius”.
Didžiausi Lietuvos talentai neprisijungia prie valstybės valdymo ne dėl to, kad jiems nerūpi visuomenės gerovė, ir tikrai ne dėl mažesnių atlyginimų. Talentai paprasčiausiai neturi kantrybės taikstytis su nekompetetingais hierarchijų viršūnėse sėdinčiais bradauskais ir vėsaitėm. Tikri talentai ne prisitaiko, o kuria. Jie renkasi dirbti privačiame sektoriuje, nes čia vertinami ne jų tėvų statusai (Mazuronio, Paleckio ar kitų), o pačių rankomis pasiekti rezultatai.
Partijos būtent tokių talentų turi ieškoti universitetuose, konkursuose, projektuose, konferencijose, sėkmingose įmonėse, užsienio lietuvių bendruomenėse, viešojoje erdvėje.
Žinoma, politika nėra verslas, čia svarbūs ne tik gebėjimai, bet ir ideologinės nuostatos. Vis dėlto vyresni politikai turi konkrečiais darbais įrodyti visuomenei: partinė arba viešojo sektoriaus (juk nebūtina oficialiai prisijungti) karjera priklauso tik nuo gebėjimų. Tai sugrąžintų visuomenės pasitikėjimą savo atstovais.
Į Lietuvą dirbti „Kurk Lietuvai” programoje ir ministerijose grįžta dešimtys prestižinius universitetus užsienyje baigusių motyvuotų jaunuolių. Ar nors vienas iš jų sulaukė politikų dėmesio?
Aukščiausio lygio lyderiai yra ne tie, kuriems užimant pareigas yra pasiekiami puikūs rezultatai, o tie, kurie užaugina naujus – dar stipresnius negu yra patys – lyderius ir užtikrina aukščiausius rezultatus ilgalaikėje perspektyvoje. Tokiu tikslu – ne savo sėdynės šiluma – turėtų vadovautis kiekvienos partijos vadovas.
Puikių pavyzdžių mūsų politikams galime rasti ne tik privačiame sektoriuje. Štai didžiausia pasaulio studentų valdoma nevyriausybinė organizacija (NVO) – AIESEC – per pastaruosius penkerius metus nuo 50,000 narių paaugo dvigubai – iki 100,000, o rezultatai šoktelėjo šimtais procentų. Jaunuolių be atlyginimo valdoma organizacija savo procesais dažnai lenkia daugybę įmonių.
Iš kur tokie neįtikėtini rezultatai? AIESEC organizacija suprato, kad tiek pačios NVO, tiek ir pasaulio sėkmė priklauso nuo vienintelio faktoriaus – lyderystės potencialo. Studentai organizacijos viduje ugdomus lyderius apsibrėžė kaip pagrindinį savo kuriamą produktą, visa kita veikla – tarptautinės stažuočių programos, projektai, konferencijos – tėra tik įrankiai.
Tūkstančiai AIESEC lyderių visame pasaulyje ne tik kad neužsisėdi savo kėdėse, tam tikras pareigas bet kuris narys gali užimti neilgiau kaip vienerius metus. Vertinant asmeninius rezultatus yra nuolat matuojama, kiek bet kurios grandies komandos vadovo narių vėliau užima aukštesnes pozicijas. Dėl tokios sistemos auganti pamaina pasiektais rezultatais nuolat įkrėčia buvusiai valdžiai.
Politikoje tai neįmanoma, sakysite? Kodėl tada mums nuolat malkų įkrečiančiai Estijai vadovauja jauniausias ministras pirmininkas visoje Europoje?
Juk demokratinių valstybių konstitucijose yra nustatomas maksimalus galimas šalies vadovo kadencijų skaičius. Kodėl kadencijų skaičių ribojančių demokratinių valstybių „demokratinėse” partijose tokio limito nėra?
Visos aukščiau išvardintos priemonės ir partijų vadovų kadencijų skaičiaus ribojimas galėtų užtikrinti, kad ateities rinkimuose visuomenė žinotų ne tik partinės grietinėlės vardus, o galėtų pasirinkti iš viso, daugybę tikrų talentų įtraukiančio partijos sąrašo.
Lyderystės suvokimo bei partinės sistemos transformacija privaloma ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, kuri po 70-ies metų pertraukos susiduria su svetimas teritorijas užkariaujančiu totalitariniu režimu.
Europą užtemdžius hitlerizmo šmėklai, komikas, o ne šimtai patogiose kėdėse sėdinčių politikų, pirmasis sugebėjo pastūmėti visuomenę priešintis blogiui, net jei tai ir reikalauja didelių materialinių nuostolių ar žmonių gyvybių.
Europą užtemdžius putinizmo šmėklai, iki šiol neatsirado nei kokio komiko, nei stiprių politikų, kurie būtų sugebėję priminti išlepusioms vakarų visuomenėms tikrąsias vertybes.
Nuolat matuojame, kiek ES sankcijos Rusijai kainuotų mums patiems. Tačiau pradinis klausimas turėtų būti visai kitoks: kokiomis vertybėmis mes vadovaujamės ir ką dėl jų esame pasiruošę padaryti?
Vakarų visuomenių (ypač Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų) nuomonių apklausos rodo: europiečiai bet kokio žingsnio, kuris galėtų sumažinti ekonominį augimą 0,0X proc., bijo kaip velnias kryžiaus.
Geriau jau palikti neturtingus už laisvę kovojančius žmones kažkur toli vienus, nei sutikti šiais metais mažiau išleisti prabangos prekėms.
Net ir Lietuvoje privisę kaikarių ir kitokio sovietinio relikto verslininkų, kurie dėl kruvino rublio išduotų ir savo motiną. O kaip mes piktinomės, kai pasauliui buvo nusispjaut ant mūsų laisvės?
Tokia visuomenės vertybių krizė bei suinteresuotų grupių (pavyzdžiui, verslo) įtaka trukdo politikams imtis ryžtingų veiksmų bet kuriame žingsnyje. Demokratijų politikai savo veiksmus visada derina su visuomenės nuomonių apklausomis.
Bet ar verslo vadovai sprendimus priima pagal darbuotojų nuomonės apklausas? Sėkmingiausi vadovai savo darbuotojams įdiegia reikiamas vertybes, nubrėžia viziją ir įkvepia judėti pirmyn.
Būtent tokių lyderių reikia ir politikoje. Reikia lyderių, kurie sugeba ne atsižvelgti į visuomenės nuomonę, o ją keisti, įkvėpti. Kada paskutinį kartą (ir ar iš viso kada nors) regėjome įkvepiančiai kalbančius Europos vadovus – Angela Merkel, Francois Hollande, Davidą Cameroną?
Per pastaruosius keliasdešimt metų pasaulis regėjo drastiškus pokyčius ir tobulėjimą verslo sektoriuje. Keitėsi vadovavimo praktikos, procesai, įrankiai, hierarchinės struktūros, 180 laipsnių kampu apsivertė mąstymas apie lyderystę, motyvaciją, kuriamą vertę. Tai atnešė milžinišką progresą.
Deja, tuo metu politika atrodo įstrigusi laiko erdvėje „Stagnacija”. Makiažas čia jau nepadės, būtina iš esmės keisti politinę sistemą bei požiūrį į lyderystę pačioje visuomenėje. Kad iš šilko kokonų išsiritęs tikrasis mūsų potencialas pavirstų veržliais politikos drugeliais.
