Balandį Rusijos kultūros ministerija parengė dokumentą, kuriame teigiama, jog „Rusija nėra Europa“. Ministerijos tvirtinimu, Europa, lyginant su Rusija, moraliniu požiūriu smarkiai nusileidžia pastarajai ir verta tik paniekos.
Gegužę Rusijos kultūros ministerijos vadovas Vladimiras Medinskis turėjo vykti į Veneciją, kur svajojo gauti Ca‘Foscari universiteto jam skirtą garbingą apdovanojimą. Tačiau į Italiją jis taip ir nenuvažiavo. Profesoriai ir studentai pasipiktino universiteto vadovybės sprendimu, tad paskutinę akimirką ceremonija buvo atšaukta.
Tačiau D. Medinskis vis tiek gavo apdovanojimą: minėtojo Italijos universiteto pasiuntinė pati atvyko į Maskvą, ir apdovanojimų ceremonija buvo surengta Rusijos kultūros ministerijos patalpose.
D. Medinskis – tipiškas Rusijos valdžios aparato sraigtelis. Pagrindinis jo veiksmų motyvas – pradžiuginti patį įtakingiausią iš visų įtakingiausiųjų – prezidentą V. Putiną. Rusijos prezidentui pradėjus linkti prie konservatyvesnių idėjų, vis dažniau smerkti Vakarus ir jų vertybių sistemą, dešimtys jam besąlygiškai lojalių pakalikų ėmė daryti lygiai tą patį – sekti naująją madą.
Ministerijos pareiškimas, kuriame išdėstyta oficialioji Rusijos kultūros politika, buvo paskelbtas lyderio poziciją užimančiame Kremliaus šauklyje – dienraštyje „Izvestia“. Tekstas nuspalvintas citatomis iš V. Putino kalbų ir straipsnių – panašiai kaip sovietų laikais buvo remiamasi Marksu ir Leninu. Vos tik V. Putinas pasmerkė Europos multikultūralizmą ir atmetė tolerancijos politiką kaip „itin neveiksmingą ir bevertę“, šalies kultūros strategijos gairėse „tolerancijos bei multikultūralizmo principai taip pat atmesti“.
Ir toliau aklai sekant V. Putino rodomu pavyzdžiu, dokumente akcentuojamos „tradicinės Rusijos vertybės“ ir perspėjama dėl meno kūrinių, kurie kokiu nors būdu joms prieštarauja. Itin įtartinai vertinamas šiuolaikinis menas: „Jokie eksperimentai su forma negali pateisinti turinio, prieštaraujančio tradicinėms mūsų visuomenės vertybėms“, - perspėja dokumento rengėjai.
Šalies kultūros politiką apibrėžiantis dokumentas – viena iš priežasčių, kodėl Ca' Foscari universiteto profesoriai taip pasipiktino sprendimu apdovanoti D. Medinskį. Tai taip pat buvo atsakas į sprendimą atleisti Rusijos programos kuratorių Venecijos bienalėje Grigorijų Revziną – tai buvo padaryta likus vos dviem mėnesiams iki bienalėas pradžios.
Buvo primygtinai tvirtinama, jog G. Revziną atleido Rusijos kultūros ministerija, esą jis pernelyg daug laiko skyrė kitai veiklai, tačiau niekas net neabejoja, jog iš tikrųjų vieno iš garsiausių Rusijos meno kritikų ir intelektualų buvo atsikratyta dėl viešai išsakytos kritikos Rusijos veiksmams Ukrainoje.
D. Medinskis taip pat pavyzdingai perėmė Kremliaus neapykantą homoseksualams: šiais metais jis prisijungė prie kitų, garsiai rėkusių, jog garsusis Rusijos kompozitorius Piotras Čaikovskis nebuvo gėjus, nors šį faktą įrodo ne vienas dokumentas, tarp kurių ir asmeniniai kūrėjo laiškai.
Prieš 2012 metais tapdamas kultūros ministru, D. Medinskis išleido net kelias knygas, kuriose bandė paneigti visus neigiamus su Rusija susijusius mitus – publikacijose bandyta kaip melą pateikti akivaizdžius faktus, pavyzdžiui, apgailėtiną šalies kelių būklę.
D. Medinskis taip entuziastingai pabrėžia Rusijos pranašumą prieš kitas šalis, jog netgi yra pasakęs, jog šalies ištvermingumas, pademonstruotas XX amžiaus katastrofų akivaizdoje, leidžia teigti, jog „mūsų žmonės turi papildomą chromosomą“.
Laiške, pasirašytame 226 Italijos akademikų ir intelektualų, aiškiai įvardijama, kodėl Rusijos kultūros ministras neturėtų gauti garbingo Italijos universiteto apdovanojimo.
„Universitetai privalo skatinti laisvus tyrimus, o ne puoselėti kultūrą, kuri tarnauja politiniam režimui“, - teigiama laiške. Panašiame laiške, kurį pasirašė kolegos iš Rusijos, tvirtinama: „Paskyrus tokį garbingą Europos universiteto apdovanojimą vienam iš prasčiausią reputaciją turinčių šiuolaikinės Rusijos kultūros politikos veikėjų, minėtosios aukštosios mokyklos geram vardui būtų padaryta neatitaisoma žala“.
Tačiau kodėl nuspręsta apdovanoti būtent D. Medinskį? Rusų intelektualų laiške užsimenama, jog sprendimą galėjo pasufleruoti Rusijos valdžios dosnumas – prieš trejus metus universitetui buvo skirta lėšų įkurti Rusijos kultūros studijų centrą. „Jokie pinigai negali pateisinti esminių akademinių vertybių išniekinimo“, - konstatuojama laiške.
Rusijos valdžios pinigai tikrai gali būti pagrindinė priežastis, kodėl nuspręsta pagerbti šalies kultūros ministrą, su tikrąją kultūra turintį labai mažai bendro. D. Medinskis turi tris mokslinius laipsnius – du politikos mokslų ir vieną istorijos, kurį gavo visai neseniai.
Viena iš sričių, kurioms ministras visada skyrė daugiausiai dėmesio – užsieniečių įspūdžiai apie Rusiją. Istorijos disertacijoje D. Medinskis tvirtina, jog prieš šimtus metų europiečiai, kaip šiandien Vakarų žiniasklaida, siekė bet kokia kaina apjuodinti Rusiją.
„Tai tiesiog akivaizdu, jog jo rašliava buvo skirta šmeižti Rusijos valstybę, jos vadovus ir žmones“, apie XVI amžiaus britų diplomatą Gilesą Fletcherį savo darbe teigė Rusijos kultūros ministras.
Rusijos istorikams D. Medinskio darbas nepatiko – jie tvirtina, jog politikas neatliko nuodugnaus originalaus tyrimo, jo disertacija yra mokyklinio lygio – geriausiu atveju. Vienas kritikas netgi išdrįso pareikšti, jog „tik labai keistas žmogus“ galėtų tiek laiko ir pastangų skirti paieškoms teiginių, kurie kažkada galėjo įskaudinti ar įžeisti Rusijos carus. Kitas istorikas D. Medinskį pavadino „šiuolaikinės Rusijos degradacijos simboliu“.
Be to, neformalus akademikų ir žurnalistų judėjimas „Dissernet“, į dienos šviesą ištraukęs daugiau nei 100 disertacijų plagiavimo atvejų (daugiausia asmenų, dirbančių valdžios sluoksniuose), ne kartą bandė atkreipti dėmesį, jog D. Medinskio darbe apstu akivaizdaus sukčiavimo įrodymų: suklastota bibliografija (šešių knygų ir trijų straipsnių jie nerado nei vienoje pasaulio bibliotekoje), net dvidešimt 1999 metų disertacijos puslapių žodis į žodį pasiskolinta iš kitų dviejų darbų, o kur dar keistas persisluoksniavimas su jo darbo vadovo disertacija.
Michailas Lotmanas, rusų kilmės italų mokslininkas, parašė vieną laišką, kuriame sprendimą įteikti garbingą apdovanojimą Rusijos kultūros ministrui, prilygino farsui – „tarsi Silvio Berlusconi būtų apdovanotas už jaunų mergaičių lytinį švietimą“.
Tačiau Silvios Burini, Ca‘Foscari universiteto prorektorės ir CSAR centro vadovės, jokie įtarimai ir kaltinimai nejaudino. Atvykusi į Maskvą Rusijos kultūros ministrui įteikti apdovanojimo, ji noriai bendravo su šalies žiniasklaida. Žurnalistams ji pareiškė, jog nėra nei vienos priežasties abejoti jos kolegos sąžiningumu ir akademiniais pasiekimais.
„Yra žmonių, kurie pasiruošę protestuoti ir prieštarauti dėl bet ko“, - sakė akademikė iš Italijos. D. Medinskio kultūriniai pasiekimai „tokie pat svarbūs kaip akademiniai“, vienai Rusijos naujienų agentūrai pareiškė italė.
Atsiimdamas apdovanojimą iš S. Burini rankų, Rusijos kultūros ministras pareiškė, jog Rusiją ir Italiją „vienija tos pačios vertybės“ – bet juk Rusijos kultūros ministerija tvirtina priešingai, tad kuo tikėti. Šis prieštaringai vertinamasapdovanojimas, skirtas Rusijos kultūros ministrui, leidžia teigti, jog galbūt Romą ir Maskvą vienija tikrai ne patys garbingiausi sprendimai.
Tačiau yra vienas esminis skirtumas: viešosios nuomonės galia. S. Burini iš prorektorės pareigų pasitraukė. O Rusijoje D. Medinskis ir toliau vadovauja šalies kultūros ministerijai.
