Neseniai tapęs našliu D. Slocombe‘as gyvena Londone prie Temzės su dukterimi, rašo BBC.
Kadangi vyriškis beveik aklas, daugiau nebemato upės, kurią kadaise filmuodavo nespalvotuose filmuose „Hue“ („Spalva“), „Cry“ („Verksmas“) ir „The Man in the White Suit“ („Vyras baltu kostiumu“).
D. Slocombe‘as sukūrė įspūdingą skaičių filmų – pradedant „The Italian Job“ („Itališkas apiplėšimas“), baigiant „Rollerball“ („Rolerbolas“), „Raiders of the Lost Ark“ („Dingusios skrynios beieškant“) ir du jo tęsinius.
Būdamas 27-erių D. Slocombe‘as fotografavo Lenkijoje. Tuo metu į Lenkiją įsiveržė vokiečiai.
„Pamėgau fotografiją, pelniausi pragyvenimui, fotografuodamas tokiems leidiniams, kaip antai „Picture Post“, „Paris Match“, „Life“, – pasakojo jis. – 1939 m. pamačiau antraštę didelėmis raidėmis, regis, „Sunday Express“. Buvo parašyta: „Dancigas (dabartinis Gdanskas) – pavojingas taškas Europoje.“ Susikroviau (fotoaparatą) „Leica“, sėdau į traukinį ir išvykau.“
Tuometinis Dancigas buvo padalintas tarp vokiečių ir lenkų. Po Pirmojo pasaulinio karo Tautų lyga paskelbė jį laisvu miestu. Tačiau ketvirtą dešimtmetį Dancige dominavo vietos naciai.
„Atsidūriau pačiame nacių intrigų sūkuryje, – prisimena D. Slocombe‘as. – Ant visų žydų parduotuvių langų buvo užrašyta „Judas“, o pačius žydus puolė. Nacių rudmarškiniai žygiavo gatvėmis, kaip ir Hitlerio jaunimas, su kojinėse paslėptais peiliais. Pamenu, fotografuodavau, o vakarais fone marširuodavo vokiečių būriai, iškėlę didžiulę vėliavą su svastika.
Nufotografavau sinagogą, ant kurios naciai pakabino didžiulį užrašą: „Ateik, laukiamas gegužės mėnuo, mes išsilaisvinsime nuo žydų.“
Po trijų savaičių D. Slocombe‘as pastebėjo, kad jį nuolat seka. Vyras nusprendė su turima medžiaga grįžti į Londoną.
Po kelių dienų jam paskambino amerikietis filmų kūrėjas Herbertas Kline‘as, kuris kūrė dokumentinį filmą apie pasiruošimą karui, kuris vadinosi „Light Out in Europe“ („Europoje užgeso šviesos“).
„Jis atsivežė savo operatorių iš Britanijos, bet neturėjo jokios medžiagos iš Lenkijos. Jis prašė grįžti į Dancigą, o kadangi ketino duoti pirmą mano gyvenime profesionalią filmavimo kamerą, man širdis ėmė daužytis“, – sakė D. Slocombe‘as.
H. Kline‘as davė D. Slocombe‘ui 35 mm juostos kamerą „Bell and Howell Eyemo“, nurodymų kino kronikai.
„Eyemo“ buvo sunki, kartais keldavo triukšmą. Kartą auditorijoje filmavau Geobbelso kalbą, staiga ji sugalvojo išleisti urzgimą primenantį garsą. Geobbelsas sustingo, šimtai uniformuotų rudmarškinių atsisuko ir įsmeigė į mane piktus žvilgsnius. Buvo nesmagu.“
Netrukus vieną vakarą D. Slocombe‘as pastebėjo, kad dangus virš Dancigo paraudonavo. Degė sinagoga.
„Filmuojantį mane sulaikė gestapas ir įgrūdo į kamerą, bet kitą rytą išleido. Po to Lenkijos miesto valdžia, kuri padėjo man filmuoti, pasiūlė išvykti.“
1939 m. rugpjūčio viduryje operatorius pasiekė Varšuvą, esančią už 320 kilometrų. Ten jis susisiekė su Londone esančiu H. Kline‘u ir papasakojo, ką patyrė. H. Kline‘as nusprendė vykti pats.
„Vis dar atsimenu patirtą sukrėtimą, kai rugsėjo 1 d. apie 5 val. ryto pabudę supratome, kad prasidėjo puolimas, – pasakojo vyriškis. – Virš galvų gaudė ir švilpdamos krito žemyn bombos. Neįsivaizdavau, ką reiškia blickrygas (žaibiškas karas). Tikėjausi karo, tik, maniau, jis vyks tranšėjose, kaip Pirmojo pasaulinio karo metu. Vokiečiai sparčiai įžengė per dieną.“
D. Slocombe‘as su H. Kline‘u atvyko į Torūnę filmuoti kartu su lenkų armija.
„Jau buvau filmavęs kavaleriją, žinojau, kad jie puikūs jojikai, bet dabar stovėjome prie kulkosvaidžių posto, <...> virš galvų skraidė vokiečių lėktuvai, į Lenkiją žygiavo vokiečių artilerija, buvo akivaizdu, kad lenkus įveiks. H. Kline‘as nutarė, kad reikia grįžti į Varšuvą. Nuėjome į Britanijos ambasadą, bet visi krovėsi daiktus arba jau buvo pabėgę“, – atsimena D. Slocombe‘as.
Išgirdusi melagingus gandus, kad Lenkijos vyriausybė keliaus į pietus iš pagrindinės traukinių stoties, pora patraukė ten. „Naktį važiavome per kaimą. Vis sustodavome, kol galiausiai teko stoti, nes į mus ėmė šaudyti iš vokiečių lėktuvo. Po pirmo šūvių pliūpsnio išlipome pro langą ir palindome po traukiniu. Lėktuvas vėl grįžo ir ėmė šaudyti iš kulkosvaidžio. Priešais mus žuvo jauna mergina. Mus tai sukrėtė.“
Kai lėktuvas nuskrido, paaiškėjo, kad traukinys per daug apgadintas ir negali važiuoti toliau. D. Slocombe‘as su H. Kline‘u atsidūrė vidury Lenkijos kaimo su visa filmavimo įranga, juostomis ir nė nenumanė, ką toliau daryti.
„Herbertas buvo šį tą padaręs anksčiau, tai mus išgelbėjo. Jis sakė, kad per krizę žmonės nepasitiki popieriniais pinigais, jie nori sidabro monetų. Priėjome fermą, kuri atrodė apleista. Visi vyrai buvo išėję į karą, visi arkliai paimti Lenkijos kavalerijai. Buvo likusi kumelė su kumeliuku ir vežimas. Vežimas puikiai tiko mūsų juostoms ir įrangai. Ūkininko žmona nenorėjo jo parduoti, kol nepamatė monetų. Vargu, ar būtume radę išeitį, jei būtume turėję vien popierinių banknotų. Taigi dvi ar tris dienas keliavome į šiaurę – aš, Herbertas, kumelė ir kumeliukas. Dabar buvau priešų sąjungininkas, tad jei būtume susidūrę su vokiečiais, man būtų prastai baigęsi.“
Galiausiai vyrai pasiekė nedidelę geležinkelio stotį, įsėdo į traukinį, kuris nuvežė juos į Latviją, šiauriau nuo Rygos.
„Ten nuėjome tiesiai į Britanijos konsulatą. Turėjome rekomendacinį laišką nuo Roberto Vansittarto (Britanijos vyriausybės diplomatinio patarėjo), tad tikėjomės, kad mūsų filmuotą medžiagą sėkmingai nugabens į Londoną. Tačiau mums pasakė: „O ne.“ Taigi kreipėmės į prancūzus.“
Galiausiai du filmų kūrėjai parvyko į Britaniją iš Stokholmo. Dokumentinis filmas „Lights Out in Europe“ pasirodė 1940 m. Šiuo metu likusi tik viena filmo kopija, ji saugoma Niujorko „Moma“ muziejuje.
1940 m. gegužę D. Slocombe‘as iškeliavo į Amsterdamą ir vėl paspruko nuo vokiečių.
Po 40 metų jis buvo režisieriaus Steveno Spielbergo operatorius, kuriant tris filmus apie „Indiana Jonesą“.
