Asmuo, kuris kreipėsi į Žmogaus teisių stebėjimo institutą, buvo suimtas ilgiau nei tris mėnesius. „Tai buvo trys mėnesiai be miego“ – taip vyras prisimena savo savijautą nelaisvėje. „Ir per visą tą laiką neįvyko nei vienas teismo posėdis“ – kalbėjo jis.
Patyręs visą nužmoginimo ciklą areštinėje, jis ir šiandien dar nėra pripažintas kaltu sukčiavimo byloje. Tačiau išgąsdinta šeima, sutrikusi sveikata, sustojęs verslas, sugadinta reputacija visą gyvenimą primins šį gyvenimo epizodą.
„Sąlygos jau pačiame tardymo izoliatoriuje, ypač laisvės atėmimo vietos ligoninėje, yra kenksmingos. Ten labai šalta, nėra ir ventiliacijos, nešvaru. Iš pradžių visus talpina į karantiną, tai ten maksimaliai antisanitarinės sąlygos: labai nešvaru, labai šalta, žiurkės laipioja per pirmo aukšto grotas", - pasakojo vyras. Visą jo pasakojimą galite matyti vaizdo įraše.
Per pastaruosiu porą metų keletui garsių žmonių praleidus nemažai laiko areštinėse, imta plačiau diskutuoti apie šios problemos mąstą. Tačiau kasmet bene pora tūkstančių žmonių, kurių nepažįstame iš TV ekranų, pabuvoja areštinėse – kiek iš jų ten neturėtų patekti?
Suėmimas maksimaliai apriboja asmens teises, jis savo turiniu prilygsta laisvės atėmimo bausmei. Suimtasis dažniausiai netenka darbo, patiria psichologinę, neretai ir fizinę žalą, tačiau „suimtas asmuo“ nelygu „kaltas asmuo“. Nekaltumo prezumpcijos dar niekas neatšaukė.
Taigi, suėmimas negali būti taikomas kaip išankstinė bausmė ar spaudimo priemonė – tokią žinutę siuntė Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir Teisingumo ministerijos š.m. vasario 6 d. organizuota konferencija, sukvietusi virš 120 teisėjų, pareigūnų, valstybės tarnautojų, akademinio ir nevyriausybinio sektoriaus atstovų.
Konferencijos metu buvo pristatyti Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimo „Suėmimas: policijos, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjų" rezultatai.
Sulaikymas (iki 48 val.) ir suėmimas (gali trukti pusantrų metų ir ilgiau) yra bene labiausiai žmogaus teises varžančios procesinės prievartos priemonės, kurios gali būti pritaikytos asmeniui ikiteisminio tyrimo metu.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje suėmimas buvo skirtas daugiau nei dešimt kartų dažniau nei jam artimiausios švelnesnės priemonės: namų areštas ir užstatas.
Informatikos ir ryšių departamento prie VRM duomenimis, jei per vienerius metus namų areštas buvo taikomas 37 atvejais, o užstatas 139 atvejais, tai sulaikymų skaičius – 1734.
Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininko Karolio Liutkevičiaus, teismai noriai skiria suėmimą ir šiuo klausimu Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatytų standartų ne visada paisoma. Sprendimai sulaikyti įtariamąjį asmenį neretai „štampuojami“, ikiteisminio tyrimo teisėjai patenkina 95 proc. prašymų suimti. Patys pareigūnai pripažįsta, kad suėmimas kartais naudojamas kaip spaudimo priemonė.
K. Liutkevičiui pritaria ir tyrime dalyvavęs prokuroras: „Izoliuotas žmogus, kai jo laisvės yra suvaržytos, ypač pagrindinė laisvė – judėti, yra labiausiai palaužiamas psichologiškai, galima tikėtis, kad toks žmogus greičiau prisipažins padaręs nusikaltimą.“ Tuo tarpu tyrime apklaustas teisėjas pripažino: „Neslėpsiu, yra tokių dalykų, kad tiesiog asmuo neprisipažįsta ir sulaikymas naudojamas kaip poveikio priemonė, prokurorai tai kartais daro.“
Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimo metu apklausti prokurorai ir teisėjai paaiškino, kad prieš prašydami ar skirdami suėmimą vertina įtariamojo asmens socialinius ryšius. Šiuo atveju dažniausiai yra atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi šeimą (su kuo gyvena), ar turi išlaikytinių. Jei asmuo gyvena vienas, jo ekonominės galimybės yra ribotos, tai savaime laikoma svaria prielaida, kad asmuo gali bėgti ir slėptis.
„Visi žinom, kiek Lietuvoj bedarbių, tiesa? Neturi jokių pragyvenimo šaltinių, neturi ir pastovios gyvenamosios vietos, gyvena tai pas vieną merginą, tai pas kitą, po to pas mamą grįžta... Visos aplinkybės sudaro visumą ir tai tampa motyvu prokurorui prašyti suėmimo.“ – savo darbo kasdienybę dėstė tyrime dalyvavęs teisėjas.
Dalis apklaustųjų manė, kad išsamesnė suėmimo pagrindų argumentacija, pavyzdžiui alternatyvių kardomųjų priemonių vertinimas, yra perteklinis reikalavimas, kuris nepadarytų baudžiamojo proceso efektyvesniu, tik taptų papildomu darbu.
„Aš tai nepritariu, kad turi būti apkraunamas darbas. Teismų darbas ir taip yra apkrautas, jei jie pradėtų analizuoti kiekvieną kardomąją priemonę, tai čia būtų absurdas... nesutinku...“ – piktinosi vienas tyrime dalyvavęs prokuroras.
Visai kitaip galvoja Lukiškių kalėjimo psichologas Saidas Dadaševas: „Prokurorai ir teisėjai turi suprasti, kad visais atvejais mes kalbama apie žmones, kurie yra labai skirtingi. Suėmimas turi labai daug neigiamų pasekmių. Tai yra psichologinė krizė.“
S. Dadaševas kasdien bendrauja ne tik su jau nuteistas asmenimis, bet ir su suimtaisiais: tais, kurie dar sėdi tardymo izoliatoriuje ir tais, kurie jau išskirstyti po kameras laukia teismo. Apie nežmoniškas sąlygas kalbėti galima ilgai, tačiau ne mažiau svarbūs yra psichologiniai išgyvenimai: nerimas, nežinomybė, baimė, pažeidžiamumas. Būtent šie veiksmai sąlygoja tai, kad suimtam vyrui rizika nusižudyti padidėja aštuonis kartus.
„Lietuvos kalėjimuose savižudybės – pagrindinė mirties priežastis. Pusė savižudybių įvyksta per pirmą parą nuo suėmimo“ – sakė psichologas Saidas Dadaševas. Jis konferenciją baigė žodžiais: „Jei tik galima įtariamajam neskirti suėmimo, reikia neskirti.“
Apklausti prokurorai ir teisėjai pripažįsta, kad žiniasklaidos priemonės taip pat turi įtakos per dažnam bei nepagrįstam suėmimo taikymui: „Žiūrėkit, kokios buvo antraštės „a, paleido, kaip čia, kokie jie yra blogi – kalbėjo prokuroras, - tai dėl tos šventos tokios ramybės ir dėl savo „paskirsiu“.
„Žmonėms patinka, kai žmones suima“ – visuomenės požiūrį apibendrino tyrime dalyvavęs teisėjas.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto atliktas tyrimas įrodė, kad egzistuoja sisteminės problemos, susijusios su laisvę varžančių priemonių skyrimu.
Bene rimčiausia iš jų – sąmoningas piktnaudžiavimas suėmimu. Didelė dalis tyrime dalyvavusių specialistų patvirtino, kad suėmimo dažnai prašoma ir šis skiriamas sąmoningai suvokiant, kad tai nėra būtina.
Tad areštinės siaubą patiria ne tik tie, kurių sulaikymas būtinas užtikrinti visuomenės saugumui, esant pagrįstų įtarimų, kad jie naikins įkalčius, slapstysis ar darys naujus nusikaltimus, bet ir daugelis įtariamųjų, kurie nėra pavojingi ir nesislapsto. O dalis iš jų nepadarė jokio nusikaltimo. Gal teisus tyrime kalbintas teisėjas – mums patinka, kai už grotų uždaromi žmonės?
