Jei labai nepatinka straipsnis, tai imi ir parašai su kabutėmis – „straipsnis“ (supraskime, netgi ne straipsnis, o... gal batų raištelis ar lėkštė?); nepatinka autorius – rašai „autorius“ (supraskime, netgi paties niekingiausio teksto autoriumi tas žmogėnas negeba būti, nors vis tiek, žinoma, yra už tekstą atsakingas, blogas ir kaltas; nors galiausiai tai net ne tekstas, o „tekstas“); nepatinka jo/s politinės pažiūros – rašai „kairysis“ ar „liberalas“ (kai jis išties kairysis ar liberalas ir būtent TUO nepatinka uždėjusiajam kabutes); nepatinka profesija – rašai ir ją su kabutėmis („teisininkas“); nepatinka politinis korektiškumas – rašai „politinis korektiškumas“ (iš tiesų tai visiškai jis ne politinis ir visiškai ne korektiškas); nepatinka ginama pozicija – rašai „gynėjas“ (supraskime, nei jis ką gina, nei ką); nepatinka, kad prieš kažką protestavo – rašai „protestuotojas“ (kai jis tikrai protestavo ir būtent TUO nusipelnė kalbančiojo asmens nepalankumo), o nepatinka Europa – rašai „Europa“.
Kitas būdas padaryti tą patį – prisegti visur „pseudo-“ (pseudofilosofas, pseudointelektualas, pseudoaktyvistas, pseudožurnalistas, pseudožmogaus pseudoteisių... pse, psi, psss...). Čia – tipiška kritika ir kultūringojo („l“ tarti minkštai) sąmojo aukštumos.
Įkabinti neteisingais, absurdiškais ar neskoningais laikomus kito diskurso elementus parodant savo santykį su jais, pvz., „gyvybinę erdvę“, „tautos vadą“ ar „tautinę savimonę“ (iš kitos pusės simetriškai „lygybę skirtumuose“ ar „mažumų įgalinimą“) – visiškai kas kita. Tokiu būdu (abipusiškai) atsiribojama nuo ne-savo sąvokų ir jų pretenzijų į tikrovę. O pirmoje pastraipoje aprašytu atveju atsiranda specifinė mažaraščių žmonių kvazi-ironija, kurios funkcija tėra pasakyti: taip labai baisiai tavęs nekenčiu, kad tavo portrete nepalieku nė vieno neabsoliučiai juodo (bent jau pilko) štricho, tu man tiesiog įkūniji absoliutų blogį; neigiu tavo egzistenciją, bet niekaip kitaip nesugebu to veiksmo atlikti, kaip tik derealizuodamas tave kabutėse („autorius“, „veikėjas“, „asmuo“, „žmogus“ etc.). Pretenzija (kažkodėl) į sąmojį, o rezultatas – tik groteskiška stilistinė negalia ir infantilus „Eik iš čia, nekenčiu tavęęęs, nes nieko nesuprantuu!“. Nuo viena iki kita – milžiniškas atstumas.
Seną mano įtarimą, kad daugeliui žmonių visą intelektinę veiklą sudaro keletas negudrių schemų-algoritmų, naudojamų automatiškai („įsijungia“ esant tam tikroms aplinkybėms – kaip Pavlovo refleksas – ir taip sudaro prielaidas „praslysti“), iliustruotų kad ir frazės „Neištraukite iš konteksto!“ cirkuliacija. Ši frazė – nepamainoma, kai pasakai kokią, kaip vėliau paaiškėja, gėdingą nesąmonę ar šiaip kompromituojantį dalyką: visada gali vaidinti auką ir atsimušinėti „Jūs ištraukėte iš konteksto! [t.y. aš visai ne taip sakiau]“, nors tas kontekstas tik dar labiau patvirtintų, kad pasakyta būtent tai (liūdnai pagarsėjęs Petro Stankero atvejis), arba yra nesvarbus.
Kartą kažkur nugirsta, frazė suveikia magiškai: publika, išgirdusi nutikus „ištraukimą iš konteksto“, iškart patiki ir nusiteikia palankiai. O kai iš tiesų kas nors ištraukiama iš konteksto – tada kaip tik ir nematoma. Nes net nesuvokiama, kas tas „kontekstas“ yra ir kaip jis kvalifikuoja savo elementus. Nes mąstymas – tas gebėjimas, kuris leidžia atskirti, kada iš tiesų, o kada – ne. O jis nevyksta.
Kita dažna ir paprasta, mąstymą imituojanti operacija – mintinai išmokti seriją pejoratyvų (pagal savo socialinę aplinką: vienur tai bus „jochas“, „kalė“ ar „babajus“, kitur – „kompleksuotas“ ir „susireikšminęs“, dar kitur – „ideologizuotas“, „narcisistinė asmenybė“ ar „bolševikas“, o mūsų kairuoliškoje kompanijoje šią funkciją atliktų „homofobas“, „hegemonas“, „rasistas“, „fašistas“, ir pan.) ir kaišioti juos, net nesuprantant (arba pamirštant), ką tiksliai reiškia, pakaičiui visais tais atvejais, kai ima atrodyti, kad kažkas – „prieš tave“.
Pvz., visai verta atlikti empirinį tyrimą, kaip žodis „primityvus“ (arba „banalus“, arba „dogmatiškas“) vartojamas santykinai išsilavinusių žmonių pokalbiuose. Darbinė hipotezė: dažniausiai kaip būdas diskredituoti ir pašalinti oponentą, ir niekaip nekoreliuoja su jo pasisakymo realia kokybe, leidžiančia daugmaž pagrįstai priskirti „primityvumą“. O kadangi jie patys taip vartoja terminus, tai paprastosios projekcijos (empatija!) būdu galvoja, kad tą daro ir visi kiti: todėl, tarkime, realios loginės klaidos parodymą suvokia kaip tiesiog asmeniškai motyvuotą „piktą valią“, norą pašalinti iš diskurso.
Vaikai taip rėkia „ryyyžas!“ net ant visai neryžo, jei supyksta ir nori įžeisti. (Kažkas sakė, kad žmonės suauga ir tampa kokybiškai protingesniais? Nesąmonė. „Suauga“ tik kiek kita prasme.) Arba viena pusiau žurnalistė, pusiau rašytoja, pasuodama diskusijoje, ritmingai išmeta gilių tūzą: „Tu nuobodus/i!“. Net neabejodama, kad pašnekovui (ypač pašnekovei), tai bus smūgis į pat saulės rezginį.
Pasaulis šiems žmonėms ekstremaliai paprastas: susideda iš „Tu ryyyžas!“ („Jis sako, kad aš – ryyžas!“) plius „O jis – kaip reikiant vyrukas, o ji – labai miela mergina!“. Visas kalbos turinys, visi komunikaciniai signalai atpažįstami kaip skelbiantys jį patį ar kažką kitą esant „ok“ arba „ne-ok“ (parodijuoju vieno vadinamosios Nesmurtinės komunikacijos teorijos adepto kalbėseną). Nes kitkam tiesiog nėra receptorių. (Tai paaiškintų, kodėl stabiliai būtent šiuo būdu reaguojama į visai kito tipo, teorinį diskursą – nes kito tipo diskursų jiems nėra.)
Savaime tai nieko blogo: nėra tai nėra, paprastas tai paprastas. Empatijos bangomis komunikacija vyksta visai sklandžiai. Visa bėda, kad empatikui šis jo/s pasaulis yra pasaulis-apskritai: ko nefiksuoja jo empatija – tas ir nesti. Todėl ir kabutės („straipsnis“, „mintis“, „tezė“, „autorius“).
